Birželio 20 dieną daugelyje pasaulio šalių minima Pasaulinė pabėgėlių diena. Jungtinės Tautos ragina visas šalis pagerbti pabėgėlių dvasią ir ryžtą, išreikšti visokeriopą paramą.
Per pastaruosius dvejus metus Lietuva priglaudė kone perpus mažiau pabėgėlių, tačiau daugėja imigrantų. Pabėgėlis yra asmuo, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės ar politinių įsitikinimų esantis už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negalintis arba bijantis į ją grįžti. Imigrantas - tai vienos valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, atvykęs į kitą valstybę kuriam laikui gyventi. Tarptautinės migracijos komisijos duomenimis, pernai pasaulyje buvo beveik 200 mln. tarptautinių migrantų ir 9,2 mln. pabėgėlių.
Lietuvoje pabėgėlių mažėja. Tarp jų dominuoja Rusijos piliečiai. Tačiau šiemet yra net 18 pabėgėlių iš Afganistano, vienas iš Irako, keturi iš Nigerijos. "Respublikos" duomenimis, šiuo metu mūsų šalyje yra apie 200 laikiną prieglobstį gavusių užsieniečių. Dar apie 70 gyvena Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje (Jonavos r.) laukdami, kol bus integruoti.
Pabėgėlio statusą, kartu ir leidimą nuolat gyventi Lietuvoje gauna vos ne vienetai, daugumai prieglobsčio prašančiųjų suteikiama tik laikina globa - leidimas metus gyventi mūsų šalyje. Praėjusiais metais pabėgėlio statusą gavo 15 užsieniečių iš 410 prašiusiųjų. 2003-iaisiais tokių buvo 3 iš 644. Laikinoji apsauga prieš metus suteikta 327 asmenims, prieš 3 metus tokių buvo 485.
Žurnalo "Panelė" korespondentus suintrigavo žinia, jog į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą pateko nepilnametė juodaodė, kuri Lietuvos sieną kirto visiškai viena, neturėjo jokių dokumentų, kalbėjo tik prancūziškai ir atsisakė pasakoti apie save. Keliauti į pabėgėlių centrą ir pakalbėti su egzotiškąja užsispyrėle korespondentai pasikvietė Viktorą Diavarą - juk "skempas" taip pat kilęs iš Afrikos, jo gimtoji kalba - prancūzų, tikriausiai mergaitei bus malonu pabendrauti su vaikinu, atvykusiu iš jos žemyno.
Deja, "Panelės" ekipažą pasitikęs centro direktorius Algimantas Dieninis griežtai uždraudė klausinėti apie jaunosios pabėgėlės praeitį. Mergina esą turinti rimtų psichologinių problemų, todėl bet kokios užuominos gali ją suerzinti. Iš direktoriaus žurnalistai sužinojo, kad centre šiuo metu gyvena ne viena, o dvi nepilnametės afrikietės - šešiolikmetė Aiša iš Dramblio Kaulo Kranto bei penkiolikmetė Džulija iš Nigerijos.
Kad nesuerzintų mergaičių, žurnalistus lydėjo centro psichologė Valentina Bereznaja, kuri iš tiesų labai nuoširdžiai rūpinasi savo globotinėmis. Pirmiausia visi užsuko į klasę, kurioje vyko lietuvių kalbos pamoka - kiekvieną dieną pabėgėliams dėstomos integruotos lietuvių kalbos, istorijos, geografijos pamokos. Šįkart kaip mokomoji priemonė panaudotas "Maximos" prekių katalogas. Juodaodės sėdi pirmame suole - klasėje pilna moterų, tačiau kitos daug vyresnės.
Kai kurios moksleivės puikiai rašo ir skaito lietuviškai. Vyresniosios atrodo laimingos, juokauja, laisvai bendrauja su mokytoju, bet paauglės pirmame suole tylios ir susikausčiusios. Tarsi ko bijotų.
Džulija iš Nigerijos jau pusmetį gyvena Rukloje. Atvykusi mokėjo bendrauti tik savo krašto kalba, bet per čia praleista laiką padarė didelę pažangą ir dabar jau truputį skaito, rašo lietuviškai ir angliškai. Mergina emociškai nebrandi - pokalbio metu nuolat slėpė veidą, dažnai susigėsdavo ir neatsakydavo į paprasčiausius klausimus - jos protinis išsivystymas primena 4-5 metų vaiko. Aiškiai matyti, kad savo krašte Džulija gyveno labai sunkiai, tačiau merginos psichinė sveikata gerėja, ji labiau pripranta prie aplinkos, išmoksta valdyti save.
