Daiva NORKIENĖ
Kada koks nors benamis pasistato žeminę sąvartyne, viskas paprasta ir aišku: įsikūrė arčiau darbo vietos, o svarbiausia - šalia tokių pačių. Ant dvokiančios "scenos" vykstančios jų gyvenimo dramos prasideda ir baigiasi tyliai, be ašarų ir aplodismentų. Be pašalinių žiūrovų. Mat niekam tai jau seniai neįdomu. Tačiau jei tie "begėdžiai bomželiai" išdrįsta apsigyventi viename iš "brangesnių" Vilniaus rajonų, tampa ne tik pastebimi. Aukščiausias ir žemiausias socialiniai sluoksniai neišvengiamai ima sąveikauti...
Altruistas
Pagrindinis šio rašinio herojus Jurijus namus prarado ne savo valia. Prieš dvi dešimtis metų, tarnaudamas armijoje, jis sužinojo, jog mirė jo mama. Kadangi Juros gimdytoja su jo patėviu buvo neseniai išsituokusi, šeimos butas tapo vien tik patėvio nuosavybe, šis vėliau jį privatizavo savo vardu. Ilgus metus Jurijus bei patėvis gyveno kartu. Bet vieną dieną savininkas tą turtą pardavė, įsigydamas kuklų bendrabutį, o posūnis taip ir liko "ant ledo" - plikas ir basas. Kartais Jura ir jo gyvenimo draugė Ženia gyvendavo pas jos tėvus Vilniaus rajone, kartais leisdavo sau ir didesnę prabangą - nuomodavosi kokį butelį. Tačiau kai statybininku dirbęs Jurijus neteko darbo, laukų ir gatvių platumos jam atsivėrė visu savo didingumu.
Tą pačią baisiausią savo gyvenimo akimirką Jurijus prisimena iki smulkmenų. Tai įvyko prieš penkerius metus. Jis ilgai galvojo, kaip pasirūpinti savimi ir savo pačia, ir nejučia prieš akis iškilo mielas vaikystės vaizdelis: jis, keturiolikmetis, žvejojantis prie Neries, ir kitas paslaptingumu masinęs miškingas krantas, kuriame regėdavo lyg tai rūsius, lyg tai kokius barakus. "Aha, radau!" - nušvito išganinga mintis. Tačiau kai nukako minėton vieton, nerado ten žmogus nei barako, nei kokios pašiūrės. Tik - senoviniame žemėse iškastame bulvių rūsyje (tik perpus didesniame už kapą - du metrai ant dviejų) jau prieš gerus metus įsikūrusį benamį Dimą. Žinoma, su vietiniu reikėjo susitarti dėl kaimynystės. O paskui Jura ėmėsi statybų: iš ne per toliausiai buvusių senų griuvėsių tempė plytas ir statė namą. Lietuvišku papročiu, didesnį ir gražesnį negu kaimyno - du su puse metro ant trijų. Stogą uždengė polietilenu, viduje pastatė didelę, pusę gyvenamojo ploto užimančią, lovą. Ir, kad nesušaltų ilgomis žiemos naktimis (kai nedirba), įsitaisė kaminą ir "buržuikę".
Dabar Jurijus savo namais labai patenkintas: jis ne tik tapo privataus būsto savininku, bet ir (o, kaip tai malonu!) gali leidžia sau pabūti altruistu. Po savo stogu laikinai pagyventi jis priimdavo ir vis dar priima už save varganesnių žmonių. Kartais Juros palociuose vartosi po kokius šešis septynis žmones. Ir dar su mažais vaikais. Tačiau apie "miško kūdikius" bus atskira kalba.
"Biedniausias kaimynas"
Tarp gražių pušynų, šalia Neries įsikūrę Bukčių bei Lazdynėlių mikrorajonai Vilniuje nestokoja brangių namų ir gražių ponų bei ponių. Žemės aras čia kainuoja kelis tūkstančius dolerių, o pigiausias plotas naujame daugiabutyje - penkiolika "štukų" tais pačiais pinigais... Jeigu, žinoma, neprisiminsime Jurijaus, kuris bene pačiame gražiausiame Bukčių kampelyje įsikūrė nemokamai. (Ir nors tenai dar nėra dvarų ir dangoraižių, kol kas tik pėsčiomis pasiekiama žemė jau išpirkta, o nesama gatvė sostinės žemėlapiuose puikuojasi poetišku Pakalnučių pavadinimu).
Tiesa, ir pavadinimas, ir poezija Jurijui bei jo šeimynykščiams rūpi kur kas mažiau negu pačios pakalnutės. Jas, žibuokles, bei daugelį kitų miško gėlių šio rašinio herojai labai nesunkiai paverčia litu. Pinigu pavirsta ir surinkti grybai bei uogos, metalo laužas ir tušti buteliai. O "gražių ponų" kaimynystė Jurijaus šeimai atneša dar daugiau naudos: maistas nuo to paties turtuolių stalo (tiesa, kiek pabuvojęs tarpinėje "bazėje" - konteineryje) persikrausto į kuklesnius namus (ačiūdiev, supratingi ponai visada perka daugiau negu suvalgo). Toji pati "bazė" benamius aprūpina ir apavu, ir drabužiais. O dažname gražiame ir išpuoselėtame kieme, bent jau vasaromis, Jurijui bei jo bičiuliams visuomet atsiranda darbo...
