Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Prieš patenkant pas kemsynų apsuptyje gyvenantį mūsų ištikimąjį skaitytoją Bronių Paukštę, reikėjo įveikti nemažas kliūtis - po neseniai praūžusios galingos vasaros liūties patvino visos pievos, o mūsų herojaus sodybą juosusios metalinės tvoros vartai buvo užsklęsti. Juos teko atidaryti patiems ir baikščiai besižvalgant (kad nepalaikytų kokiais plėšikais) laukti pasirodant šeimininko. O jis išdygo staiga ir visai nepyko dėl pernelyg drąsių įsibrovėlių.
- Stebuklas, tikras stebuklas, - nuoširdžiai džiaugdamasis nelauktų svečių vizitu ir jų atnešta gera žinia apie laimėtą "Akistatos" prenumeratos konkursą, kalbėjo Bronius Paukštė.
Jis prisipažino tyčia, "dėl juoko", paprašęs laiškininkės, kad ši prenumeratos kvitelį nusiųstų į redakciją. Tačiau moteris esą tik nusijuokusi dėl tokio Broniaus sumanymo. Tuomet vyriškis kreipėsi į pačią Ambraziškių pašto viršininkę, labai gražią moterį Aušrą, su kuria puikiai sugyvena. Ji neatsisakė įvykdyti nesudėtingą prašymą.
Bronius sakė per visą savo gyvenimą yra laimėjęs tik keturis butelius "Utenos" alaus (na, reikėjo už kiekvieną sumokėti po centą) ir... žmoną. Daugiau nieko, nors loterijos bilietus kitados "pačkėmis" pirkęs. Atrodo, jog visas jo gyvenimas - tikra loterija, tiktai, deja, Bronius vis tampa pralaimėtoju...
Visų pirma todėl, kad iš sostinės centro (turėjo butą buvusioje L. Giros, dabartinėje Vilniaus gatvėje) atsidūrė Pušaloto kaimo (Molėtų r.) laukuose, nedidelėje sodybėlėje. Žmona liko Vilniuje, tiksliau - Pagiriuose, gerai žinomuose dėl garsiųjų šiltnamių. Maždaug prieš aštuonerius metus žentas jį įkalbėjo "pasirašyti sutikimą parduoti vertingą butą, už kurį gavęs "baisius pinigus", su žmona ir dukromis išmovė į Afriką. Na, o Broniui teko kraustytis į kitados to paties žento įsigytą sodybą nuošaliame kaime... Beje, iki šiol nei iš jo, nei iš dukters vyriškis nesulaukia jokių žinių (tiesa, 70-ojo gimtadienio proga gavo vienintelį siuntinį su skustuvu. Bet tikriausiai jiems sekasi neblogai, jei į Lietuvą negrįžta. Skaudžiausia tik tai, jog neseniai Lietuvoje net mėnesį viešėjo anūkės, tačiau jos senelio neaplankė...
- Dabar neturiu nieko, nes ši sodyba yra žento, o butą Pagiriuose (kur dabar įsikūrė žmona), kitados dovanojau dukrai, - šiek tiek graudenasi septintąją dešimtį peržengęs vyriškis. - Žentas buvo gudrus - tos Pagirių kalupkos (buto - R. P.) nepardavė. Prisimenu, pasirašant pardavimo-pirkimo sutartį tuomet notare dirbusi Nijolė Vaitavičienė (na, žinote, dabartinė LNK laidos "Teismas " vedėja) klausė - ar nesigailėsiu, kad pasirašau... Jos nepaklausiau. Taigi turėjau du butus, o dabar - nė vieno. Na, nebent pirtelė, kurią savo rankomis čia pasistačiau, man priklauso. Tad jeigu kas, galėsiu kraustytis į ją... Visi draugai juokėsi - Paukščiuką (taip mane vadino) ištremia į Pušalotą kaip kitados kai kuriuos į Sibirą, - pusiau šypsodamasis porina Bronius. - O kur skrisi, jei sparnai pakirsti?..
Bronius pripažįsta, jog vasarą šioje sodyboje dar nieko, tačiau kai ateina žiema ir laukus užpusto sniegas, ji tampa visai nesimpatiška. Tuomet tik su slidėmis iki Ambraziškių (maždaug pora kilometrų kelio) galima nukeliauti - be duonos juk negyvensi... Žiemą autoparduotuvės į kaimą, o juo labiau į tokius užkampius, nevažinėja... Paukščiukas skundėsi, jog ir vasarą jau darosi nyku. Mat nors aplink daug ežerų, negalima net meškerės įmerkti - visos pakrantės privatizuotos, pastatyti šlagbaumai. O ant metalinių lieptų lipti baugu - juk tai jau privati nuosavybė. Baisiausia, jog ponai iš Vilniaus baigia užgrobti viską - tuoj kaimiečiai net išsimaudyti prie savo namų esančiuose ežeruose negalės...
B. Paukštė - buvęs statybininkas (tiksliau - montuotojas-aukštumininkas). Vilniuje jis greitai išsikovojo rimtas pozicijas, dėl to tekdavo vos ne kasdien maudytis pirtelėse... Tačiau kasdienės "pirtys" neišėjo į naudą - vienu gestu Bronius leidžia suprasti, jog jį vis gilyn klampino degtinėlė.
Kodėl jiedu su žmona gyvena atskirai - juk dviese būtų ir linksmiau, ir šilčiau? Į šį klausimą Paukščiukas atkerta tiesiai šviesiai - o kas saugos "kalupką" Pagiriuose? Tačiau tuoj pat priduria, jog žmona jį aplanko. Štai netruks vėl pasirodys - iš anksto liepė serbentų priskinti. Su pačia Bronius palaiko ryšį mobiliuoju telefonu. Tačiau tas "mobiliakas" labai daug pinigų suryja.