Viktoro paklausta, ar čia jaučiasi laiminga, Džulija šypsosi ir skundžiasi, kad pas mus labai šalta. Tačiau jai patinka lietuviškas maistas ir aplinka - sunkiausia, matyt, svetima kalba ir šaltis.
Aiša iš Dramblio Kaulo Kranto prieš kelis mėnesius kažkokiu būdu atsidūrė Lietuvoje, Vilniuje, ir pati atėjo ieškoti pagalbos į policijos komisariatą. Sklando gandai, kad anksčiau Aiša buvo parduota į Vokietiją, o vėliau į Rusiją. Ji teigia esanti 16 metų, tačiau atrodo, kad mergina daug vyresnė, nei sako. Jokių dokumentų ji neturi, todėl lieka tikėti arba ne jos žodžiais.
Su ja bendrauti taip pat nelengva. Kai Viktoras pasidomi, kaip mergina čia jaučiasi, Aiša užmerkia akis, ima linguoti ir prancūziškai murmėti: "Aš nežinau, naktimis nemiegu, gyventi nenoriu, niekur nematau prasmės, tik noriu pasilikti čia arba nebegyventi". Paklausta apie ateitį, pradeda vaitoti, psichologei tenka raminti ir išvesti apsipylusią ašaromis. Tada Džulija, padėjusi galvą ant delnų, nesuprantama kalba ima kažką garsiai šnibždėti - lyg maldą.
Aiša teigia nelankiusi jokios mokyklos. Bet įtarimą kelia jos puiki kalba - šneka rišliais taisyklingais prancūziškais sakiniais, puikiai skaito. Prie lovos - Biblija prancūzų kalba. "Jos gimtinėje, Dramblio Kaulo Krante, šiuo metu vyksta pilietinis karas, ir žmonės bėga visais įmanomais būdais. Ten gyvybė vertinama kitaip nei pas mus - vienas ar kitas miręs žmogus - lyg kokio uodo netektis, - pasakoja Viktoras. - Gal merginos melo priežastis - didelė baimė grįžti namo?"
Merginos pralinksmėja ir nurimsta tik pamačiusios lauktuves - saldumynus bei kosmetiką. Jų veidus pagaliau nušviečia šypsenos, jos krykštauja apžiūrinėdamos dovanas ir bent tuo momentu atrodo laimingos. Aiša su Džulija gyvena viename kambaryje - sąlygos tikrai geros, yra ir stalo žaidimų, ir televizorius su DVD, šilta, jauku. Visai nepanašu į posovietines prieglaudas, keliančias siaubą vien iš pasakojimų. Abi giria maistą ir priežiūrą. Retsykiais merginos važiuoja į Kauną ar Vilnių - apžiūrėti muziejų, pasivaikščioti. Nuo rugsėjo mergaičių psichologė tikisi jas leisti į Ruklos mokyklą - tarsis dėl specialios ugdymo programos, kadangi jaunąsias afrikietes reikia pradėti mokyti beveik nuo nulio.
"Afrikoje daug problemų: ten nevertinama gyvybė, didelis nusikalstamumas, visai kitokios tradicijos. Turėjau draugę, kuriai ketverius metus teko slapstytis Vokietijoje nuo savo giminių - ją tėvai ketino išleisti už nemylimo vyro, - pasakoja Viktoras Diavara. - Mano šalyje, Malyje, beveik nebūna santuokų iš meilės. Be to, ten paplitęs sekso turizmas. Afrikietėms reikia nedaug - po kelių kokteilių jau gali tikėtis šaunios nakties. Todėl masiškai plinta ligos, ypač AIDS.
Tokį gyvenimo būdą lemia išsilavinimo stoka - daugelis baigia tik pradines mokyklas ir eina dirbti, nėra socialinio draudimo sistemos, todėl vaikai turi išlaikyti savo tėvus. Vyras gali turėti iki keturių žmonų, tad vaikų gimsta daug. O kuo daugiau vaikų, tuo geresnis gyvenimas senatvėje, nes Malyje įprasta uždarbį atiduoti tėvams. Mano draugas septyniolikos metų paliko mokslus ir išėjo valyti batų, nes šeimai reikėjo pinigų.
Juodųjų požiūris į baltus žmones - kaip į vaikščiojančias pinigines. Afrikiečiai visais įmanomais būdais baltąjį stengsis apgauti, kiekvienoje parduotuvėje baltajam viskas kainuos dešimt kartų brangiau. Dažnos afrikietės svajonė - susirasti baltąjį vyrą, nes tai - bilietas į geresnį gyvenimą. Afrikos problemas gali išspręsti ne labdara ar pinigai - reikia žmones lavinti, skatinti siekti aukštojo mokslo, tik tada Afrika atsigaus ir nebus tokia atsilikusi."
