Povilas iš Druskininkų klausia, kas yra ekstradicija ir kas gali ja naudotis.
Ekstradicija yra aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą ar nuteistą už nusikaltimą, įvykdytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti.
Nusikaltimai dažnai "išeina" už valstybės ribų, todėl yra pasirašytos dvišalės ar daugiašalės sutartys, kurių pagrindu yra atliekama ekstradicija. Nesant tokios sutarties, asmuo nebus išduotas. Tarp Europos Sąjungos šalių yra pasirašyta Konvencija dėl ekstradicijos ir jos sąlygų (įsigaliojo nuo 2004 m.). Tokios sutartys taip pat yra pasirašytos su JAV bei Rusija.
Ekstradicija taikoma, kai prašančiosios valstybės įstatymuose numatyta ne mažesnė kaip metų laisvės atėmimo ar arešto bausmė ir ne mažiau kaip 4 mėn. prašomosios valstybės įstatymuose, taip pat kai gresia ne mažiau nei metų laisvės atėmimas ir piniginės sankcijos. Ekstradicija taikoma ne tik norint nuteisti asmenį už nusikaltimą, kurį jis padarė kitoje valstybėje, bet ir tada, kai norima, kad asmuo, kuriam teismas jau paskyrė bausmę kitoje šalyje, ją atliktų toje šalyje, kurios pilietis jis yra. Asmuo gali pats pareikšti norą bausmę atlikti savo šalyje, nors nuteistas buvo kitoje valstybėje. Ekstradicijos procesą pradeda prokuroras arba teismas, kuris išduoda Europos arešto orderius. Pagal juos kita valstybė yra informuojama ir jos prašoma išduoti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Ekstradicija netaikoma, kai persekiojama už politinio pabūdžio nusikaltimus, kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo terminai, kai asmeniui kitoje šalyje yra suteiktas prieglobstis. Taip pat ekstradicija negali būti taikoma ir tada, kai valstybėje, kuri prašo išduoti asmenį, galioja mirties bausmė, o valstybė, kurioje asmuo yra ir gali būti teisiamas, tokios bausmės netaiko.
