Per pastaruosius ketverius metus turistų, apsilankančių Kambodžoje, skaičius kasmet padidėja vidutiniškai 25-30 procentų. Kitais metais šalis tikisi sulaukti milijono turistų ir iki 2012 metų jų sąskaita šalies biudžetą papildyti beveik milijardu JAV dolerių. Kambodžos valdžia kviečia privačius investuotojus bei finansines organizacijas investuoti lėšas kuriant šiuolaikinę turizmo infrastruktūrą. Dėmesio centre - Ankor-Vatas - šventyklų rajonas, ypač viliojantis turistus. Beje, turistams siūlomos ir kelionės į pirmykščius, sunkiai įžengiamus Kohongo miškus, Tailandą ar pietines Vietnamo provincijas.
Vizitinė kortelė: Kambodžos Karalystė yra Pietryčių Azijoje. Jos plotas - 181 035 kvadratiniai kilometrai, gyvena 10,7 milijono žmonių. Sostinė - Pnompenis, turintis apie milijoną gyventojų. Šalis suskirstyta į 19 provincijų ir 2 miestus. Santvarka - konstitucinė monarchija. 88 procentai gyventojų - khmerai, 5 procentai - vietnamiečiai, 4 procentai - kinai, 2 procentai - čansai. Vyraujanti religija - budizmas, oficiali kalba - khmerų.
Nežinia kada ir kodėl kilo noras pakeliauti po Kambodžą. Greičiausiai tokį apsisprendimą lėmė tai, jog paprasčiausiai nemėgstu masinės turistų migracijos vietų - labiau vilioja tolimi ir egzotiški kraštai. Labai norėjau pamatyti Ankor Vatą, apie kurį daug girdėjau. Norėjau pasisvečiuoti šalyje, kur marihuana paskaninama pica, norėjau suprasti, kodėl Pol-Potas sunaikino trečdalį šalies gyventojų, ir dar daug visko. Pavyzdžiui, turizmo agentūroje, kurioje pirkau bilietus, man rekomendavo neišeiti iš viešbučio po 21 valandos, nesinešioti su savimi daugiau nei 5 dolerių ir panašiai. Panorau įsitikinti, ar tai tiesa.
Pnompenis - Kampongomas
Ir štai aš, Pnompenio oro uoste atlikęs visus būtinus muitinės ir pasienio formalumus (tai tetruko 15 minučių) ir pasiėmęs savo bagažą, išeinu į gatvę. Lynoja. Viskas atrodo normalu. Namai neaukšti - 2-3 aukštų, gatvę (duobėtą, ištrupėjusiu asfaltu) "rėmina" šaligatviai. Pati gatvė savaime pereina į ištisinius turgaus prekystalius. Prekiaujama viskuo ir tiesiog gatvėje. Kiek apsižvalgęs nustembu - tolėliau stovi dideli ir gražūs individualūs namai, su kolonomis, aptverti tvoromis, o štai kelio - nėra. Tiksliau, kelias yra, tik neasfaltuotas. Duobė prie duobės, tojota šokinėja tarsi ožka. Pasirodo, man pasisekė, nes atvažiavau kažkokios šventės išvakarėse ir mane sutikęs draugas turės tris laisvadienius, tad galės pabūti kelionės vadovu.
Pnompenis - pats didžiausias Kambodžos miestas, šalies sostinė. Tačiau iš tikrųjų miestas nėra didelis. Jei neįstrigsi automobilių kamščiuose, jį gali apvažiuoti per pusvalandį. Eismas gatvėse chaotiškas, jokių taisyklių, kiekvienas važiuoja kaip nori. Svarbiausia taisyklė - nieko nekliudyti, nes tokiu atveju visada kaltas bus baltasis.
