Tėvai gali apsieiti be vaikų, o vaikai be tėvų? arba Švelnių moterų akmeninės širdys
Irena ZUBRICKIENĖ
Jų pirmosios gyvenimo minutės praslinko ant akušerės rankų, o ne ant motinos krūtinės - šioji, iškentusi gimdymo skausmus, greičiausiai nusisuko slėpdama akis, tarsi baimintųsi pakeisti išankstinę savo nuostatą... Jie jau pasmerkti gyvenimo loterijai (turės tėvus ar augs be jų?), kurioje, kaip ir žaidimuose, daugiau pralaiminčiųjų... Jie nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų - potencialūs painių "detektyvų" herojai, kada nors pradėsiantys ieškoti savo gimdytojų, kad gautų atsakymą į kankinantį klausimą: kodėl buvo palikti?.. Juos, net ir laimingus, nuolat persekios "tikrųjų tėvų" šešėlis ir amžinos dvejonės - o kaip būtų buvę, jeigu... Jie - tai šiandienos kūdikiai, kurių biografija prasidėjo nuo mįslingo įrašo: "Pamestinukas".
Saldaus akimirksnio vaikas
Nemažą darbo patirtį turinčios Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vyresniosios socialinės darbuotojos Rūtos Šaknaitienės teigimu, tiek daug pamestinukų, kiek skyriaus žinion jau pateko šiemet, dar niekada nebuvo. Pastaraisiais metais gimdytojams nereikalingų vaikelių Marijampolėje "pasitaikydavo" vos vienas ar net nė vieno per metus, o štai per pirmąjį šių metų pusmetį teko rūpintis net penkių pamestinukų likimu. Anot R. Šaknaitienės, baisiausia, kad daugumos jų motinos - ne kokios "gyvenimo dugno" atstovės, o nuolatinius darbus turinčios, kelis vaikus jau auginančios mamos, tvarkingos moterys. Viena jų - marijampolietė Daiva B. (32 m.) - net gėlių puokšte atsidėkojo VTAS darbuotojai, esą laikinai išsprendusiai jos bandytą nuslėpti problemą.
Anksčiau Daiva niekada nebuvo patekusi į VTAS darbuotojų akiratį. Moteris augina du bene prieš dešimtmetį gimusius sūnų ir dukrą, gyvena kukliame, tačiau nuosavame ir gana tvarkingame bute. Iš Kauno medicinos universiteto klinikų į Marijampolės VTAS gautas pranešimas, kad Daiva atsisakė ką tik pagimdyto kūdikio, buvo naujiena net artimiausiems moters kaimynams. Demaskuota mamytė apstulbo - ji tikėjosi, kad Kaune, o ne Marijampolėje pagimdytas kūdikis taip ir liks vien jos paslaptis. Iki gimdymo moteris varžė didėjantį pilvą, vengė viešumos. Apie būsimą broliuką nieko nežinojo ir Daivos vaikai. VTAS darbuotojų užspeista moteris teisinosi lemtingu tapusio akimirksnio silpnumu - esą vaikelis gimė susidėjus su svetimu vyru, kol nuosavasis - įkalinimo įstaigoje. Anot Daivos, jos sutuoktinis visuomet būdavo žiaurus, tad žinia apie gimusį ne jo kūdikį galinti virsti tragedija.
- Nelaimingai, vyro skriaudžiamai moteriai patarėme skirtis su kalinio duoną pasirinkusiu sutuoktiniu vardan naujos gyvybės - iškeisti esą sadistą vyrą į savo vaikelį, tačiau Daiva buvo kitokios nuomonės, - pasakojo VTAS darbuotojos. - Iš pradžių ji skundėsi bloga sveikata ir tikino netrukus gulsianti į ligoninę. Žadėjo ligoninėje paaugintą sūnelį pasiimti vėliau, kai sustiprės, kai išspręs santuokos problemą. Tačiau netrukus supratome, kad moteris gudrauja - ji net vardo sūnui neparinko, o ir dokumentų gimdyvės pašalpai - bene 750 litų - nesitvarkė. Jeigu tokių pinigų atsisakė, vadinasi, auginti sūnelio nė nesiruošė.
