Irena ZUBRICKIENĖ
Per dvi pastarąsias savaites net trijose Marijampolės ir jos apylinkių mokyklose prireikė ruošti gedulo kampelius mokslo metų nebespėjusiems užbaigti moksleiviams. Vienos miesto vidurinės mokyklos dešimtokė, pakirsta ligos, mirė ligoninėje, Kazlų Rūdoje esančios K. Griniaus gimnazijos devintokė buvo nužudyta, o Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos moksleivis Karolis Š. pasirinko savižudybę. Šiam penktokėliui tebuvo vienuolika. Tokio jauno savižudžio Marijampolėje neprisimena didelę darbo patirtį turintys teisėsaugininkai.
Kraupus radinys daržinėje
Liudvinavo seniūnijoje gyvenanti Mindaugo ir Astos Š. šeima iki kraupios nelaimės augino tris vaikus: dvylikametį Povilą, metais už jį jaunesnį Karolį ir pirmą klasę šiemet bebaigiančią Agnę. Lemtingąjį vakarą Asta buvo išvykusi į Marijampolės ligoninę lankyti gydomo vyro. Šeimos pirmagimis išskubėjo pas draugus, brolį ir sesę palikęs vienus. Matyt, Karolis netrukus prapuolė iš Agnės akiračio, nes mergaitė pradėjo jo ieškoti. Pravėrusi daržinės duris mažylė pamatė Karolį, kybantį kilpoje. Išsigandusi, bet nesutrikusi Agnė tuoj nuskuodė pas kitapus kelio gyvenančią kaimynę Genę Lozoraitienę ir pranešė netikėtą žinią. Keturiasdešimtmetė moteris kaipmat leidosi į kaimynų daržinę, nupjovė baltą plastmasinę virvę, iš kurios padarytoje ir per siją permestoje kilpoje užduso Karolis, ir bandė nelaimėlį gaivinti, tačiau veltui. Moteris įvykio vietoje pastebėjo po berniuko kojomis apverstą kibirą, ant kurio jis turėjo būti pasilypėjęs, kad pasiektų siją. Tai leidžia manyti, kad lemtingą savo gana trumpo gyvenimo žingsnį vienuolikametis buvo apgalvojęs, o ne tapo neatsargaus žaidimo auka.
Ar galėjo jaustis nelaimingas?
Astos ir Mindaugo šeimą gerai pažįstančios Genės Lozoraitienės nuomone, pastaruoju metu kaimynų pastogėje ypatingų problemų nebuvo. Ir negalavimų spaudžiamas šeimos galva, ir Asta gavo darbus bendrovėje, jų vaikams nieko netrūko. Iš karto po tragedijos kaimynai pradėjo svarstyti, kas galėjo mažametį pastūmėti į kilpą. Genė Lozoraitienė prisiminė, kad nelaimės dieną ji pati sudraudė Karolį, užvedusį tėvų automobilį. Moteris liepė vaikui nejuokauti ir tuoj pat palikti ramybėje mašinos raktelius. Berniukas pakluso. Kai į namus parėjo Asta, kaimynė papasakojo, ką buvo iškrėtęs technikai gabus Karolis. Asta taip pat sūnų pabarė ir nurodė niekada daugiau nelįsti prie mašinos.
- Tai ir visas motinos ir sūnaus konfliktas, kurio liudininke pati buvau, - sakė G. Lozoraitienė. - Nei ant jo daug rėkė, nei mušė. Sakykit, ar užauga koks vaikas nedrausmintas? Todėl aš įsitikinusi, kad Astos pamokėlė sūnui jokiu būdu nėra susijusi su tragedija, dėl kurios mes visi dabar labai išgyvename. Aš tik galiu pasakyti, kad šioje šeimoje vaikai tikrai nestokojo dėmesio ir meilės. Karolis paskutinę savo gyvenimo dieną buvo labai linksmas, o šiaip - labai darbštus, geras, kaip ir kiti jų vaikai.
Prikelta praeitis
Kaime niekam ne paslaptis, kad prieš puspenktų metų Astos ir Mindaugo namai vos išvengė laidotuvių - daug nerimo buvo dėl paties Mindaugo likimo, tačiau tuokart nelaimę pavyko nuvyti nuo mirtimi padvelkusių namų. Prieš kelerius metus po konflikto su žmona vienas kaimynas aptiko Mindaugą jau kybantį garaže. Ištrauktas iš kilpos ir atgaivintas Mindaugas kaimynui nepadėkojo - dargi šoko muštis. Tuomet trijų mažų vaikų tėvas pripuolė prie automobilio, apšlakstė jį benzinu ir padegė. Liepsnos užgriebė ir patį padegėją. Vėl teko pasidarbuoti žmonai ir kaimynams, kad Mindaugą išgelbėtų. Tuokart medikai nustatė, kad apdegė pusė nelaimėlio kūno, pacientas buvo ilgai gydomas ne tik Marijampolėje, bet ir Kaune. Šį įvykį tyrusiems pareigūnams Asta užsiminė, kad vyras prieš metus irgi buvo bandęs pasikarti. Sutrikusi moteris, vėliau tarsi užmiršusi visas savo pastogės negandas, pasiryžo išsaugoti šeimą, todėl labai rūpinosi save žalojusiu sutuoktiniu. Kaimynai sako, kad po tų įvykių Mindaugas tapo ramesnis, surimtėjo, dėl pašlijusios sveikatos jam buvo suteikta invalidumo grupė.
Žinia pribloškė bendramokslius
Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos pedagogai nustebę, kad nelaimė nė kiek ne mažiau šokiravo ir moksleivius. Daugelio akyse - ašaros, kai tylėdami stoviniavo prie gedulingai paženklintos penktoko nuotraukos. Mokytojai liūdėjo dėl Karolio pasirinkimo - jis buvęs gabus, drausmingas, linksmas mokinys, domėjęsis technika, sėkmingai dalyvavęs matematikos olimpiadose. Klasės draugai pasisiūlė paskaityti po posmelį prie bendramokslio kapo duobės, tyrinėjo jo paskutiniuosius rašinėlius. Pedagogai pastebėjo, kad mokyklos fojė įrengtas Gedulo kampelis nuteikė vaikus pamąstyti, susikaupti. Mokyklos direktorė Nijolė Latvaitenė sakė, jog kiekvieno klasės vadovo laukia nauji pokalbiai su savo mokiniais gyvenimo ir mirties tema.
- Privalome apie tai kalbėti, kad kuo mažiau būtų prie karsto raudančių motinų, - sakė direktorė. - Bandysime įdiegti moksleiviams, kaip svarbu visada matyti ir girdėti šalia esantį kiekvieną savo draugą.
