Astrologai pranašavo, kad ta diena bus pažymėta nepaprastu įvykiu. Tokiu, kurio niekas nepamirš. Tikrai, kaip pamiršti 16 000 žmonių, žuvusių per vieną naktį...
Atsipirks penkeriopai
"Ši naktis yra palaiminta žvaigždžių", - išpranašavo senas indų astrologas. Daugelis taip tikėjo šia pranašyste, kad 1984-ųjų gruodžio 2-osios naktį pasirinko vestuvių data. Pačiame Indijos centre esančios Madijos provincijos sostinė Bopalas virto džiaugsmo ir pasilinksminimų vieta.
Miesto centras su iškiliais minaretais ir tūkstančio ir vienos nakties vertais rūmais skambėjo nuo dainų ir šokių. Šiaurinėje miesto dalyje, kur kuriasi tūkstančiai vargšų, bedarbių ir iš savo žemių alkio išguitų valstiečių, neatsiliekama. Šį vakarą čia švenčiamos Padmini ir Dilipo vestuvės. Jie čia gimė ir užaugo... Padmini, vos atsisveikinusi su paauglyste, su raudonu, auksu siuvinėtu sariu atrodo nuostabiai. Ant jos krūtinės žėri auksinis kryželis. Jį dovanojo škotė vienuolė Felisiti, kas savaitę ateinanti slaugyti ir gydyti šio miesto rajono žmones. Jauna mergaitė kiek galėdama jai padeda. Iš laimės spindinčiomis akimis Padmini sėdi ant nedidelės pakylos ir laukia savo sužadėtinio skambant nakties fanfaroms.
Už kelių šimtų metrų stiebiasi impozantiškas amerikiečių daugianacionalinis pesticidų gamyklos "Union Carbide" siluetas. Gamyklos kompleksas labai brangiai kainavo. Buvo numatyta, kad ji gamins stiprų pesticidą "Sevin", skirtą kovai su amaru, siaubiančiu Indijos laukus. "Kiekviena tavo išleista rupija už "Sevin" atsipirks penkeriopai", - skelbė didžiuliai reklaminiai stendai, kuriuose "Union Carbide" agentas tiesia valstiečiui dėžutę pesticidų... Tačiau ne taip lengva įtikinti Indijos gyventojus. Prekyba nesisekė, firma patyrė nuostolių. 1984-ųjų spalį gamyklos vadovai nusprendė sustabdyti gamybą.
Atsakingieji darbuotojai amerikiečiai buvo išsiųsti į tėvynę. Dabar tik saujelė vietinių techninių darbuotojų prižiūrėjo apleistus pastatus. Prieš išvykdami "Union Carbide" inžinieriai pabrėžė, kokį pavojų kelia 3 bakai, kuriuose yra 63 tonos dimetilo izocionato. Šis produktas pavadintas raidėmis MIC. Veikiant nekontroliuojamai cheminei reakcijai, šis skystis gali virsti mirtį nešančiomis dujomis...
Šventė pačiame įkarštyje
Šiaurinėje miesto dalyje, septynis kartus apėję šventąją ugnį, Padmini ir Dilipas tapo vyru ir žmona. Kaimynai ir giminės susėdo ratu aplink jaunuosius tradiciniam banketui. Šalimais esančioje gamykloje dieninę pamainą pakeitė naktinė. Kaip vėliau paaiškės, technikai indai buvo įsitikinę, kad gamykloje, kurios produkcija sustabdyta, "negali būti jokio nutekėjimo". Jie atjungė saugumo sistemas, skirtas saugoti MIC bakus po betono sarkofagais. Nepaisant šilumos, buvo atjungta aušinimo sistema. Valymo mechanizmas, numatytas skysčio nutekėjimo atveju, išvestas iš rikiuotės. Toršeras, privalėjęs sudeginti cheminės reakcijos atveju atsiradusias dujas, buvo išmontuotas.
