Po savaitės manęs laukė kur kas ilgesnė kelionė į Moldę. Tik po mėnesio, norvegui padedant, sutvarkę automobilį, patraukiame Trondheimo link.
Rusai
Trondheimas - trečias pagal dydį miestas Norvegijoje. Ir šis pramoninis miestas mūsų nelaukia. Iš inercijos, daugiau nieko nesitikėdami, važiuojame šiaurės kryptimi. Abu pradedame galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Jau baigiasi trijų mėnesių buvimo šioje šalyje laikotarpis. Bet koks susitikimas su policija po savaitės grės nemalonumais. Be to, nerimaujame ir dėl uždirbtų kronų. Jų nemažai. Turime rūpesčių jas saugant, slepiant. Miškingomis vietovėmis nuvažiavus šimtą kilometrų, vėl sugenda automobilis. Iki artimiausio Steinkjero miesto apie 30 kilometrų. Arčiau nėra net sodybų. Tik retsykiais pravažiuoja automobiliai. Sustoję norvegai nieko negali padėti, siūlosi iškviesti techninę pagalbą. Atsisakome, žinome kiek tai kainuotų. Pigiau automobilį palikti, o gryžus Lietuvoje pirkti kitą. Naktį praleidžiame miške prie laužo. Kitos dienos pavakary pro mus netikėtai pralekia krovininis automobilis rusiškais numeriais. Nespėjame pakelti rankų, tačiau mūsų nuostabai, krovininė sustoja. Iš jos išlipa pagyvenęs vairuotojas nuvargusiu veidu. Įkandin jo išlipa jaunesnis, mieguistas. Trumpas susipažinimas su Aleksandru ir Vasilijumi. Vairuotojai nedvejodami sutinka mūsų automobilį nutempti iki artimiausios degalinės. Norvegijoje tai griežtai draudžiama. Rusai rizikuoja. Už dvidešimties kilometrų Statoil degalinės aikštelėje automobilį paliekame. Rusai važiuoja šiaurės kryptimi, jie gali paimti vieną iš mūsų. Stasys nusprendžia grįžti į Lietuvą. Rusai vairuotojai Stasį įsodina į pakeleivingą automoblilį, riedantį Trondheimo kryptimi. Aš ryžtuosi keliauti į nepažįstamą šiaurės Norvegiją. Beveik visą kelią kalba Aleksandras, jo kompanionas, antrasis vairuotojas Vasilijus, tylus, nekalbus.
- Kiekvieną posūkį šiuose kraštuose pažįstu, - giriasi Aleksandras, - daugiau nei dešimt metų važinėju šiais keliais, tik iki žiemos. Žiemą jie sunkiai pravažiuojami. Ji ne už kalnų.
- Sunkus, pavojingas darbas, - nustembu, - o kaip šeima, žmona ?
- Kokia ten šeima. Moteriai tik pinigai reikalingi. Mano moteriškei jų netrūko, o man išvykus, išlaidavo su kitais... tokia mūsų, vairuotojų lemtis. Steinkjere sustojame poilsiui. Aš skubu apsipirkti. "Rimi" prekybos centre pirkėjų nedaug. Matau, kaip įdėmiai mane nužiūri pardavėjos-kasininkės. Tikriausiai gerai pažįsta svetimšalius.
- Ar pirkai? - netikėtai paklausė Aleksandras, išvydęs mano prekes.
- O ką, - nustembu, - argi įmanoma kitaip ?
- Tu, brolau, neįsižeisk, bet aš pirmą kartą sutikau lietuvį, kuris mokėtų už pirkinius, ieškotų darbo. Jau seniai turiu reikalų su tavo žiemiečiais. Tik daug jaunesniais, įžūliais, agresyviais. Vis paimdavau pavežti. Kaip manai, kokios buvo jų kalbos ?
Aleksandras geromis akimis pasižiūri į mano pusę.
- Taigi visos jų kalbos taip ir sukdavosi apie vagystes, apiplėšimus, būdavo - grįžta su pirkiniais ir giriasi, juokiasi iš norvegų naivumo, patiklumo, demonstruoja vogtas prekes. Apvogti norvegą vieni niekai. Dabar jie jau pasimokė, tapo atsargesni, visai neseniai prekybos centruose pradėjo įrenginėti stebėjimo kameras, samdo apsaugą, tačiau daug kur, ypač čia, šiaurėje, to dar nėra. Per toli taviškiams iki šių kraštų, toliau Trondheimo nesu aptikęs, taigi tu vos ne pionierius šiuose kraštuose...
