Klysta tie, kurie reikalauja didesnių bausmių nusikaltėliams, piktinasi, kad kaliniams gerinamos gyvenimo sąlygos, pateikiamas sotesnis maistas, kai kuriems netgi surandamas darbas. Dar labiau klysta tie, kurie reikalauja sugrąžinti mirties bausmę. Kam žudyti tą, kuris ir taip mirs? Žudyti kad ir baisų nusikaltėlį yra nedora, neetiška ir netaupu. Nuosprendžiui įvykdyti reikia kulkų, šautuvų, šaulių, gydytojo, kunigo, laidotojų, apšvietimo ir t. t. Ir visa tai kainuoja.
Piktintis nusikaltėlių daromais neleistinais veiksmais nedraudžiama. Bet užuot piktinusis, reikėtų užčiuopti reikalo esmę. Tam reikalingas analitinis protas. Būtina pažvelgti į nusikaltėlį ir auką atidžiai, ir ne vien iš savo bažnyčios varpinės. Derėtų pavartyti Bibliją ir sužinoti, kas buvo pradžioje.
O pradžioje gimė du kūdikėliai - būsimasis nusikaltėlis ir būsimoji auka. Kad jau gimė, tai abu ir augo. Augo, augo ir užaugo. Vystėsi jie nevienodomis sąlygomis. Būsimo nusikaltėlio tėvai nemylėjo, prastai rengė, mušė, netinkamai maitino ir nenupirko kompiuterio. Būsimą auką tėvai mylėjo, gražiai rengė, davė daug ir skaniai valgyti, nupirko kompiuterį ir automobilį.
Abu gyveno po viena Saule ir mėlynu dangumi, bet Saulė nevienodai švietė būsimam nusikaltėliui ir galimai aukai, o dangus, ypač būsimam nusikaltėliui, ne toks jau ir mėlynas buvo.
Apibendrinus galima pasakyti, kad būsimąja auka visi rūpinosi, ji gerai mokėsi, turėjo darbą ir kitus malonumus. Būsimasis nusikaltėlis viso to neturėjo, bet pastebėjo, kad vieni gyvena gerai, o kiti blogai, kaip ir jis pats. Kadangi nusikaltėlis turėjo širdį, tai ir suvokė, kad kai vieniems gerai, o kitiems blogai, yra negerai.
Todėl, kad taip nebūtų, ėmėsi kovoti už tiesą. Pavyzdžiui, žiūri - eina esybė, auskaruota, žieduota, mobilusis prie šalies. Ė, ne! Duok ir man! Mano vaikystė sunki buvo. Kaip pagalvojo, taip ir padarė.
Atėmė mobilųjį. Auka - rėkti. Nešūkauk - ne miškas! Todėl kaukšt per kompiuterį, t. y. galvą. Auka - keberiokšt! Nusikaltėlis nuo gulinčios aukos žiedelius, auskarus nurinko, kad rankelių, galvelės nesvarintų. Išsamų rankinės, piniginės, kišenių auditą atliko.
Tik nepulkime ginti aukos. Sprendžiant iš to, ką turėjo, gerai gyveno. Neverk praradęs! Jei iki šiol neblogai gyvenai, po kiek laiko prarastą atgausi. Aukų tingumu neapkaltinsi.
Supraskime ir nusikaltėlį. Jis irgi sunkiai dirba. Turi būti ryžtingas, drąsus, apdairus. Jam reikia ri-zi-kuo-ti! Jį gali su-pa-kuo-ti! Jį gali nu-teis-ti ir pasodinti! Besėdint jį gali padaryti "ožiu" ar "gaidžiu".
Aukai, bent kol kas, tai negresia. Auka beveik niekada netampa nusikaltėliu, o nusikaltėlis gali tapti gaidžiu, t. y. auka. Tad ko gailėti? Aukų? Aukos pačios provokuoja, nes ilgai ir laimingai gyvena, turi namus, darbą, kailinius, vyrą, pinigų, gražų užpakaliuką, automobiliuką ir t. t.
Nusikaltėlis viso to neturi, bet nori turėti, o noras turėti tikrai ne nusikaltimas. Kad jis neturi, tai kankinasi. Kankinasi tuo metu, kai auka mėgaujasi gyvenimu ir tuo savo mėgavimusi provokuoja nusikaltėlį.
Nepamirškite, kad nusikaltėlio vaikystė sunki buvo, o jaunystės jis visai neturėjo, nes jau "oželiu" ar "gaideliu" buvo. Nepulkime teisti nusikaltėlio, nes mus visus bus kam nuteisti. Nusikaltėlio gyvenimas yra sunkus. Jis turi nuolatos galvoti, ką ir iš ko pavogti, ką ir kodėl išprievartauti, susprogdinti, pasmaugti, nušauti. Ar kiekvienas tam ryžtųsi? Kodėl nusikaltėlių santykinai yra nedaug? Todėl, kad būti nusikaltėliu yra sunku. O kam yra sunku, tą reikia užjausti.
O aukos? Aukos tegul neprovokuoja!
Vytautas Vizbaras, Raseinių r.
