Geri sumanymai - gerų vyrų kompanijoje
Ar pensininkas vertas rekordų knygos?
Kiekvienas kvailioja taip, kaip nori
Irena ZUBRICKIENĖ
Neseniai Marijampolėje organizuotas trumpų satyrinių filmukų konkursas pamalonino televizijos operatoriumi dirbantį marijampolietį Eugenijų Naikelį, paskelbtą konkurso laimėtoju, ir išgarsino Šventragio kaime (Igliaukos sen.) gyvenančio garbaus amžiaus pensininko Kazio Gumausko (75 m.) ... pilvą! Žiūrovams buvo ir keista, ir juokinga stebėti, kaip nemenkas avinas, kelis kartus įsibėgėdamas, vis atakuoja savo šeimininko pilvą savo galva. Paaiškėjo, kad tokia Kazio ir avino kova nebuvo vien filmuko kūrėjo sumanymas nustebinti žiūrovus.
- Jūsų tokiu "sportu" labai nepatenkinta žmona - ir baiminasi dėl jūsų sveikatos, ir nenori didesnio pašaliečių dėmesio. Jūsų tai nestabdo?
- Ką dabar daryti, kad ji nenori? Aš gal irgi daug ko nenoriu... Dėl savo sveikatos aš nebijau - jos turiu dar pakankamai. O tas susidomėjimas - jo visada buvo: kada daugiau, kada mažiau. Svarbiausia - nekreipti dėmesio. Tegul vieni pagiria, kiti tik pasmalsauja, treti gal pajuokia ir pašiepia, bet aš žinau, kad ne kiekvienas sugeba valdyti tokį tvirtą pilvo presą. Jeigu turiu - tai ko nerodyti? Ar linksmybių mūsų gyvenime per daug?
- Kaip apskritai jums kilo mintis demonstruoti savo pilvo presą?
- O žinot, visi geri sumanymai gimsta sėdint gerų vyrų kompanijoje ir gurkšnojant gerą gėrimą! Neslėpsiu - šito daikto (geros degtinės) aš nespjaunu, nepalieju ir nevengiu. Net mėgstu sakyti, kad esu degtine varomas! Man tada buvo jau turbūt per trisdešimt, dirbau Meteliuose (Dzūkijoje) kolūkio mechaniku. Kartą vienoje kompanijoje buvęs pagyvenęs bičiulis, jau gerokai įpūtęs, valiūkiškai liepė man įgnybti jam į apnuogintą pilvą ir jį atkišo. Pabandžiau - nepavyko nei įgnybti, nei suimti, nes pilvo presas buvo labai kietas. Slydo pirštas kaip per guminę padangą - taip tvirtai buvo įtempti raumenys. Pabandžiau tą patį padaryti ir aš su savo pilvu - bičiulis nustėro! Jis iš karto mane paragino taip "žaisti".
- Tai tik žnaibymu tie "sportai" taip ir baigdavosi?
- Gnaibymas buvo tik pradžia! Kad mano pilvo presas tvirtesnis už kitų, bičiuliai įsitikindavo trankydami per pilvą kumščiais, paskui - skaldydami ant mano pilvo sukrautas penkias plytas, kurios lengvai suskildavo, net akmenis. Apetitas didėjo bevalgant: užsilipdavo tvirtas vyras, sveriantis apie 100 kilogramų, ant stalo, aš atsiguldavau ant grindų, o tas iš viršaus puldavo visa jėga žemyn ant mano pilvo... Ir - nieko. Paskui, kad būtų dar įspūdingiau, bičiuliai bandydavo mane daužyti per įtemptą pilvą prie pienovežio pritvirtinta žarna. O štai dabar atsirado avinas Cibulis.
- Kiek metų tą aviną pratinote badyti jums pilvą?
- Šitam mano Cibuliui, su kuriuo dabar sportuoju, dar tik antri metai. Kai jis buvo mažiukas, erzindavau jį. Paskui pradėjau pamažu mokyti, kad įsibėgėtų trijų metrų kelio atkarpoje ir man smogtų galva į pilvą. Tai jis kartoja po keletą kartų - dirba pagal mano komandą, duotą judesiais. Tai mūsų kautynės. Kad nuo smūgio nenuvirsčiau, esu susikalęs specialią pakylą. Pilve smūgių pėdsakų nelieka. Išmokytas avinas dabar agresyvokas - svetimiems jo reikia pasisaugoti, nes badys kiekvieną, kuris tik apsižioplinęs pasitaikys jo kelyje.
- Ir niekada nebuvo jokios traumos taip "sportuojant"?