- Kodėl aš pradėjau vengti lietuvaičių ? Žinoma, ne dėl vagiliavimo. Mano žemiečiai irgi vagia. Štai ir Vasilijus retsykiais ką nors nugvelbia. Vieną kartą turėjome reikalų prie Trondheimo su taviškiais. Prisiplakė prie mūsų trys. Visai jaunučiai, ką tik nuo mamos atitrūkę. Matau - tikri vagišiai. Ir pradeda pasakoti apie savo Lietuvą: kaip pas jus blogai, kaip skurstate, darbų nėra, pinigų nėra, valdžia bloga, nieko neveikia, tik lobsta, trumpiau tariant, viskas tik blogai ... Vasilijus klauso, tyli, žinoma, jis mažai pažįsta Pabaltijį. Aš matau, kad tai netiesa, šmeižia, meluoja. Taigi, as ir klausiu:
- Kas jūs tokie, kokio išsilavinimo, kokios specialybės, ką sugebate dirbti, pagaliau kokiu tikslu čia bastotės ?
Aleksandras užsirūko, matau, jaudinasi.
- Taigi, klausyk toliau, - matau, kad mano klausimas nepatiko, neturi ką atsakyti, o aš kuo ramiausiai sakau, kad esu vairuotojas, iš to pragyvenu, kažkada net technikumą baigiau. Vasilijus profkę baigė, automechanikas. Nedaug kuo galime nustebinti, o jūs ? Taviškiai neturi ką pridėti, pašoka, ima nervintis, keiktis. Taigi aš jiems ramiausiai patariu važiuoti pas savo mamas, mokytis, įgyti specialybę, išmokti elgtis svetimoje šalyje...
Aleksandras žiūri į kelio vingį, laukia mano reakcijos.
- Sakyk, - bandau kalbą nukreipti kita linkme, - kuo tavo tėvynainiai užsiima Norvegijoje, kaip su darbais ?
- Negudrauk, - pabara mane Aleksandras, - matau iš visko, kad tau gėda dėl saviškių...
- Tikrai gėda, - atsakau trumpai.
Už poliarinio rato
Savaitę truko ši įspūdinga, nepamirštama kelionė. Kelias vingiavo tarp fiordų, stačių, pavojingų tarpeklių, įveikėme dešimtis tiltų, tunelių, netgi kėlėmės keltais. Jau kelionės pradžioje atkreipiau dėmesį, kad Aleksandras neišleidžia vairo pavojinguose sudėtinguose kelio ruožuose. Vieną kartą netgi prasitarė, kad krovinys brangus, vertingas. Prie Rusijos sienos juos pasitinka apsauga.
Šiaurė - kažkas nepaprasto, sunkiai perteikiamo. Jau gruodžio pradžioje dienos šviesą negailestingai išstumia poliarinė naktis. Dar po dviejų savaičių saulė tik kyšteli iš horizonto ir vėl panyra. Hemmerfeste, kur rusams padedant, apsigyvenau, elektros šviesa negęsta visą parą. Gatvės, netgi įlanka ir pamiškės gerai apšviestos. Istoriniai šaltiniai skelbia, kad šio miesto gatvės elektra buvo apšviestos dar 1896 metais. Nuo tada savo pozicijas žmonėms pradėjo užleisti baltosios meškos. Kad ilgai čia jos šeimininkavo, byloja ir Hemmerfesto miesto herbas - jame kaip tik ir pavaizduota baltoji meška.
Šiaurėje pasijutau tarsi Rusijos kolonijoje. Čia jų gali sutikti vos ne kasdien. Nemažai nuolat gyvena ir dirba. Kas savaitę į miestą atvažiuoja bent vienas turistų autobusas iš Murmansko. Turizmas rusus mažai domina. Važiuoja jie čia ekonominiais tikslais. Įvairiais būdais stengiasi į Norvegiją įvežti kontrabandinės degtinės, cigarečių. Tik norvegai degtinę perka labai nenoriai. Rusai butelį parduoda už 150 kronų, o parduotuvėse ji nuo 250 kronų. Atsivežtą degtinę rusai dažnai patys ir išgeria, vaišina ir pašaliečius.