Truputį prieš vidurnaktį budintis inžinierius praneša vyriausiajam prižiūrėtojui, kad viename iš MIC bakų, pažymėtų numeriu E 610, nenormaliai pakilęs slėgis. Tačiau vyriausiasis prižiūrėtojas Šekilas Kurešis dėl to nesijaudina...
- Dabar, vaikinai, kavos metas! - tarsteli jis nuotaikingai ir nusiveda savo darbuotojus į kavinę.
Tačiau vyriausiasis prižiūrėtojas Šekilas Kurešis nespėja išgerti savo arbatos. Kontrolės salėje buvęs inžinierius susijaudinęs praneša, kad bake E 610 slėgis pasiekė aukščiausią lygį. Gamykloje jau juntamas virtų kopūstų kvapas. Tai MIC kvapas. Technikai vos kvėpuoja, jų akys ašaroja. Prižiūrėtojas pasiunčia du vyrus su kaukėmis ir deguonies balionais patikrinti, kas ten yra, tačiau per vėlu. Spaudimas didėjo kas sekundę. "Bakas su indėklu virpa, braška ir vaitoja, tarsi jį veiktų požeminiai smūgiai", - paaiškino sugrįžę vyrai.
Dar kelios minutės, ir betoninis sarkofagas sprogsta. Žvaigždėtą naktį ištrykšta toksinių dujų geizeris... Tada Šekilas Kurešis įjungia pavojaus sireną ir savo vyrams įsako bėgti prieš vėją. Kaip tik tai juos ir išgelbės.
Bespalvis toksiškas debesis slenka neturtingųjų kvartalo link
Penkios minutės po vidurnakčio. Šiame kvartale gamyklos sireną išgirdo visi, tačiau niekas net neįsivaizdavo, kokie rimti dalykai dedasi. Toksinių garų mišinys slenka varguolių kvartalo link. Jie, veikiami oro temperatūros ir drėgmės, leidžiasi žemyn.
Kai dujos pasiekia lūšnas, kai pasklinda charakteringas verdamų kopūstų kvapas, gyventojai staiga suvokia, kad atsitiko kažkas nenormalaus. Vestuvininkai sustoja tarytum įbesti.
- Gelbėkitės! - pasigirsta duslus riksmas.
Tūkstančiai panikos apimtų žmonių puola bėgti. Atrodytų, viskas normalu, nes jie bėga tolyn nuo gamyklos. Deja, tai neteisinga. Vėjo genamos dujos juos pasiveja. Kaip tik tada ir prasideda siaubas. Tėvas lenkiasi prie vežimėlio paimti ant rankų savo kūdikį ir apsinuodijęs dujomis susmunka. Dujos pjaute pjauna vyrus, moteris, vaikus. Šių dujų savybė ta, kad jos užblokuoja kelią patekti deguoniui į smegenis ir mirtis ištinka beveik staiga.
Laukiantieji traukinio susmunka vietoje
Nuodingasis debesis pasiekia geležinkelio stotį. Šimtai keleivių, laukusių naktinio traukinio, susmunka vietoje. Peronas nuklotas lavonais. Rizikuodamas savo gyvybe, stoties viršininkas bando sulaikyti traukinio sąstatą, tačiau nesuspėja. Traukinys atvažiuoja į stotį. Iš jo išlipę keleiviai iš karto krinta negyvi.
D. Lapjeras ir Ž. Moro parašė knygą apie šią katastrofą. Jos pavadinimas - "Penkios minutės po vidurnakčio Bopalėje". "Tai tylios, klastingos, pasalūniškos, vos ne diskretiškos žudynės", - rašė abu autoriai.
