Pokalbis vyksta Karališkojo Meno koledžo kieme, po filosofijos seminaro, rūkant saulės atokaitoje. Kalbasi studentė iš Lietuvos ir studentas iš vienos Afrikos valstybės. Karšta.
- Man patinka toks oras.
- Ką veiksi, kai baigsi mokslus – važiuosi namo ar liksi Londone?
- Aišku važiuosiu namo. Eisiu dirbti į vyriausybę.
- Į Vyriausybę?! O kaip tu tai padarysi? Ar taip lengva ten patekti?
- Matai, mano šeimoje yra politikų.
- A, tai gerai.
- Iš tikrųjų, tai mano dėdė – tėvo brolis – yra valstybės prezidentas.
- O!
- Jis jau prieš penkerius metus siūlė man postą vyriausybėje, bet nėjau, nes mano mamai tai labai nepatiko.
- Kodėl?
- Matai, prieš tai jos pusbrolis buvo Prezidentas, o paskui tėvo brolis perėmė iš jo valdžią, tai ji buvo labai nepatenkinta.
- A...
- Nes iki tol mamos gentis buvo valdžioje gal dvidešimt metų, o mano dėdė, matai, yra iš kitos genties.
- Aha.
- Bet dabar, kai grįšiu, tai jau eisiu į vyriausybę. Gal kultūros ministru... Nes mama jau sena, ką ji bepasakys... Tik prieš tai reikės pasidomėti jų politika.
- Be abejo.
Studentė iš Lietuvos galvoja: Gal ir aš, kai baigsiu mokslus, grįšiu į Lietuvą ir eisiu dirbti į Vyriausybę? Ar bent jau į Parlamentą. Taip ir padarysiu. Tik prieš tai reikės pasidomėti JŲ politika.