Jurijus neatsidžiaugia ir labai žmonišku turtingųjų kaimynų požiūriu į juos. Vienas, žiūrėk, vedžiodamasis po parką vaiką, ima ir užklysta pas benamius. Ir kad savo asmeniniu pavyzdžiu paveiktų augančią kartą, sušelpia neturtėlius penkličiu ar dešimtine. Kitas "geru pažįstamu" tapusiam bomželiui dar ir nusiskundžia: "Žinai, Jura, kas visame šiame kvartale biedniausias!? Ir kieno mažiausia alga? Mano! Aplink vieni verslininkai, vieni milijonieriai... O aš, vargšas gydytojas, su savo dviem tūkstančiais dolerių per mėnesį..." Klausosi, klausosi Jurijus, ir gera pasidaro - yra, pasirodo, tame kvartale ir dar "biednesnių" už jį...
Gelbstint eilinę Rają...
Ūmėdžių gatvėje pernai, per pačias Jonines, visiškai supleškėjo vieni namai. Kadangi toje gūžtoje glaudėsi visa aibė neregistruotų piliečių, Vilniaus savivaldybė neapsunkino savęs butų paieškomis ir padegėlių šelpimu. Iš paties pragaro per langą išvilkta Raisa Kulikova su aštuonių mėnesių dukrele Ramune glėbyje juodą naktį liko kaip stovinti. Vargšas vargšą pažįsta, tad, kai gailestingi ugniagesiai Raisos pasiteiravo, kur dabar ji eis, ji nurodė "adresą" Pakalnučių gatvėje. Klykiantį vaiką, moteriškę ir vienintelį likusį turtą - vežimėlį - vyrai nuvežė girion prie Neries ir paliko. Taip buvusi Didžiasalio, o paskui daugelio kitų panašių adresų gyventoja Raja vidurnaktį pirmąsyk pasibeldė į gailestingojo Jurijaus namus.
Jurijus, jo pati Ženia, paguodę ir nuraminę "viešnią", beregint perkėlė pagalves iš galvūgalio: kad visi keturi sutilptų dvigulėje lovoje, teko išsitiesti skersai. Nepaisant tam tikrų nepatogumų (kurių, beje, visiškai nekėlė prie savito auklėjimo - vienatvės ir alkio - pripratęs Rajos kūdikis), taip miegoti buvo visai įmanoma. Kaip jau minėjome, kai kuriomis dienomis Juros pastogėje telpa ir perpus daugiau šelptinų asmenų. Tačiau neįprastas ankštumas labiausiai nepatiko kūdikio mamai: radusi darbo vaisių ir daržovių bazėje, jis pasijuto laiminga ir turtinga, ir netrukus išsinuomojo butą pas vienišą močiutę.
Prieš porą savaičių (ir vėl naktį, tik dabar jau pėstute ir lyjant lietui) Raja pasirodė Jurijaus namuose antrąsyk. Pasirodo, nuomotoja pasimirė, o tos duktė moterį su kūdikiu ant rankų tą pačią dieną ištėškė gatvėn, neleidusi susirinkti net kuklios mantos. Metukų ir penkių mėnesių Ramunytė atrodė labai apleista: išberta, dar nevaikščiojo, nekalbėjo. Ženia užsiėmė vaiko auklėjimu, skalbimu, prausimu. (Kai į Juros pastogę nuvyko "Akistatos" žurnalistai, Ženią kaip tik radome auklėtojaujančią, o mamytė Raja buvo išėjusi pas pažįstamus - mėginti parduoti surasto elektrinio arbatinuko). Maisto dabar vaikelis gaudavo iki soties: nesvarbu, kad sriuba dažnai būdavo šalta, o obuolys - neplautas. Daugiau lauke nei žeminėje laiko praleidžianti mažė ne tik sveika. Ji bematant pramoko vaikščioti, nuolat dūksta su kitais Jurijaus priglobtaisiais - keliais žaviais šunėkais, o žaisdama demonstruoja savo amžiui prideramą sumanumą. Tikėtina, kad žavi maža mergytė užaugs neprasta mama: šiandien ji vežimėlyje gulintiems savo "vaikams" paniūniuoja daugiau lopšinių, negu turbūt jų girdėjo pati. Ramunei lovytę atstoja vaikiško vežimėlio viršus, nakčiai užkeliamas ant sąvartyne rastos dėžutės. Drabužiais sušelpia geri žmonės. Beje, Juros trobelės moterys - tvarkingos. Patalynė viduje (bent jau patamsyje) atrodė balta, kieme džiūvo virtinės išskalbtų drabužių (vandenį nelaimėliai nešasi iš už 300 metrų esančio šaltinio), o švarūs rūbai (kad nepasmirstų "buržuikės" dūmais ir nedrėktų) kabinami puikiai vėdinamoje drabužių spintoje po atviru dangumi - dengtoje būdelėje su užuolaida vietoj durų.
