Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kaunietė Vitalija (54 m., vardas pakeistas) kelia ir gulasi su vienintele mintimi - ar kada nors pasibaigs jau beveik metus trunkantis košmaras, griuvėsiais pavertęs iki tol buvusį ramų ir laimingą gyvenimą... Vitalija jau seniai pamiršo, kas yra gilus miegas, gera nuotaika, dvasinė savitvarda. Moterį trumpam nuramina tik rauda (visą mūsų pokalbį Vitalijos skruostais be perstojo riedėjo ašaros) ir malda. Kartais kalbėdama rožinį moteris prašo visagalį Dievą greičiau paimti į amžinastį, kad nereikėtų taip kentėti. Pati nutraukti gyvenimo siūlą Vitalija nedrįsta - baiminasi užsitraukti didžiulę nuodėmę...
Tapo sadistų auka
Pernai vasarą Vitalija išvyko padirbėti į Ispaniją. Ten užsibuvo neilgai - vos keturis mėnesius, mat baigėsi žemės ūkio darbų sezonas (ji dirbo vynuogynuose), o kitų pasiūlymų moteris nesulaukė. Vitalija parsivežė 300 eurų ir lagaminą dovanų artimiesiems. Tačiau jau kitą vakarą prarado viską - ir kuklias santaupas, ir nespėtas išdalinti dovanas. O visų baisiausia, kad tie patys, kurie apiplėšė - netoliese gyvenantys, į sūnus ir net anūkus tinkantys kaimynų vaikai, - grobį paslėpę ir sugrįžę atgal, ją dar ir žiauriai sumušė bei išžagino. Oraliniu būdu... Aukai prie smilkinio prikišę pistoleto vamzdį...
Moteris įsitikinusi: jei ne vyro (kuriam, beje, tąvakar irgi kaip reikiant kliuvo) gudrumo dėka iškviesti policijos pareigūnai, ji jau seniai gulėtų po žeme. Juk chuliganai tąvakar esą ne kartą pagrasinę po egzekucijos jos palaikus užkasiantys Kleboniškio miške - taip paslėpsią pėdsakus, kad, girdi, nė šuo nesulosiąs. Nesuspėjo to padaryti - atvykę pareigūnai abu sadistus sučiupo ir uždarė į areštinę.
Vitalija po žiauraus išpuolio jautėsi taip prastai, jog negalėjo nei paeiti, nei miegoti, nei valgyti - tik, bijodama pajudėti, gulėjo lovoje ir vėmė... Nieko stebėtina - Vitalijos žodžiais, kumščiavimo ir spardymo valandomis ji buvo ne kartą praradusi sąmonę... Tokios būklės ligoniui, atrodo, vieta ne kur kitur - tik ligoninės palatoje. Tačiau nors tąnakt greitoji pagalba į Vitalijos namus ir buvo iškviesta, medikai, matyt, jos nepalaikė rimta ligone...
Trečią dieną po chuliganų išpuolio (prieš tai dvi dienos buvo išeiginės) pas Vitaliją atvyko įvykį tiriantys pareigūnai. Iš pradžių apklausė, po to nuvežė į Teismo medicinos ekspertinį poskyrį atlikti ekspertizę. Vitalija jautėsi nė kiek ne geriau - vos prie jos kūno prisiliesdavo ekspertė, moteris neišsilaikydavo nesudejavusi... Sunerimusi dėl Vitalijos sveikatos ekspertė iškvietė greitąją pagalbą ir paprašė nukentėjėlę vežti į ligoninę. Čia irgi buvo užfiksuotas viso kūno sumušimas, o atlikti rentgeno tyrimai parodė, jog moteriai dar ir lūžęs šonkaulis. Patarę, kaip tokią traumą gydytis, priimamojo medikai Vitaliją išleido namo (ji juk neturėjo nei socialinio draudimo pažymėjimo, nei pinigų)...
Nesulaukdama atjautos iš vyro (kol Vitalija dirbo Ispanijoje, šis "susikukavo" su kita moterimi ir žmonai tapo abejingas), Vitalija šiaip taip pasiekė Žemaitijos kaime gyvenančią motiną - kas daugiau užjaus ir padės, jei ne artimiausi žmonės?.. Motina Vitalijos nepažino - taip žiauriai buvo subjaurotas šios veidas! Anot nukentėjėlės, paskutinės kraujosruvos jai iš paakių pranyko tik po keturių mėnesių...
Po nepavykusio sandėrio - šmeižto ataka
Vitalijos skriaudikų bylą ėmėsi tirti prokuratūra. Nors moteriai buvo be galo nesmagu, ji ne vieną kartą turėjo smulkiai papasakoti, kas nutiko tą nelemtą naktį: kuris užpuolikas kuo ir kaip smūgiavo; į kurias kūno vietas paeiliui įspyrė; kaip tąsė už plaukų, kaip grasino. Nemaloniausia buvo vėl ir vėl prisiminti ir garsiai apibūdinti patį šlykščiausią chuliganų veiksmą - oralinio išžaginimo detales - viską nuo pradžios iki pabaigos... Po kiekvienos tokios apklausos Vitalija nerasdavo vietos - ėmė neapkęsti net savęs: kodėl neįstengė pasipriešinti, kodėl pabūgo sadistų grasinimų, kodėl pildė šlykščius jų reikalavimus (juk, kaip vėliau paaiškėjo, pistoletas buvo "nerimtas"- revolveris, kuriam nereikia jokio leidimo; bet, kita vertus, iš kur šoko ištikta moteris galėjo suprasti, kad tai - nepavojingas ginklas?).
