Irena ZUBRICKIENĖ
Keli Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos nuteistieji, dėl pačių susikurtų problemų pajutę kitų kalinių grėsmę, pagalbos panūdo ieškoti Marijampolės teisme ir prokuratūroje. "Esu ant katastrofos ribos, beviltiškoje situacijoje!", "Gelbėsiuos - "zonoje" įvykdysiu naują nusikaltimą", "Esu priverstas rizikuoti savo sveikata", - SOS signalais graudina ir kartu grasina dideliame kolektyve pavargę arba nesugebantys gyventi nuteistieji. Jie mato vienintelį kelią, anot pačių, išsigelbėti - iš kolonijos patekti į kalėjimą, kur kalintieji gyvena ne būriais, o kamerose po kelis.
Lengvas pajamų šaltinis
Kaip prisipažino pastarąjį kartą penkerių metų laisvės atėmimo bausme už vagystę ir plėšimą nuteistas Liudas J. (31 m.), tik atvykęs į "zoną" jis įsiskolino kitiems likimo draugams - reikėjo cigarečių, norėjosi skaniau pavalgyti. Netrukus atsiradus galimybei jis su skolintojais atsiskaitė. Pasirodo, per greitai. Anot Liudo, pajutę "lengvą pajamų šaltinį" nuteistieji nusprendė pasipelnyti - privertė vėl pasiskolinti nurodytą sumą iki nurodytos dienos ir dar iš anksto apskaičiavę paskelbė apie neva palūkanų procentus. Tokių "geradarių" atsirado daug. Kai savo klaidas suvokęs Liudas kreipėsi pagalbos į administracijos darbuotojus, buvo lengviau ne "geradarius" skaičiuoti ir drausminti, o patį skolintoją izoliuoti nuo masių. Šitaip Liudas, galima sakyti, savo noru atsidūrė baudos izoliatoriuje. Čia praleido penkiolika parų. Grįžęs į būrį vyriškis greitai patyrė, kad jo problema ne tik neišnyko, bet dar ir išaugo - už tai, kad skundėsi, už tai, kad bandė pasislėpti. Tuomet vyras buvo apgyvendintas kitame būryje - kitoje lokalinėje vietoje. Čia tą pačią dieną nuteistasis suprato turįs dar didesnį ratą priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusių asmenų.
- Baiminausi rizikuoti gyvybe, todėl vėl pasiprašiau į baudos izoliatorių, - pasakojo Liudas. - Dabar suskaičiavau: net dvylika kartu jame pabuvau po penkiolika parų. Pakriko sveikata. Kai mane etapavo į Lukiškėse esančią ligoninę, medikai nustatė dvylikapirštės žarnos opaligę. Ligoninėje išgirdau, kad apie mane žinoma ir kitose įkalinimo įstaigose.
Vėl pargabentas į Marijampolę ir supratęs, kad ne tik čia nesaugu, bei vėl pasiprašęs į baudos izoliatorių (turi 18 nuobaudų už drausmės pažeidimus), Liudas kreipėsi dėl galimybės būti perkeltas į Vilniuje esantį kalėjimą. Motyvavo tuo, kad tik ten, kur nuteistieji įkurdinti kamerose po kelis, galėtų ramiai atlikti likusią beveik dvejų metų jam skirtos bausmės dalį. Kadaise kitų nepasigailėjęs vyras dabar guodžiasi esąs nuskriaustas (lazda tikrai turi du galus) - negalįs normaliai matytis su artimaisiais, tartis su jais dėl siuntinių perdavimo, esąs nutolintas ir nuo skubios medicinos pagalbos.
Artimųjų remiamas kalinys - masalas?
- Gyvenu baimėje, kenčiu nežmoniškas gyvenimo sąlygas, praradau šeimą, - pasakojo taip pat kitus žmones apiplėšęs ir už tai nuteistas šešerius metus kalėti Marius J. (28 m.), kuriam vartai į laisvę gali atsiverti po penkerių metų. - Esu beviltiškos padėties, ant katastrofos ribos. Patyriau, kad kolonijos vadovybė bejėgė išspręsti mano problemą arba nesistengia.
Anot Mariaus, jis taip pat fiziškai ir morališkai terorizuojamas kitų nuteistųjų. Vyras kategoriškai neigia esąs kam nors skolingas - tikina esąs apkalbėtas Alytaus kolonijoje kalinčių nuteistųjų, su kuriais anksčiau yra sėdėjęs. Šie, priešiškai nusiteikę ir linkę nepalikti ramybėje, informaciją perdavę telefonu ir paskleidę Marijampolės "zonoje". Slėpdamasis nuo savo priešų penkiolika nuobaudų už drausmės pažeidimus turintis Marius baudos izoliatoriuje jau prabuvo daugiau nei pusę metų (su pertraukomis).
