Šių metų balandžio mėnesį vyko visuotinis būstų ir gyventojų surašymas. Išgirdusi per televiziją, kad šiam darbui gali būti telkiami pensininkai, nutariau pasisiūlyti - maniau turinti patirtį, nes dalyvavau ankstesniuose surašymuose. Už surašymą gautais pinigais tikėjausi pagerinti savo finansinę padėtį. Nenoriu aprašinėti, kokius Golgotos kelius turėjau praeiti, kad tapčiau surašinėtoja, ir to sunkaus darbo, kurį teko atlikti tam tikru nustatytu laiku. Nustebau, kai už gegužės mėnesį negavau nė lito pensijos. Nuvykstu į Vilkaviškio rajono "Sodrą". Darbuotoja, išklausiusi mane, paaiškina:
- Kadangi balandžio mėnesį dirbote surašinėtoja, gegužės mėnesio pensija jums bus išmokėta kaip laidotuvių pašalpa...
- Aš dar mirti nesiruošiu, - proverksmiais išlemenau ir greitai susigriebiau. - Laidotuvių pašalpa išmokama visiems pensininkams, nežiūrint į tai, ar jie dirba, ar nedirba surašinėtojais...
- Toks įstatymas, - tarsi kirviu nukerta simpatiškoji darbuotoja ir trumpam pranyksta koridoriaus labirintuose.
Sugrįžusi mane veda pas skyriaus vedėją, kuris dar kartą paaiškina įstatymą, kad nuo šiol aš, kaip "dirbanti" pensininkė, pensiją gausiu tik už praėjusį mėnesį. Taigi su pensija "susitiksiu" kaip su šventuoju tėvu - liepą ar rugpjūtį.
Gaunu barti nuo skyriaus vedėjo pono Zinkevičiaus, kodėl prieš pradėdama dirbti nepranešiau "Sodrai", tačiau pamatęs mano ašarotas akis, siūlo parašyti pareiškimą.
Išlydėdama "Sodros" darbuotoja prigraso šiukštu į jokius darbus nesikėsinti, nes antrą kartą jokie vedėjo sprendimai nepadės.
Albina Ridikevičienė, Vilkaviškio raj.