Šių metų sausį gimęs Daivos sūnus, kurį VTAS darbuotojos užregistravo Algirdo vardu, dabar gyvena Alytaus kūdikių namuose. Gimdytoja juo visiškai nesidomi. Ji net buvo nuvykusi į Kauno klinikas esą tartis su medikais, kad pirmuosiuose vaikelio dokumentuose naujagimis būtų įrašytas ne Daivos pavarde, o įvardintas pamestinuku (tuomet moteris būtų išvengusi didesnių problemų ir išsaugojusi savo paslaptį). Per vėlai "susipratusią" marijampolietę kauniečiai medikai atsisakė pamaloninti. Berniuko tėvu įregistruotas teisėtas Daivos vyras, nes tikrąjį kūdikio "autorių" moteris slepia - esą vedęs, turi savo vaikų, iš šeimos išeiti nežada. Sprendžiant mažojo Algirdo likimą - palaiminant jį galimam įvaikinimui, Daivos "paslaptis" netrukus taps vieša: VTAS kreipsis į teismą, kuriame Daiva ir jos sutuoktinis oficialiai atsisakys Algirdo ir bus "pamaloninti" privalomais alimentais kol kas valstybės išlaikytiniu tapusiam vaikeliui.
Prievartos vaisius?
Pirmosiomis liepos dienomis Marijampolės ligoninėje palikusi ką tik gimusią dukrelę Roma S. (33 m.), teisindama šį savo poelgį, papasakojo kiek kitokią istoriją. Taip pat du mažamečius vaikus jau auginanti moteris prieš septynerius metus išsiskyrė su vyru ir gyvena viena. Anot pačios, trečiasis kūdikis nebuvo planuotas - esą tai išžaginimo rezultatas. Roma tikino buvusi išniekinta kelių nepažįstamų vyrų, kurie ją, vėlų vakarą ėjusią iš darbo, prievarta įsitempė į savo automobilį. Beje, prokuratūros įvykių knygoje toks faktas neužregistruotas - moteris net nesikreipė, nes esą ir gėda buvo, ir nesinorėjo įsisukti į varginantį tyrimo ratą, o ir teisėsauga jai esą nekelia pasitikėjimo. Pasak Romos, penkis pirmuosius nėštumo mėnesius nebuvę (!) jokių požymių, kad ji laukiasi. Kai tai paaiškėję, ką nors pakeisti buvę vėlu. Moteris kantriai slėpė savo bėdą ir dirbo iki paskutinės minutės. Dar prieš gimdymą ji subrandino mintį vaikelio atsisakyti. Apie tai ji iš karto pasakė medikams. Šie tikėjosi, kad išvydusi gležną naujagimio kūnelį ir išgirdusi gyvenimą sveikinantį jo riksmą gimdyvė, mylinti dviejų vaikų mama, atsitokės ir priglaus savo kūdikį prie krūtinės. Tačiau medikų įkalbinėjimai buvo bevaisiai - gimdyvė nė akies krašteliu nepažvelgė į gimusią dukrytę, atsisakė pamaitinti ją pirmaisiais motinos pieno lašais. Įkalbinėjant nesėkmė lydėjo ir patyrusias VTAS darbuotojas. Į šoną sukdama akis gimdyvė tik kartojo pavienius žodžius: "nemyliu", "nenoriu", "nepersigalvosiu". Po gimdymo Roma ligoninėje neužtruko - antrąją dieną jau buvo darbe. Atvirumo akimirką ji prasitarė, kad saugo turimą darbą vardan jau auginamų savo vaikų, be to, neturi nuolatinės gyvenamosios pastogės.
Ligoninėje pamestinuke įregistruotą mažylę VTAS darbuotojos netrukus pavadino Alma. Tuoj pat į Marijampolę atskriejo žinia, kad tvarkingai gyvenanti pora pasiryžusi įsivaikinti gimdytojų atstumtą mergytę. Šiandien Almutė - jau šeimoje, kuri stengsis sukurti jai laimingą ateitį.
Nuodėmės auka
Prieš keturis mėnesius Marijampolės ligoninėje gimęs Justas iki šiol auga baltų chalatų aplinkoje. Marijampolietė Dainora Š. (33 m.), kūdikio mama, juo nesidomi, nelanko. Apie apsisprendimą palikti vaikelį moteris prabilo tik tuomet, kai sveikatos problemų turintį naujagimį, iš Marijampolės išgabentą į Kauno medicinos universiteto klinikas, po operacijos jau reikėjo atsiimti. Dainora atsisakė tai padaryti.