- Kad jį kur velnias, kaip įsijaučiu, - sako jis. - Žiūriu - jau ir 60 litų praplepėjau. - Kai užgeriu - liežuvis atsiriša, tai ir pradedu kalbėti be perstojo... Žinot, neseniai grįždamas pakaušęs namo, vienoje baloje paskandinau savo mobilųjį. Tada pasiūlė vienas toks draugelis telefoną - nebrangiai, tik už 35 litus nusipirkau.
Be įspūdingos pirtelės, gana tvarkingame Broniaus kieme yra ir daugiau dėmesio vertų dalykų. Štai lauke jis įsitaisęs vandens šildytuvą - pakūrena jį lyg krosnį, o kai metalinėje dėžėje vanduo sušyla - pradeda skalbti.
- Kiek čia tų mano ryzų yra - visas, kuo esu apsirengęs, - sako tvarkingas šeimininkas. - Na, dar patalynę skalbiu... Man niekada netrūksta nei muilo, nei skalbimo miltelių - iškart perku po daug, kad būtų pigiau ir kad nereikėtų dėl niekniekio į Ambraziškes lėkti.
Bronius prausiasi pirtelėje - kada nori, tada ją ir užsikuria. Čia padėta gero šampūno ir muilo - atrodo, jog jais naudojasi ne šeimininkas, o kokia nors daili dama. Tačiau Paukščiukas krato galvą - nugaros plauti nieko neprašo...
Bronius turi ir daržiuką (pasisodino dešimt "štukų" kopūstų, burokų), šalia jo pastatytas šiltnamis. Tačiau šiemet Paukščiukas jo nedengė polietilenu - pasodino vienagalvius svogūnus. Bronius sako, jog pernai užaugo tik du pomidorai - tai kam vargti. Štai kaimynė savo šiltnamyje prisisodino pomidorų, agurkų - ir iki šiol laukia, o jis šias gėrybes jau nuo pavasario valgo.. Taigi autoparduotuvės atveža... Beje, net dvi (iš Ukmergės ir iš Molėtų) užsuka į kaimą. Tačiau Bronius visada apsiperka pas molėtiškę, mat ši - gražesnė pardavėja... Ir visada pataria, ką geriau pirkti, niekada nešviežių produktų nepasiūlo... Už tai Paukščiukas ją pavaišina šokoladu, o kartais dar ir kuo nors stipresniu... Nueiti į autoparduotuvę Broniui kainuoja apie 50 litų. Na, tiek pinigų pasiima, bet nebūtinai visus praperka. Svarbiausia - pasirūpinti atsargomis...
Paukščiukas gyvena kaip nori - kada nori, išgeria degtinėlės. Jei galva apsisuka - driokst į lovą. Jei lieka keli lašai - naktį atsibudęs pabaigia... Taigi pats sau ponas.
Nors Bronius atrodo labai linksmas žmogus, tačiau ir jis kartais jaučiasi vienišas. Vis dėlto draugauti su kaimynais nelabai pavyksta - vieni per jauni, kiti - neūkiški... Mat kai pinigų turi - geria kaip rupūžės, o kai pinigai baigiasi - tada nereikia nei kavutės, nei cigariukų...
- Buvo viena tokia gerbėja - nesena dar, - netrukus prisipažįsta mūsų herojus. - Tik geria nežmoniškai... Bet jeigu ją išpraustum ir gert neduotum - būtų dar visai nebloga... Kartą su ja užgėrėm, tai aš jos pagailėjau, leidau pernakvoti, o ji išeidama mano marškinius pavogė...
Broniui labiausiai "prie širdies" - dzūkai. Jis prisimena laikus, kai nuvažiuodavo Dzūkijon grybauti. Ten žmonės nešykštūs - iš šulinio ištraukia "blešankę" pieno - gerk kiek nori, o čia už litrą "mastitinio" lito prašo, nors supirkėjai tik 30 centų duoda. Kartą jis vis dėlto parsinešė pieno. Pagalvojo, jog reikia užsivirinti - ilgiau stovės, tačiau iš jo kažkokia pliurza pasidarė. Katinas kai prilakė - visą patalynę apdirbo. Paskui Broniui reikėjo skalbti...
Anksčiau Bronius laisvalaikiu iš medžio drožinėdavo druskines, kotus kastuvams ir šakėms, kitus dalykėlius. Dabar nieko nedaro. Tingi. Be to, ir dulkės kenkia... O jis sveikatą pradėjo rimtai saugoti...
- Ačiū Dievui, jau šešti metai nerūkau, iškilmingai prisipažįsta. - O būdavo, kaip koks garvežys du pakelius tos prakeiktos "Primos" per dieną sutraukiu. Visada iš avanso ir iš algos po du blokus pirkdavau. Galiausiai pradėjau taip blogai jaustis, tiesiog ėmiau dusti, todėl ir mečiau... Ir dabar dar kartais užsimanau.
Su Paukščiuku dar būtų galima kalbėtis ir kalbėtis - kiekviena tema įdomi. Tačiau vis dėlto ateina laikas atsisveikinti. Bronius nepagaili juodųjų serbentų - pats padeda jų prisiskinti, o paskui palydi mus iki automobilio, palikto ant kalniuko. Juk sakėme, kad Paukščiuką pasiekėme pėsčiomis - ta bala, kurioje "prigėrė" Broniaus "mobiliakas", škodai užtvėrė kelią.
