Praėjusiais finansiniais metais Japonijoje smarkiai padaugėjo nuo persidirbimo mirusių valdininkų ir privačių firmų darbuotojų. Šios šalies sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, nuo persidirbimo darbe 355 žmonės patyrė insultus ar infarktus. 147 iš jų mirė. Palyginti su ankstesniais metais, mirtingumas padidėjo 7,6 procento. Dar 176 žmonės, patyrę stresą darbe, bandė nusižudyti. 66 atvejais jiems tai pavyko padaryti.
Japonijoje bedarbystė siekia 4,1 procento - šioje šalyje laikoma, kad bedarbių per daug. Todėl darbuotojai, ypač jauni, siekdami įrodyti savo profesionalumą, dirba nė kiek netausodami jėgų. Tarp 20 - 30 metų jaunų žmonių dažnos širdies ligos, kurios tampa lėtinės.
Dirbti viršvalandžius net iki vėlaus vakaro Japonijoje - jokia retenybė. Darbe iki vėlumos japonai dažniausiai užsibūna ne todėl, kad ką nors svarbaus daro, o todėl, kad ilgai dirba viršininkas. Pavaldiniai irgi nedrįsta išeiti. Atostogauja jie labai mažai taip pat tik todėl, kad atostogomis neįpratę mėgautis ir aplinkiniai.
Darbuotojas, kaip įprasta, demonstruoja lojalumą savo bendrovei. Kaitalioti darbus čia laikoma blogo tono ir net nepatikimumo ženklu. Tačiau ne mažiau pribloškiamai europiečiui turėtų skambėti ir tai, kad būti išmestam iš darbo Japonijoje beveik neįmanoma.
Keistas šios šalies dirbančiųjų ir asmeninis gyvenimas. Daugelis japonų vyrų, bent jau šalies didmiesčiuose, namo tik prieš vidurnaktį kone kasdien išskuba ne iš darbovietės. Iki tol jie jau būna pasėdėję keliuose restoranuose ar baruose. Dažniausiai - su kolegomis iš darbo. Tokios kolektyvų bendravimo tradicijos čia kone privalomos. Šalies didmiesčiuose japono vyro beveik nemato nei žmona, nei vaikai.
Šeštadieniais ne tik verslininkai, bet ir daugelio kitų sričių darbuotojai bendrauja su klientais ar partneriais golfo lauke arba kitoje panašioje aplinkoje. Sekmadieniais jie paprasčiausiai bando išsimiegoti už visą savaitę.
Tuomet kyla klausimas - kam japonui iš viso reikalinga šeima? Japonas vargiai ar leisis į diskusijas tokiais klausimais. Jis tik gali dar labiau šokiruoti "kito pasaulio" nesuprantantį europietį naujais atradimais: "Jei mirtų japono tėvas, o sūnus turėtų kokį nors visuomeninį įsipareigojimą, jis neabejotinai pirmiausia užbaigtų visuomeninius reikalus".
Ir požiūris į seksą šioje šalyje visai kitoks. Šių metų kovą paskelbtais Japonijos šeimos planavimo asociacijos duomenimis, nė karto per vasario mėnesį nesimylėję teigė net 34,6 proc. susituokusių šalies žmonių. Tarp apskritai visų japonų šis lytinio pasyvumo rodiklis dar didesnis. Nė karto per mėnesį nesimyli net 39,7 proc. japonų nuo 16 iki 49 metų. Ne visi šiais duomenimis tiki, nes daugelis tų po vidurnakčio namo grįžtančių vyrų tikrai dažniau nei kartą per mėnesį po visų restoranų užsuka ir į viešnamį. Jų požiūris į seksą labai liberalus - tai žiūrima tik kaip į malonumą, ir tiek. Seksas ir šeima pagal japonų tradicijas nebūtinai turi būti susiję. Japonijos feodaliniai valdovai - šiogūnai - turėjo žmonas, bet čia pat rūmuose būdavo ir būrys legalių sugulovių.
Vyro statusas Japonijoje yra aukštesnis už moters. Moteris čia gali siekti karjeros ir ją pasiekti, tačiau ji neturi kurti šeimos. Jei japonė sukuria šeimą, darbovietę ji palieka pati, o jei ne - yra išprašoma. Moteris rūpinasi namais, kontroliuoja visus šeimos finansus. Žmonoms jokia paslaptis, kad vyrai apsilanko viešnamiuose, bet iš to jos nedaro jokios problemos.