Rusų turistų grupėse dominuoja moterys. Sužinojau, kad dauguma jų užsiima prostitucija. Norvegai vyrai už vakarą pakloja tūkstantį kronų. Kai kurios moterys per vakarą patenkina 3-4 norvegus. Vyresnės moterys rausiasi šiukšlių konteineriuose, kai kam pavyksta nukakti už 30 kilometrų esantį savartyną.
Atvykę rusų vyrai pasmerkti nuostoliams. Vieną vakarą prie butelio bendrauju su Anatolijumi, irgi iš Murmansko. Išsikalbame. Rusas keikia savo valdžią, sunkų gyvenimą. Skolinasi jis du šimtus JAV dolerių ir važiuoja į Norvegiją. Kertant Rusijos - Norvegijos sieną, iš jo konfiskuojama degtinė, be to tenka sumokėti didelę baudą. Įvežtą degtinę draugiškai ir geriame. Anatolijus vis keiksnoja moteris, kurios tik parduodamos save sugeba uždirbti. Klausiu, ar jo žmona važiuodavo. Atsako, kad taip, nemažai kronų parveždavo. Kaip juos uždirbo ? Rusas nutyla, išgeria taurę ir susimasto.
Kartą sutikau dvi pagyvenusias ruses. Nuo 1991 metų jos važiuoja į Norvegiją. Nesidrovėdamos giriasi, kad tenkindamos norvegų norus, namuose išmaitina bedarbius savo vyrus, vaikus.
Didesnių problemų norvegų policija su rusais neturi. Priežastis paprasta, norint įvažiuoti į Norvegiją, rusams reikia gauti trijų dienų vizą. Taigi, bet kas į šią šalį nepatenka, griežta pasienio kontrolė.
Žiemą Norvegijos šiaurėje sniego iki viršugalvio. Atvykėliui iš Centrinės Europos tamsa neigiamai veikia organizmą, kūnas suglemba, apima mieguistumas, nuo elektros šviesos paskausta akys.
Pastatas, kur apsigyvenau, netoli policijos. Retsykiais užeina policija, nieko netikrina, pabendrauja su gyventojais, apžiūri prabėgomis patalpas ir išeina. Man tenka tūnoti užsirakinus kambaryje. Ilgainiui į pastatą pradėjau grįžti vėlai vakarais.
Taip sulaukiau ir Kalėdų, Naujųjų metų. Seniau gyvenantys rusai šventėms įsigudrino išvaryti samagono. Visą mėnesį tam ruošėsi.
Sausio pabaigoje policija ėmė naršyti ir kambarius, pagaliau vieną dieną sutiktų rusų pasiteiravo, kada grįžta lietuvis.
Nieko kita neliko, kaip nedelsiant palikti šį ramų šiaurės miestą.
Prasidėjo ilga, varginanti kelionė atgal į pietų Norvegiją.
Kelias atgal buvo sunkesnis nei tikėjausi. Tai buvo ne tik tolima, tačiau ir sunki, pavojinga, o kartu ir romantiška kelionė. Grėsė pavojus būti užpustytam sniegynuose, sušalti negyvenamose platybėse, netgi būti užpultam laukinių žvėrių. Šimtus kilometrų įveikiau pakeleivingu transportu, dešimtis kilometrų teko įveikti pėsčiomis. Savaitę praleidau Tromso mieste, keletą kartų nakvynės teko prašytis provincijų bažnyčiose, nakvoti medžiotojų nameliuose.
Kalėjime. Kriminalinė Norvegija
Rusams padedant, sutaisiau automobilį. Per Trondheimą, jau pažįstamais keliais, traukiu Oslo kryptimi. Vengdamas policijos, važiuoti stengiuosi naktimis, dieną ilsiuosi.
Artėju prie našlės sodybos. Nusprendžiu aplankyti norvegę, nesmalsauju sužinoti, kaip sekėsi Rimui. Be to, viliuosi žmoniškai pailsėti. Ilga kelionė tiesiog išsekino.
Kieme mane pasitinka aviganis. Netgi atpažįsta. Pasidaro nejauku išvydus nematytą žmogystą, išlendančią iš ūkinio pastato. Nėra abejonių, tai naujas samdinys. Štai pasirodo ir pati našlė. Jos veidas rūstus, žvilgsnis piktas, nieko gera nežadantis. Kai paklausiau Rimo, prašo lukterėti.
