Yra susiformavęs vieningas vadinamųjų “realybės dramų” vedėjų kalbos stilius. Turbūt joms yra liepta taip kalbėti, kad sujaudintų eilinį žiūrovą pasakodamos visiškus niekus. Visos jos taip sureikšmina kiekvieną savo žodį, kad atrodo, jog kas kartą viename ar kitame kaime ar rajone įvyksta pasaulinė katastrofa, arba padaromas pasaulinės reikšmės atradimas.
Aną dieną mazochistiškai pasižiūrėjau laidą, kurios net pavadinimą skaitant TV programoje, galvoje kaip žemė į karsto dangtį dunksi vedėjos balsas. Įsiklausykite: “NUO... IKI” PRISTATO. PAKELEIVIAI. TIKROS ISTORIJOS”. Po ilgiausios įžangos, kurios metu žiūrovai dar labiau šiurpinami jiems atsiversiančių siaubingų tiesų pažadais, vedėja pristato du laidos veikėjus “paprastus žmones” ir iškilmingai praneša: “Daiva ir Audrius išsiskiria VISAI SAVAITEI!” Kokia siaubinga tragedija! Kaip jie kankinsis! Vedėja varo toliau, dar grėsmingesniu tonu, dar lėčiau košdama žodžius:”PAMAŽU. AIŠKĖJA. KODĖL. DAIVA. PRIEŠ. PAT. VESTUVES. NUSPRENDĖ. IŠVYKTI. VIENA. NE. KUR. KITUR. O. Į. ISPANIJĄ“.
Taip, ir mums visai ne pamažu, o gana greitai aiškėja, kodėl. Ogi dėl visai paprastos priežasties – filmavimo grupė nori nemokamai nuvažiuoti į kurortą, o vėliau pavažinėti po įdomias įvairių šalių vietas, todėl ir susikūrė sau tokią laidą. Į miškelį už Vilniaus pamedituoti tos Daivos tikrai nevežtų, nors ji ir prašyte pašytųsi, maldaute maldautų.
Taigi, visų šitų “tikrovės dramų” laidų technika vienoda – didžiausią banalybę pateikti kaip baisiai reikšmingą dalyką. Puiki formulė, kurią visi ir melžia. Pavyzdžiui, iš tos pačios laidos, vėl labai tragišku balsu: “MUMS. REIKIA. PAILSĖTI. NES. RYTOJ. IŠVYKSIME. SEPTINTĄ. RYTO. O. GRĮŠIME. TIK. PAVAKARY!” Šiaip jau tai visi dirbantys žmonės visame pasaulyje kiekvieną dieną išeina septintą ryto, o grįžta tik pavakary. Ir kas gi čia tokio?
Tarsi neužtektų to, kad visos lietuviškos televizijos laidos savo turiniu ir forma yra visiškai beviltiškai vienodos, kažkas atsitiko ir su televizijos laidų vedėjų moterų išvaizda. Ji irgi visiškai suvienodėjo! Tarsi jos būtų klonuotos. Kai kurių iš jų jau ir anksčiau neįmanoma buvo atskirti, o dabar ir tos, kurios dar šiek tiek skyrėsi nuo kitų, visiškai supanašėjo su pirmosiomis – Kudabienė, Simutis, Janušonytė, dar ta kuri veda “Nuo...Iki” (nežinau jos pavardės, bet ir kam ją žinoti?), net Bučelytė su Grikštaite – visos tapo vienodai trumpai kirptomis “platininėmis” blondinėmis (tikiuosi, kad bent Nomeda nepasiduos ir išliks nors šiek tiek originalesnė). Ar Lietuvoje nėra kitokios spalvos plaukų dažų? Ar jas visas kerpa viena kirpėja, kuri, kad nereiktų ilgai sukti galvos, pritaikė visoms vieną “fasoną”, ir tiesiog susirenka pinigus, neįdėjusi jokio kūrybinio darbo? O gal čia veikia koks nors “imidžo guru”, kaip dabar madinga vadinti, kuris/kuri jas visas (atskirai) primokino, kad taip jos atrodo gražiausiai? Šitaip jos visos tiesiog neteko veido.
Į visą šitą tragiškai lietuviškų ir beveidžių laidų puokštę gražiai įsikomponuoja užsienietiška “Dešimčia metų jaunesni”. Kai šią laidą pradėjo rodyti Anglijoje, puikusis piktasis Charlie Brookeris, nuolat rašantis apie britų TV, pažėrė beveidei vedėjai pusę puslapio išplėstinių epitetų ir palyginimų, iš kurių švelniausias buvo toks: “jos veidas atrodo kaip rinktinė naujo derliaus bulvė”. O užbaigė taip: “Kaip ji drįsta aiškinti žmonėms kaip jie turi atrodyti, kai pati nesugebėjo išsiauginti NUOSAVO veido?!”
Perfrazuoju vedėjoms lietuvėms: kaip jos drįsta aiškinti žmonėms kaip gyventi, kai pačios yra bejausmės robotės/klonės?!