O akistatos su kaltinamaisiais Vitaliją visai išvedė iš pusiausvyros: pamačiusi paniekinamai besišypsančio vieno skriaudiko veidą ir išgirdusi melagingus jo parodymus (jis kategoriškai neigė Vitaliją žaginęs, be to, pareiškė, kad moteris taip stipriai susižalojo būdama išgėrusi ir griuvinėdama), Vitalija staiga atsistojo ir abiem rankomis griebė jam už gerklės...
- Jei ne čia pat buvę pareigūnai, jį turbūt būčiau prismaugusi, - atvirai prisipažino nenusakomą pažeminimą iškentusi moteris. - Tarsi man būtų didelis džiaugsmas prisiminti ir pasakoti, kaip, jėga pražiodinę, niekšai į burną kišo savo lytinius organus?
Tiesa, iškart po to, kai prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla, pas Vitaliją, jos teigimu, apsilankė skriaudikų artimieji. Jie pasiūlė... susitarti gražiuoju. Vieno chuligano atstovas esą pabandęs sugundyti nemaža pinigų suma, o kitas kvietęs jo namuose apsigyventi (Vitalija gyveno vyro name, o šioje šeimoje, kaip minėta, pakvipo skyrybomis). Tačiau Vitalija griežtai atsisakė ir pinigų, ir gyvenamojo ploto. Va tada, anot jos, ir prasidėjo didysis puolimas...
Netrukus viename respublikiniame leidinyje Vitalija perskaitė skelbimą, kurį pasirašė vieno iš suimtųjų motina (buvo paskelbtas šios moters telefonas kontaktams užmegzti). Tame skelbime rašoma: "Prašau atsiliepti žmones, kurie yra apgauti arba nukentėję nuo ... (pateikti pilni ir moters vardas, ir pavardė), gyvenančios ten ir ten (nurodomas adresas)". Vitalija neteko žado - negana to, kad taip žiauriai išsityčiojo sadistai, purvais drabsto ir jų artimieji! Be galo susinervino, kreipėsi į policiją. Pareigūnai patarė rašyti pareiškimą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Ko gero, moteris taip ir padarys. Tačiau visų pirma nori sulaukti žagintojų bylos teisminio nagrinėjimo pabaigos. Beje, Vitalijai yra dėl ko nerimauti. O jei, girdi, "ana pusė" pasamdys tariamų "apgautųjų"? Juk šiais laikais viskas įmanoma...
Jautėsi esanti ne nukentėjėlė, o... teisiamoji
Per tardymą pradėtas kaltinamųjų ir jų artimųjų puolimas prieš vargšę moterį dar labiau suaktyvėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prieš teismo posėdžius koridoriuose besitrinantys chuliganų artimieji Vitaliją esą viešai ir kuo garsiau apipildavę keiksmažodžiais, išvadindavę pačiais bjauriausiais žodžiais. Girdi, per tave, sena k..., mūsų vaikai kalėjime atsidurs... Kai Vitalija dėl tokių įžeidinėjimų pasiskundė teisėjui, šis patarė kreiptis į policiją (dėl šmeižto). O kaip, girdi, tą įrodysi - nejau tie, kas išbjaurojo, prisipažins? Liksi kvailės vietoje, ir tiek...
Tai - viena medalio pusė. Kita didžiulė bėda, verčianti Vitaliją kentėti, yra, švelniai tariant, keista teismo pozicija.
- Teismo posėdžiuose aš jaučiuosi ne kaip nukentėjusioji, o kaip teisiamoji, - šluostėsi ašaras Vitalija.
Viskas - teisiamųjų gerovei
Moteris, žinoma, supranta, kad bet kuri baudžiamoji byla turi būti nagrinėjama griežtai prisilaikant įstatymų. Tačiau ar tokia tvarka nežemina ir taip nuskriaustų nukentėjusiųjų? Anot Vitalijos, nors bylos medžiagoje daugybę kartų užfiksuoti jos duoti parodymai, teisme - vėl viskas iš pradžių. Su visomis smulkmenomis, detalėmis. Girdi, būtina viską kruopščiai ištirti, išsiaiškinti - juk sprendžiasi žmonių (tai yra teisiamųjų) likimai.
- O kodėl niekam nerūpi mano likimas, mano sugadintas gyvenimas? -Vitalija neišlaikė - pradėjo raudoti balsu. - Na, o jei jau tokie svarbūs parodymai teisme, tai kam tuomet tiek tardoma per tyrimą - kriminalinėje policijoje, prokuratūroje, per akistatas?