Nepraėjus valandai į kiemą, kaip aną rudenį, įrieda du policijos ekipažai. Čia pat man uždeda antrankius ir veža į Trondheimą, tiesiai į kalėjimą. Čia aptinku vien svetimšalius. Čia rusai ir rumunai, kosoviečiai ir albanai, ukrainiečiai ir baltarusiai, nemažai čečėnų, negrų. Mano laimei, nėra lietuvaičių. Apgyvendina vienutėje. Pasijutau tarsi gerame viešbutyje. Vakare nevaržomai vaikštau po bendras patalpas, kiemą. Valgomajame pilnos lentynos maisto, kavos ir sulčių automatai. Moterys kepa picą, vaišina mane. Kalėjimą išduoda tik aukšta tvora, spygliuota viela. Kalėjimo personalas mandagus, netgi draugiškas, pildo vos ne kiekvieną kalinių norą, kai kurie vis eina skambinti telefonu.
Kitą rytą mane tik jėga išverčia iš lovos. Nuovargis padarė savo. Vertėjaujant rusų kalba, vyksta tardymas. Dabar sužinau, kad mums su Stasiu išvykus, Rimas jau sekančią dieną dingsta su našlės pinigine. Visgi neatsilaikė nuo pagundos. Klausia jo pavardės, kitos informacijos. Pačiam pikta, nedaug galiu padėti. Vertėja draugiškai perspėja, kad aš būsiąs deportuojamas į Lietuvą. Policija mane ilgam palieka su malonia norvegų vertėja. Susipažįstame, ji Elizaveta, gyvena pietuose, Mosso mieste, rusų kalbą studijavo Osle ir Leningrade. Vertėja daug pasakoja apie lietuvaičius. Dažnai tenka vertėjauti policijai. Norvegė nustebusi, kad jauni, dažniausiai dvidešimtmečiai, be jokio išsilavinimo, specialybės bastosi po svetimus kraštus. Anot jos, rusai čia elgiasi protingiau, jie labiau prognozuojami, net čečėnai ramesni, paklusnesni, stengiasi elgtis taikiai. Sužinau ir daugiau apie kriminalinę Norvegiją. Visi Norvegijos kalėjimai perpildyti svetimšaliais. Šioje šalyje beveik penkiasdešimt moderniai įrengtų kalėjimų, juose nuolat kali apie pustrečio tūkstančio kalinių, iš jų tik 13 proc. norvegų. Norvegijoje dažniausiai teisiami už narkotikų prekybą, lytinius nusikaltimus, kitą nelegalią veiklą. Patys norvegai įsitikinę, kad kriminalinį nusikaltimą sąmoningai gali įvykdyti tik nesveikos, nestabilios psichikos žmogus, kuriam reikalingas gydymas, nuolatinė priežiūra. Jau 1848 metais Norvegija aplenkė visą civilizuotą pasaulį, priėmusi įstatymą dėl geresnio psichinių ligonių gydymo. Ir šimtametė patirtis davė stebėtinai gerų rezultatų. Važiuojant per Norvegiją tiesiog į akis krinta įvairių pensionatų, invalidų namų gausa. Juose nuolat trūksta slaugių, sanitarų, čia lengva įsidarbinti svetimšaliams, tik sąlyga - mokėti norvegų kalbą, todėl atvykėliai lanko kursus, kurie nuolat organizuojami visuose regionuose. Norvegijos kalėjimuose su kaliniais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasininkai, pedagogai, darbo biržų specialistai. Siekiama, kad žmogus, išėjęs į laisvę, būtų pasirengęs pilnaverčiam gyvenimui. Ne kartą atkreipiau dėmesį, kad norvegų spaudoje retai rasi kriminalinių straipsnių, nors bulvarinė spauda sensacijų nevengia.
Šiauriečius prilygino gyvuliams
Kur pasireiškai norvegų fenomenas ? jų šaknų reikia ieškoti praeities ištakose. Dar XVIII a. skandinavų šalys Europai buvo svetima, nepažįstama žemė. Ji buvo niekinama vakarų literatūroje. Prancūzų rašytojai juos prilygino demoniškiems ištvirkėliams, artimus gyvuliams. XVII a. anglas Robertas Burtonas rašė: "daugybė piktų dvasių, trolių, fėjų tolimoje šiaurėje randasi dėl blogo oro ir kenksmingų garų, žmonių apsileidimo ir jų nešvaros, nuo kurių patys dūsta." Šioje šalyje žmonės yra buki, sunkūs. Skandinavams, tarp jų ir norvegams, prireikė daug laiko, talentų, šiam požiūriui įveikti.
1