Šalyje gyvena 12 milijonų žmonių. Pagrindinis piniginis vienetas - rialas. 1 000 rialų - maždaug 25 JAV centai, todėl atsikaitoma doleriais. Visur ir visada. Rialus duoda tuomet, kai grąžos reikia atiduoti mažiau nei dolerį. Rialais galima atsiskaityti už transportą ar paaukoti vargšams. Daugiau jie niekam netinka.
Marihuana šalyje laikoma maistiniu prieskoniu. Nors oficialiai ji kaip rūkalai nepardavinėjama, bet rasti jos galima visur. Kaina - 2 doleriai už tris labai "riebias" suktines. Pnompenyje yra kavinė "Happy Picca", kurioje pica gaminama su marihuana.
Labai pigus alkoholis. Degtinė - 1,4 dolerio, "Finlandia" - 4 doleriai, "Tekila" - 6 doleriai. Alus brangus. Vietinis - "Ankor" - 1,5 dolerio už puslitrį. Tai suprantama, nes šalyje tik viena alaus darykla.
Šalyje iš gyventojų buvo surinkti ginklai. Iš jų buvo nulietas paminklas, vaizduojantis pistoletą užrištu vamzdžiu, tačiau po ginklą yra kiekvienuose namuose.
Taip pat šalyje buvo uždaryti visi karaokės salonai (nežinia kodėl, bet Rytuose karaokė asocijuojasi su ištvirkimu ir prostitucija). Dabar visi karaokės salonai vadinami muzikos salėmis ar muzikos salonais, o iš tikrųjų liko tuo, kuo ir buvo. Tik nesuprantama, kam tos "muzikinės priedangos", kai šalimais pristatyta tikrų tikriausių viešnamių.
Kompong Somas
Atvykome į Kompong Somą. Miestas - kaip visi Kambodžos miestai - neaukšti paprasti namai, tačiau labai dinamiškai besiplečiantis. Yra du kazino, ruošiamas golfo laukas. Įsikūrėme viešbutyje "Diamant". Numeris kainuoja 25 dolerius parai. Į kainą įskaičiuoti pusryčiai. Numeris švarus, tvarkingas, tik nedidelis, visi daiktai, baldai labai smulkūs - matyt, khmerai statė pagal savo matmenis. Po pusryčių nuėjome į paplūdimį. Žmonių daug. Sėdi visi paplūdimyje ir valgo. Reikia pasakyti, kad valgymą jie labai garbina. Visos kelionės metu, kur tik beapsižvalgydavau, matydavau valgančius khmerus. Susidarė įspūdis, jog žmonės nieko daugiau neveikia, tik ištisą dieną valgo. Paplūdimyje - baltas smėliukas, vanduo - idealiai švarus, skaidrus, šiltas (30 laipsnių), horizonte matyti salų kontūrai. Sėdėdami paplūdimyje pavalgėme, išgėrėme alučio, nejučia perėjome prie degtinės. Taip pat nejučia atėjo vakaras. Kambodžoje vakaras prasideda 6 valandą. Sutemsta staiga, tartum kažkas išjungtų šviesą. Iš paplūdimio patraukėme į restoraną, pavakarieniavome, paskui vėl grįžome į pajūrį. Vakarojimas užsitęsė iki 2 valandos nakties. Grįžę į viešbutį išsikvietėme masažistę. Dama atėjo po 15 minučių. Kadangi buvau jau gerokai įkaušęs, gerai jos neįžiūrėjau, tik galiu pasakyti, kad ji nebuvo jauna. Tačiau vos paėmęs jos ranką supratau, kad masažistė gera. Ji pasisakė savo vardą - Tchi, paskui kažką sumurmėjo apie tai, kad negerai, jog esu neblaivus, ir ėmėsi masažo. Tai buvo nepakartojama! Išmasažavo mane nuo galvos iki kojų pirštų galiukų su kažkokiu vietnamietišku vazelinu, paskui apvertė ant nugaros, paėmė mano penį. Tai, kas vyko toliau, nupasakoti neįmanoma. Tarsi nugrimzdau į švelnų, glamonėjantį rūką... Apie 5 valandą ryto ji susiruošė eiti. Tada ir prasidėjo visos įdomybės. Atiduodu jai pinigus, ji ima juos taip, tarsi jie jai būtų visai neįdomūs, nežiūrėdama. Atsikeliu palydėti ją iki durų, ji staiga atsiklaupia ant kelių ir lenkiasi iki žemės, paskui, pakėlusi galvą, pabučiuoja mano "daikčiuką", atsistoja, sukryžiavusi rankas vėl nusilenkia ir, pažadėjusi ateiti kitądien, išeina.