Paties teigimu, kitų nuteistųjų masalu jis tapo, kai šie pajuto, jog Marius yra nuolat globojamas ir remiamas savo artimųjų. Kaliniai nuolat reikalauja iš jo savotiškos duoklės (pinigų) už artimųjų sukurtus neva patogumus. Negana to, reketininkais tapę likimo draugai terorizuoja ir Mariaus tėvus, žmoną, brolio šeimą. Iš pradžių savo reikalavimus atsiųsti perlaidų pateikdavo telefonu, antraip grasindavo visai apkartinti Mariaus gyvenimą už grotų, vėliau pradėjo siuntinėti į jų namus "išmušinėtojus". Anot Mariaus, terorizuojama žmona buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, kreiptis į policiją, o vėliau, reketui nenutrūkus, vardan vaiko saugumo išsižadėjo Mariaus kaip sutuoktinio. Moteris su juo nesusirašinėja, neperduoda jokių žinučių, slepiasi.
- Tai, kad baimę kenčia mano mylimi žmonės, mane labai skaudina, - sakė Marius. - Mano nervai ne geležiniai, kantrybė turi ribas, nes esu gyvas žmogus, todėl paliktas šioje "zonoje" arba tapsiu sunkaus nusikaltimo auka, arba būsiu priverstas pats čia nusikalsti, kad būčiau išvežtas į kalėjimą.
Gyvena "stručio principu"
Marijampolės kolonijos direktorius Markas Tokarevas "Akistatą" patikino, kad nuteistųjų prašymai išsiųsti juos į kalėjimo tipo įstaigą yra pavieniai, o ne masinis, greitai plintantis reiškinys. Šiuo metu Marijampolės kolonijoje bausmę atlieka beveik 1 900 vyrų - tokioje masėje prisitaikyti ir gyventi be problemų sugeba toli gražu ne kiekvienas. Direktoriaus teigimu, nuteistųjų prašymų įkurdinti juos baudos izoliatoriuje būna bene kasdien, tačiau įstaigos administracija nelinkusi skubiai veikti pagal nuteistųjų pageidavimus. Pirmiausia atsakingi pareigūnai bando išsiaiškinti, kiek tikra yra kiekvieno interesanto apibūdinta problema. Bene kiekviename susirinkime primenama, kuo baigiasi skolininkų bėdos, nuteistieji raginami paisyti įstaigos vidaus tvarkos taisyklių. Didžioji dauguma prašančiųjų būti izoliuoti yra būtent šių taisyklių, draudžiančių "zonoje" prekiauti ar skolintis, pažeidėjai: nepaklusdami skolina, skolinasi, o paskui atsiduria tarsi spaudžiančiame rate. Žinoma, pirmiausia už tai jie nubaudžiami - pasiunčiami į izoliatorių. Ten praleistas laikas kai kuriuos nuteistuosius "atveda į protą" - pokalbiai su psichologu ir auklėjimo skyriaus pareigūnais duoda naudos. Dalis nuteistųjų taip ir lieka nesusimąstę - vos išėję iš baudos izoliatoriaus grįžta prie senų savo pomėgių, tarsi būtų užmiršę ką tik išgyventas nuotaikas. Tai, anot M. Tokarevo, daugiausia silpnavaliai, nesugebantys atsispirti pagundoms, pabūgę pirmųjų grasinimų asmenys, net ir patys siūlantys naujus nelegalius sandėrius. Ratas apsisuka, ir skolininkai, nebepajėgdami išlįsti iš savo problemų, vėl prašosi izoliuojami. Tokie vyrai labai mėgsta primeluoti patikliems artimiesiems, skundžiasi, iškreipdami tikrąją padėtį, nutylėdami apie savo kaltes. Kaip sakė M. Tokarevas, nuo "zonos" bėgantys nuteistieji elgiasi kaip stručiai: laikinai pasislėpę baudos izoliatoriuje mano, jog ir turėtos bėdos "pasislepia".
- Turbūt išeitų, kad kolonijos administracija, gelbėdama prasiskolinusį nuteistąjį, turėtų ir jo skolas visiems atiduoti? - stebėjosi naiviais nuteistaisiais M. Tokarevas. - Jie ir taip jau per daug įpratę, kad mūsų darbuotojai juos vedžiotų, lydėtų, siekiant išvengti naujų problemų. Be to, ne vienas, laikantis save kenčiančiu, ujamu, mums prasitaria tiesiog pavargęs nuo "zonos" - norįs pailsėti nuo žmonių masės. O kad nusikaltėlių aukomis tampa artimųjų remiami nuteistieji, mums taip pat ne paslaptis. Tačiau ar įmanoma prie kiekvieno pastatyti prižiūrėtoją bet kuriuo paros metu? Manau, ir patys nuteistieji turėtų neapsileisti, išsikovoti pagarbą. Naujasis Bausmių vykdymo kodeksas, kurio visi laukiame, turėtų sumažinti panašias problemas.