- Beveik niekada. Tik tada, kai daužydavo pienovežio žarna, po to jausdavau skausmą, nešiodavau mėlynes. Su keturkojais, kurie turi smailus ragus, aš nerizikuoju. Štai prieš kelias savaites įsigijau ožį, kurį irgi planuoju prisipratinti mane badyti. Jo ragai užriesti atgal, tai neturėtų įdurti. Nemanau, kad galėtų ir nulūžti. Dar viena svajonė - kad žąsinas, išmokytas įsikibti į kaklaraištį, plaktų man pilvą sparnais. Bet ši mintis gali ir likti neišpildyta, nes žąsinas "nepasiduoda" treniruotėms. Jūs netikit, kad žąsino kirčiai sparnais stiprūs? O ar nesate girdėję, kad, pavyzdžiui, gulbė sparnais užmuša lapę, pasikėsinusią į gulbiukus?..
- Ar savo pilvo presą treniruojate reguliariai?
- Jokių reguliarių treniruočių! Nei mankštų, nei atsilenkimų, nei jokių treniruoklių, nei jokių "narkotikų". Tiesiog turiu tai, ką turiu. Manau, kad man toks tvirtas pilvas duotas iš prigimties, galbūt paveldėtas iš tėvo, kuris, kalbama, irgi buvo labai stiprus (jis mirė, kai aš dar buvau negimęs). Matyt, man buvo skirta dirbti, pavyzdžiui, cirke, tik aš per vėlai susigriebiau - jau buvau per senas lankyti kokius nors kursus, kad turėčiau jų baigimo pažymėjimą, leidžiantį stebinti žiūrovus nuo cirko arenos. O galėjau nemažai užsidirbti...
- Bet, matau, vis padaužote pilvą į durų staktą, kai tik atsistojate...
- Ai, čia jokia treniruotė - taip reikalauja pats organizmas, o gal net įprotis atsiradęs. Kai būna tikrų žiūrovų, tiesiog susikaupiu, "užvedu" savo organizmą iš vidaus, kad pilvo raumenys įsitemptų, ir darbuojuosi. Kai kurie žmonės sako, kad rizikuoju - esą kada nors bus paleistos žarnos... Bet juk daug kas rizikuoja gyvendami: vieni lenktynėse automobiliais, kiti plaukiodami vandenyje, treti - kalnuose. Kas jaučia tos rizikos baimę, tas net nepradeda.
- Ar ir jaunystėje buvote toks stiprus ir sveikas?
- Niekada jaunystėje stiprumu neišsiskyriau iš kitų. Net kariuomenėn nebuvau paimtas. Niekada negalėdavau pasigirti jėga rankose - centnerio ant pečių neužsikeldavau. Visa mano jėga - tik pilve.
- Tai gal savo pilvą palepinate specialiu maistu, kuriuo minta tik galiūnai?
- Na, ne. Valgau viską, kas kramtoma, nes mano skrandis - pajėgus kaip vištos. Net slyvų ar vyšnių kauliukų neišspjaudau. Tik kiaulienos pastaruoju metu kiek privengiu, nes prieš kurį laiką gydytojai man buvo nustatę tam tikrą diabeto laipsnį. Šiaip, rodos, esu visiškai sveikas, jeigu nepaminėčiau pakeisto klubo sąnario.
- Ar pilvą leidžiate daužyti tik būdamas neblaivus?
- Žinoma, greičiausiai "užvedimams" pasiduodu, kai būnu šiek tiek išgėręs, tačiau pilvo preso tvirtumą demonstruoju ir blaivus. Štai, kai organizuojamos šventės kaime ar seniūnijos centre, jose pasirodau blaivus.
- Ar turite dar kokių nors planų, sumanymų, kurie kasdienybėje jums neduoda ramybės?
- Jau buvau užsiminęs apie ožį ir žąsiną - tai viena iš mano naujų užduočių. Kita svajonė - patekti į rekordų knygą. Jeigu žmogus gali būti rekordininkas, barzda kilnodamas merginas ar valgydamas smėlį, ar gulėdamas ant stiklo šukių, tai kodėl aš negaliu? Mėgstu pasižiūrėti per televiziją rodomas laidas apie pasaulio žmones, demonstruojančius rekordus. Kai kuriais jų aš netikiu. Bet kai pirmą kartą mane su avinu parodė per televiziją, kai kas irgi netikėjo - manė, kad ten buvo sumontuoti kadrai. Aš pasiryžęs įrodyti kiekvienam, kad tai - tikrovė.
- O ką veikiate, kai nerodote savo "cirkų" ir nesitreniruojate su keturkojais?
- Turiu 30 hektarų žemės ūkį - su žmona auginame javus. Anksčiau auginome daug kiaulių. Dar turime dvi karves. Gyvename kaip normalūs žmonės, kartais padedami atskirai gyvenančių, bet mūsų neužmirštančių vaikų. Tik jūs neprirašykite, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro gyvenu tik savo pilvą demonstruodamas, nes paskui artimieji dar į Žiegždrius išveš...
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.:
- Kazio pilvo presą "tikrinantis" avinas Cibulis - pensininko pramoga
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- "Pilvas - kaip pilvas, bet jis daug atlaiko", - šypsojosi išgarsinto pilvo savininkas
2006 04 24