Kitos dienos vakarą išvažiavome ieškoti marihuanos. Užsukome į raudonųjų žibintų kvartalą, pasižvalgėme į merginas, bet aš jau buvau 11 valandai pasikvietęs vakarykštę masažistę. Sustabdę khmerą klausiame: "Bon, marihuanos turi?" "Bon" - kreipinys į visus khmerus, reiškiantis "brolau", "drauguži". Šis kiek pasimuistęs atneša paketėlį už 5 dolerius. Paprašėm susukti suktinukę, bet šis, paaiškinęs, jog nemoka, atnešė specialaus popieriaus ir patarė susisukti patiems. Užbėgdamas įvykiams už akių turiu pasakyti, jog nei suktinukės susisukti, nei to šlamšto parūkyti taip ir neteko - gęsta vos uždegta.
Nuvykome vakarienės. Kol laukėme užsakymo, dar kartą pamėginau susisukti suktinukę ir užsirūkyti - rezultatas tas pats - gęsta. Galiausiai priėjau išvadą, jog "pakišo" nekokią žolę. Po vakarienės pasivaikščiojome pajūriu, dar išgėrėme degtinės ir prieš pat vienuoliktą grįžau į viešbutį. Prie pat įėjimo iš krūmų iššoka Tchi. Griebia už rankos ir aiškina, kad dėl manęs palikusi klientą ir pabėgusi. Atėjome į numerį. Ji vėl nepiktai papriekaištavo dėl to, kad neblaivus, paskui nurengė, pasodino į vonią, išprausė nuo galvos iki kojų ir - į lovą. Vėl viskas kartojosi kaip ir vakar vakare...
Kompong Somas nėra didelis miestas, bet sparčiai plečiasi. Vandenyno pakrantėje kinai įrenginėja golfo lauką. Daug naujų viešbučių, kempingų. Gyvenamąjį būstą galima susirasti pagal skonį ir kišenę. Remontuojamas netgi "viešbutis-vaiduoklis", kuris buvo sugriautas per karą. Iš pastato, kuriame buvo Rusijos konsulatas, telikusios tik sienos, o griuvėsius "okupavę" khmerai, aplink vaikšto karvės.
Siamreapas. Ankor Vatas
Kitą dieną nuskridau į Siamreapą apžiūrėti Ankor Vato. Lėktuvui nusileidus išeinu iš oro uosto. Prie išėjimo stovi du khmerai: "Jums reikia taksi, sere?" Aš sakau: "Taip, motorolerio", "Prašau, sere - 1 doleris ir jus nuveš iki viešbučio". Motorolerio vairuotojas puikiausiai kalba angliškai, paklausė, ar reikės taksi į Ankor Vatą ir kada ketinu ten keliauti. Atsakiau, kad reikės keleivinio motorolerio (o keliauti ketinu nedelsdamas, tik pirmiausia įsikursiu viešbutyje. Jis pažadėjo atsiųsti man transportą, tačiau kai paklausiau, kodėl jis pats manęs ten nenuvežtų, nutylėjo.