Dainora su vyru glaudžiasi anytos trijų kambarių bute. Vyro motina gyvena kartu. Šeima augina keturis vaikus, kurių vyriausiajam - trylika, o jauniausiajam - treji metukai. Abu sutuoktiniai turi nuolatinius darbus. Dainoros vyras, motyvuodamas tuo, kad žmona "nusidėjo su kitu", atsisakė ne tik priimti kūdikį į savo namus, bet ir suteikti jam savo pavardę. (Dabar vyriškis, teisme svarstant pamestinuko likimą, išvengs sprendimo mokėti šiam kūdikiui alimentus.)
Dainora - padraugauti su stikleliu ir kompanijose malonumų paieškoti bei namus "užmiršti" mėgstanti moteris. Nevalyvą šeimininkę išduoda netvarka ir nemalonus tvaikas kambaryje. Šeimos buitis nespindi prabanga, tačiau gyventi įmanoma. Dėl visų šeimos nesėkmių (ir nuklydimų "į šoną") Dainora linkusi kaltinti "nesugyvenamo charakterio" anytą. Šioji taip pat atvira - esą marti "nusivažiavusi". Anot jos, gal dar ir geriau bus gimdytojų atstumtam Justukui toliau nuo "tokios mamos" - juk sunku būtų nemylinčiai motinai globoti vaikelį po stuburo operacijos, galintį likti nevaikštančiu, į lovą besišlapinančiu invalidu.
Medikai neslepia, kad ligonio gyvenimui Justuką greičiausiai pasmerkusi pati motina. Nustatyta, kad jis serga įgimta hipotrofija. Ši liga paprastai pasireiškia naujagimiams, kurių motinos nėštumo periodu netinkamai maitinosi, rūkė, svaiginosi alkoholiu, nesilaikė nėščiosioms nustatyto režimo. Tokiems ligoniukams reikalingas ilgas gydymas, itin gera priežiūra.
"Padaryto vaiko" sindromas
Atstumtų vaikų likimu besidomintys VTAS ir šių nelaimėlių kasdienybę iš arti matantys globos namų darbuotojai įsitikinę, kad nelaimingai prasidėjusi pamestinuko biografija ateityje bus pildoma naujais skaudžiais faktais. Net jeigu vaikelis augs laimingas jį įsivaikinusioje šeimoje, vis tiek ateis momentas, kai jis, išgirdęs savo gimimo paslaptį, veršis sužinoti tiesą apie savo kilmę. Pirmiausia toks pilietis smalsaus, kas yra tikrieji jo tėvai, kokie jie, kaip atrodo. Vėliau kankinsis ieškodamas atsakymo, kodėl gimdytojams buvo nereikalingas, paliktas, atstumtas. Dar vėliau gali visiškai pasiklysti minčių ir savo išvedžiojimų labirinte, jaustis antrarūšis, kad buvo akimirksniu "padarytas", o ne planuotas, lauktas, mylimas. Tokie filosofiniai klausimai, greičiausiai virtę psichologinėmis problemomis, bus nuolatiniai vakarykščio pamestinuko kasdienybės palydovai. Ašaringiausiąja praminta televizijos laida rodo, kad atstumtųjų likimai, ieškant tikrųjų tėvų, virsta rimtais detektyvais. Nesėkmingos gimdytojų paieškos išmuša iš įprastų gyvenimo vėžių, kursto amžiną viltį. Nelaimėlius, net ir be rimtesnių problemų gyvenančius juos įsivaikinusiose šeimose, nuolat persekioja "kitų tėvų" šešėlis - dvejonės ir spėlionės, kaip būtų susiklostęs likimas, jeigu būtų buvę kitaip. Tokia kankynė skaudžiu smūgiu kerta ir kitados laimės pamestinukui linkėjusiems bei savo laimę kartu kūrusiems įtėviams - atimama ramybė, galimi rimti priekaištai, nesutarimai.
- Netikėtą pamestinukų protrūkį Marijampolėje drąsiai pavadinčiau nužmogėjimu, - sakė R. Šaknaitienė. - Turime krūvą motinų, kurios gimdo dėl pinigų - vaikai paverčiami pragyvenimo šaltiniu. Bet Justo, Almos, Algirdo motinos pinigų atsisakė kartu su vaikeliais - vadinasi, ne ta - asocialiųjų - kategorija. Ir vis dėlto šioje juodoje problemoje matau ir šviesių atspalvių: pirma, belieka džiaugtis, kad nelaukti kūdikiai nebuvo nužudyti ir išmesti į sąvartyną, ir antra, kad pamestinukai kažką padarė ar dar padarys laimingus - tėvus, negalinčius turėti savo vaikų.
