Stasys VARNECKAS
Marmokui atsibodo nuosavos bėdos, ir jis įsijungė televiziją. Įsijungė tuo metu, kai du juodaodžiai šokinėjo po aptvarą ir daužė vienas kitam nosis, stengdamiesi kuo geriau pataikyti. - Morta, a, Morta! - pašaukė Marmokas pačią. - Tu tik pažiūrėk, kaip jie vienas kitą talžo. - Nieko ypatingo, - pasakė Morta, vos užmetusi akį. - Aš aną dieną mačiau, kaip dvi gaujos pliekėsi - kraujas tik ir tiško ant sienų. O lavonai paguli, pailsi - ir vėl keliasi. Tas tavo boksas tik silpnų nervų panelėms. Aš jau nebe tokia. - Teisybę sakai, brangioji, - sutiko Marmokas. - Paieškosiu ko nors įdomesnio. Distancinio valdymo pultukas tam ir sugalvotas, kad galėtum, nekilnodamas užpakalio, ieškoti įdomesnių vaizdelių. Trakšt, brakšt - ir Marmoko ekrane jau visas karas. Kokiame kontinente jis vyksta ir dėl kokių vertybių vyrai galabija vienas kitą, neaišku. Bet argi tai svarbu? Svarbu, kad karas beveik tikras. Gal net tikresnis už tikrą, nes per minutę ar dvi sugulė tiek negyvėlių, kad ir Borodino mūšiui pakaktų. - Čia tai bent! - trina rankas Marmokas. - Seniai bemačiau tokį serialą. - O man jie seniai nusibodo, - atsiliepė Morta. - Norėčiau ko nors artimesnio širdžiai... Man, tiesą sakant, labiau patinka ne karai, o gyvenimiškos bėdos. Geriau, kad nacionalinės. - Tai žiūrėk tada "Bėdų turgų", Mortyt. Mūsų kaimo intelektualas Banaitis sakė, jog tai pati lietuviškiausia laida. - Banaitis žino, ką sako. Tačiau dar lietuviškesnė ji būtų, - tęsė Morta, - jei ten nerodytų visokių lyrinių nukrypimų. Pademonstruotų vieną bėdą - še tau kitą, nieko nelaukus. Per tą valandą galėtų ne dvi tris, o visą dešimtį bėdų parodyti. Ko ne ko, o bėdų Lietuvoje nestinga. Marmokas klausėsi savo žmonelės ir galvojo, kad jų gyvenime tiek ir tėra tų pragiedrulių. Pasižiūri svetimų bėdų - ir šviesiau darosi, linksmiau. Ir savos negandos tada atrodo menkesnės. Jo apmąstymus nutraukė Morta: - Vakar nugaišo Anskaičių karvė. Ėmė ir ištiesė uodegą. Kažin ar parodys per televiziją? Įdomu būtų.