Atvežė iki viešbučio, aš įsikūriau. Numeris neblogas, švarus, su vonia, tik lova labai siaura. Kiek pailsėjau, išsimaudžiau. Pasigirdo skambutis ir man pranešė, jog manęs laukia motoroleris. Aš sakau vairuotojui: "Žinai, kad nebūtų kokių nesusipratimų, pirmiausia išspręskim visus finansinius klausimus. Kiek?" Jis atsako, jog įprastai už 3 apžiūros dienas ima 40 dolerių, bet kadangi aš Ankor Vatą apžiūrėsiu 2 dienas, tai turėčiau sumokėti 30 dolerių. Žinojau, kad tai normali kaina, tad nepuoliau derėtis, tik pasakiau, jog už tuos pačius pinigus jis mane pavežios ir vakare, o ryte nuveš į oro uostą. Sutarėm. Nuvykau į Ankor Vatą. Tai didžiausias pasaulyje šventyklų kompleksas, pagrindinis Kambodžos pasididžiavimas ir vertybė, neretai vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu. Iš tikrųjų tai gausybės pilių, rūmų ir bažnyčių miestas. Centrinė Ankor Vato šventykla - fantastiškas induistinės architektūros pavyzdys, turtingai išpuoštas bareljefais ir dievų statulėlėmis. Dėmesio verta ir Baijono šventykla su didžiulėmis akmeninėmis dievo Budos statulomis. Be to, visi šie statiniai apraizgyti lianomis ir kitokiais tropiniais augalais, o tai jiems suteikia nepakartojamo žavesio.
Kitos dienos planuose: afrodiziakų (afrodiziakas - madingas žodis, reiškiantis daiktą ar priemonę, kuri sustiprina lytinį pasitenkinimą ar potenciją) pirkimas ir gyvačių valgymas.
Dar išvakarėse apsilankėme kinų restorane ir užsisakėme kobrą. Užsisakyti reikia iš anksto. Kilogramas kobros, įskaitant virėjo paslaugas, kainuoja 30 dolerių. Drauge apžiūrėjome visą restorano kompleksą. O pažiūrėti buvo į ką. Restoranas didžiulis, apie 5 000 kvadratinių metrų. Viduryje - baseinas su krevetėmis. Kiekvienas gali ateiti ir, sumokėjęs 6 dolerius, gavęs meškerę ir jauką, vakarienei pats prisigaudyti krevečių. Kampe stovi narvai, kuriuose uždarytos makakos, skirtos trepanacijai (trepanacija - kaukolės atvėrimas). Ten pat gyvena nuostabus sutvėrimas - gibonas. Visai nebaikštus ir draugiškas.
Taigi leidomės ieškoti afrodiziakų. Afrodiziakais prekiauja kinai. Jie turi savo parduotuves, tokių prekių jose - nors vežimu vežk. Galima pagalvoti, kad visa kiniškoji medicina rūpinasi vien tik potencijos palaikymu. Išsirinkau kelių rūšių tablečių ir keturis butelius degtinės su kobra (taip pat afrodiziakas). Degtinę įdėmiai apžiūrėjau. Skirtingai nuo šlamšto, kuris pardavinėjamas Kinijoje, čia kobra visiškai sveika (neišmėsinėta), plaukioja ženšenio šaknelė ir dar kažkokios raudonos uogelės. Verta pasakyti, jog šio gėrimėlio skonis - siaubingas (daugiau kaip 50 gramų neišgersi net labiausiai norėdamas), bet naudingas. Mano požiūriu, kaip afrodiziakas - neefektyvus, užtat puikiai stiprina organizmo imunitetą.