Didžiausias Raisos Kulikovos rūpestis, susitikus su žurnaliste, buvo įtikinti, "kad niekas nedrįstų atimti Ramunytės". Myluodama savo mažylę, neturtinga it bažnyčios pelė mama, kalbėjo, jog tai - didžiausias jos džiaugsmas ir paguoda. Tuberkulioze sergantis ir nebepaeinantis sugyventinis guli ligoninėje, o jį nuolat lankančiai Raisai labai baisu, kad tik jis nemirtų. Tėvas jau seniai nematė savo dukters - į skyrių su mažais vaikais neįleidžiama. Todėl Raja žurnalistės paprašė kitąsyk atvežti jos ir Ramunės nuotrauką - nuveš ją pasiilgusiam tėveliui dovanų. Beje, Raisos baimė netekti vaiko visai pagrįsta, nes prieš kelis mėnesius, žiemą, čia įvyko gan nemalonus incidentas. Viena su keturmete mergaite pas Jurijų prisiglaudusi moteris (kaip tapo įprasta) paliko mažąją namų šeimininkų priežiūroje. O Jurai dirbti tai reikia: ir malkų į mišką eiti, ir šiukšlių konteinerių revizuoti. Išsivedė jis mažę į girią malkauti, neapsižiūrėjo, o ta ir pasiklydo. Nedidelis tas Bukčių miškelis, kaip geras parkas. Bet tokima "dideliam žmogui", vos kyšančiam iš pusnies, tiek tereikia. Po ilgų valandų miške klaidžiojančią mergaitę rado Bukčių žmonės, iškvietė policiją. O netrukus plaučių uždegimu sergantis vaikas pateko į medikų rankas, dabar auga kūdikių namuose.
"Sportas"
Jeigu suaugę Bukčių ir Lazdynėlių gyventojai su savo vargšais kaimynais sutaria, tai turtuolių atžalos, nematant tėvams, surengia tikrus pogromus. Į Jurijaus namą bei jo gyventojus nuo kalno mėto akmenimis, o kai tai pabosta, prisigalvoja dar "efektingesnių" kankinimo ir šiurpinimo būdų. Sykį vietos jaunimas surengė baudžiamąją ekspediciją prieš bulvių rūsyje gyvenantį senbuvį Dimą (gerai, kad jo tuo tarpu nebuvo namie). Per iš kalno virš žemės kyšantį kaminą vidun pripylė degaus skysčio ir įmetė degtuką. Apdegė sunkiai susimeistrauta "buržuikė", supleškėjo visas varguolio turtas: čiužinys, lova, patalynė, drabužiai. Grįžęs žmogelis ne tik kad tapo dar vargšesniu vargšu - jam teko ištverti ir ne taip paprastai išvėdinamą svilėsių kvapą. Tiesa, Pakalnučių gatvės gyventojai dėl šio įvykio iškvietė policiją. Priešingai nei pamanėte, pareigūnai į tą vaikigalių "pokštą" pažiūrėjo visai rimtai, ir benamius bent jau paguodė.
Kitą kartą ta pati ar kita turtingų vaikėzų gauja sumanė sau naują pramogą - benamius iškepti gyvus. Tiesa, tai atsitiko nebe Jurijui ar Dimai, o dar vargingesniems jo kaimynams, apsigyvenusiems šiluminėje trasoje prie pat prabangių Bukčių gatvės namų. Atidarę šulinių liukus, kaninkintojai tol mėtė vidun degančius skudurus ir pagalius, kol supleškėjo vargšų drabužiai, patalynė, o jie patys po to visam laikui paliko atrastąjį prieglobstį. Beje, panašus likimas gresia ir gailestingajam Jurijui. Neseniai jis dar svajojo "pasistatyti antrąjį namo aukštą", o dabar išgirdo, kad ne tik išsiplėsti negalės. Šalimais didžiulį sklypą nusipirkęs kaimynas Jurą paguodė: ir jam, ir jo "viešbučiui" Pakalnučių gatvėje liko geriausiu atveju metai ar du. Paskui kaimynas čia kai ką statysiąs, ir vaizdą gadinančiam "bomžynui" vietos nebus. (Beje, policijos pareigūnai Pakalnučių gatvės naujakurius nuolat aplanko - profilaktiškai. Tačiau patikrinę jų "turtus" bei išsiaiškinę praeitį, jokių pretenzijų neturi: jie niekada čia neaptiko besislapstančių įtartinų asmenų ar ko nors vogto).