Iš bako E 610 besiveržiančios ir vėjo nešamos dujos slinko miesto centro link, savo kelyje palikdamos lavonais nuklotas gatves. Šią baisiąją naktį daugelis parodė nepaprastą drąsą. Škotė vienuolė - sesuo Felisiti - surinko gatvėse vaikus ir paslėpė saugioje vietoje. Vienas gydytojas, išvydęs jam atvežtą merdintį kūdikį, nedvejodamas ėmė kvėpuoti jam tiesiog į burnytę. Iškvėpęs iš vaikelio dujas, pats susmuko negyvas. Dėstytojų kviečiami, medicinos studentai atskubėjo į ligoninę. Tačiau ką daryti, kai niekas tiksliai nežino nuodingųjų dujų sudėties? Gydytojai jaučiasi bejėgiai prieš mirtį, nes nežino, kokį priešnuodį naudoti.
Gyvieji gatvėse vieni kitiems padeda nepriklausomai nuo religijos, kastos ar kilmės. Tačiau kai išaušta 1984-ųjų gruodžio 3-iosios rytas, vaizdas nepakeliamas. Visur lavonai. Būtina imtis skubių priemonių, kad nekiltų epidemija. Neįmanoma mirusiųjų nei suskaičiuoti, nei identifikuoti. Musulmonų konfesijos aukos palaidojamos, o induistai deginami ant didžiulių laužų. Smarkiai nukentėjusi jaunoji Padmini guli lavonų krūvoje. Laimė, tuo momentu, kai ketinama ją mesti ant laužo, sanitaras pastebi gyvybės ženklus. Taip ji išgelbėjama nuo mirties. Ką tik jos vyru tapęs Dilipas taip pat stebuklingai išvengė tragedijos.
Juokingai menkos kompensacijos, skirtos nukentėjusiesiems
"Niekas niekada nesužinos tikslaus žuvusiųjų skaičiaus per katastrofą", - rašoma knygoje apie tragediją. - Valdžia, susirūpinusi, kad būtų išmokėta kuo mažesnė kompensacijos suma, mirusiųjų skaičių sumažino iki 1 754. Net praėjus šešiolikai metų manoma, kad dujos nuvarė į kapus nuo 16 000 iki 30 000 žmonių". Jau nekalbant apie dešimtis tūkstančių sužeistųjų, kurie kankinasi dėl akių ligų, plaučių ar inkstų komplikacijų. Kai vietinė valdžia norėjo "Union Carbide" patraukti teismo atsakomybėn, Indijos vyriausybė buvo linkusi taikiai ir draugiškai derėtis. Pagaliau 1989 metų sausio mėnesį "Union Carbide" išmokėjo 470 milijonų dolerių kompensaciją už padarytą žalą. Kiekvienas iš 548 519 išlikusių gyvųjų gavo truputį mažiau nei po 60 000 rupijų (maždaug po 5 000 litų) už kiekvieną žuvusį savo šeimos narį... Netgi Indijoje tai labai maža, tiesiog pasityčiojimo verta gyvybės kaina.
Didžiosios industrinės katastrofos
Jos visada ištinka neturtingiausias šalis
Paprastai didieji industriniai kompleksai statomi didmiesčių priemiesčiuose, tad vargšai ištikus katastrofai tampa pagrindinėmis aukomis.
1956 m. - Kali (Kolumbija). Sprogo dinamito gamykla. 1 200 žuvusiųjų.
1966 m. - Feizinas (Prancūzija). Sprogimas cukraus rafinado skyriuje. 17 žuvusių žmonių.
1976 m. - Sevesas (Italija). Labiausiai išgarsėjusi katastrofa, nors niekas nežuvo. Tačiau daugiau nei 37 000 gyventojų apsinuodijo dioksino garais.
1978 m. - Los Alfakes (Ispanija). Prie kempingo sprogo sunkvežimis su propilenu. 216 aukų.
1985 m. - Teresas (Italija). Užtvankos prasilaužimas. 200 žuvusiųjų.
1986 m. - Černobylis (Ukraina). Branduolinės elektrinės reaktoriaus sprogimas. Oficialiai 32 žuvusieji, tačiau tūkstančiai žmonių užkrėsti radiacija.
1990 m. - Dakaras (Senegalas). Amoniako cisternos sprogimas. 129 aukos.