Nusipirkę afrodiziakų nuvažiavome į kinų restoraną valgyti gyvačių. Mūsų jau laukė: šeimininkė, specialistas (kinas), kuris mėsinėja gyvatę, ir nedidelė minia khmerų - žiūrovų. Šeimininkė mums pasakė, jog kobra šiek tiek mažesnė nei kilogramo, bet mums užteks. Toliau vyko mėsinėjimo ir kobros paruošimo procesas mums stebint. Pirmiausia kobrai nupjovė uodegą ir į stiklinę išleido visą kraują. Paskui nukirto galvą, ištraukė širdį ir tulžies pūslę. Tulžį išleido į stiklinę, atskiedė degtine ir davė mums išgerti. Po to mes išgėrėme degtine atskiestą kraują. Paskui buvo valandos pauzė. Vėliau mums patiekė kobros sriubos su ženšenio šaknimis ir dar kažkokiom nežinomom šaknelėm. Sriuba buvo labai skani. Mėsa skoniu primena vištieną. Visa tai užgėrėme degtine.
Visi protingi žmonės jau seniai žino: gyvūnai jiems teikia daug naudos. Ne vien todėl, kad teikia mums mėsą ir pieną. Mat jau seniai mokslininkai įrodė: paglostęs katę sumažinsi per didelį kraujospūdį; pabendravęs su mielu šuneliu nuraminsi nervus ir atsipalaiduosi, o pokalbius, bendravimą su delfinais sergantiems vaikams kaip receptą skiria amerikiečių gydytojai.
Trumpai tariant, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui nuo gyvūnų pasireiškia alergija, gyvūnai yra išties naudingi sveikatai. Bet iki pastarojo meto tai lietė tuos gyvūnus, kurie labiau už kitus nori ir moka bendrauti - žinduolius. O štai visai neseniai prie tokių gyvūnų prisidėjo ir gydančioji reptilija.
Apie ją buvo žinoma jau seniai - tiesiog liaudis tik neseniai sužinojo apie jos gydomąsias galias. Dabar susirgę Kambodžos gyventojai nemėto pinigų brangiems vaistams, o nedelsdami susirenka daiktus ir keliauja prie Tonlesapo upės, esančios už 50 kilometrų į šiaurę nuo Pnompenio. Būtent ten, dumbliname upės dugne, gyvena gyvūnas, gabenantis išspręsti visas su sveikata susijusias problemas - didysis upinis vėžlys.
Kiekvieną dieną šimtai kambodžiečių susirenka ant Tonlesapo upės kranto ir kaip stebuklo laukia, kada drumzlino vandens paviršiuje pasirodys "gydytojo" galva. Suprasdamas savo reikšmingumą vėžlys niekada jų neapgaudinėja ir kasdien išplaukia į paviršių. Neskubėdamas ir nebijodamas jis priplaukia prie kranto, kur pacientai atsargiai jį įkelia į didelį indą su vandeniu. Čia vėžlių karalius (taip jis vadinamas) kurį laiką pliuškenasi, o po to tas vanduo tampa šventintu.
Vėliau vėžlys išleidžiamas atgal į upę ir prasideda gydymosi procedūra. Išgėrę "šventintąjį" vandenį žmonės, pasak jų, pajunta neapsakomą jėgų antplūdį. O vienas vyras, buvęs suparalyžiuotas, pradėjo vaikščioti.
Khmerai, valandų valandas laukiantys galimybės pasisemti "vėžlio vandens", nuoširdžiai tiki, kad stebukladarys vėžlys atėjo jų visų išgelbėti. Iš tikrųjų, o kodėl gi ne?
Pabaiga
Mūsų kelionių po Pnompenį (važinėjomės atviru vežimaičiu) ar pasivaikščiojimų metu dažnai jausdavau, jog į mane žiūrima. Savo draugo paklausiau, kodėl. Man buvo paaiškinta, jog aš atitinku jų grožio kanonus. Jų vertinimu, vyras turi būti apkūnokas, bet ne storas, ir nešioti akinius. Jei apkūnokas, vadinasi, nesergi AIDS, nesi narkomanas ir turi pinigų gerai pavalgyti. Jei nešioji akinius - vadinasi, protingas. Daugelis khmerų, net ir normaliai matydami, nešioja akinius paprastais stiklais. Be to, aš - baltaodis.