Pasirodo, Vitalijos parodymai iškart po įvykio ir teisme šiek tiek nesutapo. Tai teisėjas pastebėjo ir iškart ėmė kamantinėti, kodėl. Vargšė nukentėjėlė buvo tardoma tol, kol ėmė visa drebėti ir apsipylė ašaromis... O kitoje salės pusėje susispietę teisiamieji ir juos palaikantys asmenys ėmė smagiai kvatotis ir Vitalijos adresu laidyti pašaipias replikas...
Teisėjas Vitalijai esą ne kartą pabrėžęs, jog bet kokie neatitikimai, parodymų nesutapimai ar abejonės būsiančios traktuojamos teisiamųjų naudai - taip esą nurodąs Baudžiamojo proceso kodeksas. Trumpai tariant, mušama, kankinama, žaginama auka turi įdėmiai stebėti kiekvieną smurtautojo judesį, skaičiuoti smūgius ir gerai įsiminti, koks kirtis po kurio sekė, atmintinai iškalti jų pasakytus žodžius, grasinimus... Susipainiosi duodama parodymus - tik padėsi smurtautojams... Beje, pirmąjį teismo posėdį prisiėjo atidėti - išvydusi savo skriaudikus Vitalija nualpo...
- Nesuprantu, kodėl teisiamiesiems už dyką skiriami advokatai, o nukentėjusysis paliekamas "durniaus" vietoje, nors jam - sutryptam, pažemintam, išniekintam - gynėjas kur kas reikalingesnis, - piktinosi Vitalija. - Negaliu suvokti, kodėl teisiamiesiems teismo posėdžiuose leidžiama kalbėti kiek pageidauja (antraip, girdi, bus pažeistos jų teisės apsiginti!), o aš, nukentėjusioji, vos pratariu kelis sakinius, iškart esu nutraukiama...
Kaip, anot Vitalijos, paaiškinti kad ir tokį dalyką: teisiamieji akivaizdžiai "tempia gumą", pateikdami teismui vis naujas, išgalvotas versijas, su nusikaltimu visai nesusijusius dokumentus, o teisėjas viską fiksuoja, priima nutartį viską įtraukti į bylą, atsižvelgia į teisiamųjų pageidavimus, pildo kone visus jų ir jų gynėjų norus...
Vitalijai kyla begalės klausimų, į kuriuos ji iki šiol neranda atsakymų. Nors ji tiki, kad teismas - nepaperkamas, kartais ima ir suabejoja, ar jos skriaudikai neišsisuks nuo bausmės... Antai abu chuliganai ilgą laiką buvo laikomi suimti, o štai spalio mėnesį teismas nusprendė kardomąją priemonę sušvelninti. Esą jie nekalti, kad du kartus į teismo posėdį negalėjo atvykti teismo medicinos ekspertė ir dėl to užsitęsė bylos nagrinėjimas. Dar įdomiau: kitame teismo posėdyje teisiamiesiems buvo atiduoti ir asmens pasai, mat vienas vyrukas pareiškė norįs įsidarbinti, o kitas - toliau mokytis...
- Tiek dabar juos teisme ir matys, - atsiduso Vitalija. - Esu įsitikinusi šimtu procentų - abu pabėgs į užsienį. O prieš tai dar atkeršys...
Baimė - nuolatinė palydovė
Vitalija ir anksčiau baiminosi išeiti į gatvę, būti atpažinta teisiamųjų draugų ar pažįstamų. Dabar, kai abu jos skriaudikai - laisvėje, ši baimė sustiprėjo dar labiau. Moteris gyvena nuomojamame bute, tačiau net teismo sekretorei nenurodo tikslaus adreso nei telefono. Bijo, kad apie jos gyvenamąją vietą nesužinotų "ana pusė". Beje, vieną kartą prie Vitalijos, ėjusios šaligatviu, staiga privažiavo ir sustojo lengvasis automobilis, iš jo išsiropštė stambaus sudėjimo vyras. Vitalija sakė net išprakaitavusi iš išgąsčio, pamaniusi, kad dabar - jau viskas... Tačiau tuosyk iš už namo išlindę du aplinkinių daugiabučių kiemsargiai, ir nepažįstamasis staiga pasišalinęs... Tąsyk pasisekė, o kas garantuotas, kad Vitalijos nebus patykota dar kartą? Moteris sakė intuityviai jaučianti, kad jos kažkas ieško... Ji net naktimis, užmigusi po didelės raminamųjų dozės, ištisai sapnuoja košmarus - kad kažkas vejasi, muša, drasko, spardo, smaugia...
Tai gal iš tiesų reikėjo praryti tą karčią piliulę ir, pasiėmus chuliganų artimųjų pasiūlytą piniginę kompensaciją už patirtą materialinę ir moralinę žalą, bandyti viską kuo greičiau pamiršti?
- Negalėjau taip pasielgti, - nusišluosčiusi ašaras tvirtai ištarė Vitalija. - Dovanodama tokiems sadistams tik paskatinčiau ir toliau daryti nusikaltimus. Iš tokių visko galima tikėtis - net žmogžudystės... Nežinau, ar kalėjimas pataiso, bet tokiems žvėrims tarp normalių žmonių - tikrai ne vieta.
