Alvidas JANCEVIČIUS
Elena Šarkienė, kartą jau teista už tyčinį nužudymą, gyventi laisvėje nepanoro. Užpernai, gruodžio 21-osios vakarą, atėjo Elena į vieną Kėdainių miesto J. Basanavičiaus gatvės butą. Čia gyveno I. Jankūnienė ir N. Tabatčikovas. E. Šarkienei buvo neaišku, kodėl pastarasis gyvenąs su kita moterimi. Besiaiškinant N. Tabatčikovas užtvojo jai per veidą. Bet ne veltui sakoma - jeigu moteryje pabudo velnias, lauk nelaimės.
E. Šarkienė pastūmė N. Tabatčikovą ir pargriuvusį ėmė talžyti rankomis, kojomis, keptuve į galvą, krūtinę, pilvą, kitas kūno vietas, daužė galvą į grindis. Nukentėjusysis nuo patirtų sužalojimų mirė.
Kauno apygardos teismas 2000-ųjų gegužės 31-osios nuosprendžiu Elenai Šarkienei skyrė penkiolika metų laisvės atėmimo.
Lietuvos Apeliacinio Teismo teisėjų kolegija nuteistosios apeliacinį skundą atmetė. E. Šarkienė pasiskundė ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, neva aptemusi sąmonė, sutrikusi protinė veikla bei gebėjimas save kontroliuoti.
Tačiau Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomone, nuteistoji N. Tabatčikovą nužudė dėl pavyduliavimo, kad šis gyvena su kita moterimi. Pavydas turėjo įtakos ir E. Šarkienės emocinei būsenai, tačiau, kolegijos nuomone, tai nebuvo patologinio ar fiziologinio afekto būsena. Nuteistosios Elenos Šarkienės kasacinis skundas buvo atmestas.
