Mantas LIDEIKIS
Lietuvos keliuose dažnai galima pastebėti sustojusius automobilius, aplink kuriuos stoviniuoja tarpusavyje garsiai kažką balbatuojantys ir rankomis išraiškingai gestikuliuojantys tamsiaodžiai vyrai ir moterys. Pažvelgus kyla mintis, jog žmonėms sugedo automobilis. Tarsi tai patvirtindami, jie energingai stabdo pravažiuojančius automobilius, tarsi ketintų prašyti pagalbos. Sustojus su jais šnektelti, dažniausiai paaiškėja, jog tai rumunai. Tačiau gailestingiems vairuotojams patariama geriau važiuoti savo keliu ir svetimšaliams savo geros širdies nerodyti. Tai ne pakelės plėšikai, tačiau neretai tikri meistrai patiklų lietuvį apvynioti aplink pirštą. Beje, panaši situacija kartojasi kiekvienais metais, ir kasmet atsiranda žmonių, kurie patiki "sugedėlių" kelyje pasakomis.
Palinkėjo nusisukti sprandą
Štai ką pasakoja 28 metų jonavietė Rasa M.
"Maždaug prieš porą savaičių važiavau keliu Jonava - Kėdainiai. Netoli šį kelią kertančios magistralės "Via Baltica" pastebėjau užsienietiškais numeriais paženklintą automobilį. Aplink jį stovėjo trys vyrai, viduje mačiau sėdint lyg ir porą moterų ar merginų. Iš pradžių pagalvojau, jog tai čigonai, tačiau paskui dingtelėjo, jog čigonai galbūt nevažinės automobiliais su užsienietiškais numeriais. Buvo savaitgalis ir automobilių nedaug. Pamatę mano mašiną vyrai staiga iššoko į kelią ir ėmė garsiai šūkaudami pašėlusiai mojuoti rankomis. Tiesą sakant, sunerimau. Aš esu medikė ir pirmiausiai pagalvojau apie tai, jog jiems nutiko kažkokia nelaimė - galbūt susižeidė, susirgo, o gal gimdo. Tuo tarpu vienas vyrų rėkė žiūrėdamas man tiesiai į akis, o rankomis mojo į savo automobilį. Kai sustojau, visi trys tekini pasileido prie mano mašinos. Kažkaip instinktyviai užrakinau visas automobilio dureles, o tam, kad su jais pasikalbėčiau, pravėriau tiktai durelių stiklą. Vienas iš tų vyrų apibėgo automobilį iš šono ir vis mėgino praverti dureles, kitas stovėjo priešais mašiną. Tuo tarpu vyriausias iš jų kažką burbleno pusiau rusiškai, pusiau kažkokia kita slavų kalba. Trumpai tariant, per kokias dešimt pokalbio minučių išsiaiškinau, jog jokia nelaimė šiems žmonėms nenutiko, o jie tiesiog pamiršo įsipilti degalų ir dabar nori pagalbos. Pasakiau, kad galiu jų automobilį nutempti iki degalinės, bet tokia mano paslauga kompanijos nesudomino. Jie man kišo pro langelį kažkokius man niekuomet nematytus banknotus ir prašė juos iškeisti. Tas, kuris kalbėjo su manimi, aiškino, jog jie sutarę su netoliese gyvenančiu ūkininku ir iš jo pigiai pirks degalų, tačiau tas žmogus esą nori lietuviškų pinigų, o jie tokių neturi. Kišo man savo pinigus ir siūlė juos keisti į lietuviškus, aš esą paskui juos banke išsikeisiu pagal kursą. Man iš karto kilo įtarimas, jog čia kažkas ne taip, ir tos mūsų "derybos" užtruko vien dėl to, kad priekyje stovėjo bernas ir negalėjau pajudėti. Tačiau staiga jis nubėgo prie jų automobilio, matyt, jį pašaukė kažkuri iš moterų. Kelias atsivėrė ir aš nuvažiavau. Girdėjau kaip jie užnugary keikiasi ir linki man lyg ir nusisukti sprandą. Tiesą sakant, buvau sukrėsta to keisto įvykio. O po kelių dienų per televiziją mačiau reportažą apie tokius sukčius kelyje - nufilmuoti buvo visai kiti, bet panašūs žmonės".
Pasakėlė apie akumuliatorių
Susitikimo su tokiais keliuose stovinčiais žmonėmis vieną dieną neišvengė ir 34 metų Dainius V. iš Kauno. Pasak jo, tai nutiko pakeliui iš Marijampolės. Buvo jau apyvakarė ir vyras skubėjo į namus. Plente mašinų pasitaikė mažai, nors šiaip tai gana judri magistralė. Staiga jis taip pat išvydo keletą tamsaus gymio vyrų prie lengvojo automobilio. Dviese bėgiojo po kelią, o vienas krapštėsi po pakeltu variklio dangčiu.
"Jie taip energingai mojo, jog negalėjau nesustoti, - pasakojo Dainius, - Aš esu tos nuostatos, kad negalima pravažiuoti pro bėdos ištiktą vairuotoją, mat nelaimė ar bėda kelyje gali pasitaikyti kiekvienam. Išlipus paklausti, kas nutiko, prišokę vyrai vienas per kitą ėmė aiškinti, jog išsikrovė jų automobilio akumuliatorius ir jie negali paleisti variklio. Tuomet aš jiems pasakiau: "mano akumuliatorius geras, turiu užvedimo laidus, viens du ir užvesime". Be jie tarsi negirdėjo mano žodžių, o rėkte rėkė, kad jiems reikia naujo akumuliatoriaus, tačiau tam neturi pinigų. Tuomet jie išsitraukė kažkokių papuošalų ir ėmė man siūlyti jų nusipirkti už maždaug 20 litų. Tuomet ir prisiminiau kitų vairuotojų pasakojimus apie tokius "prekeivius". Kad lengviau jais atsikratyčiau, ištraukiau piniginę, kurioje nešiojuosi smulkius metalinius pinigus, ir parodžiau joje esančius 5 litus. Jeigu už tiek man parduos tuos savo niekučius, tai galime sukristi rankomis. Išvydę, jog mano piniginėje vėjai švilpia, vyrai iš karto nutilo, apsigręžė ir patraukė prie savo automobilio. Derybos, taip sakant, baigėsi. Nuvažiuodamas mačiau, kaip jie netrukus taip pat pajudėjo nuo kelio. Vadinasi, užsivedė nesunkiai ir visos tos istorijos apie akumuliatorių tebuvos pasakėlės".
Vietoj aukso - varis
O štai Raseiniuose gyvenantis 25 metų Žygimantas Š., prisiminęs susitikimą su tokiais žmonėmis, šaiposi pats iš savęs.
"Jie tada gerai pasinaudojo mano paties godumu. Tai nutiko netoli Palangos. Sustojau tokiems tamsiaodžiams vyrams. Manydamas turįs verslininko gyslelę, iš bet kokios situacijos stengiuosi sau naudos išpešti, todėl pamaniau - galbūt aš jiems kuo nors pasitarnausiu, tai jie man atsilygins. Du vyrai man aiškino, kad baigėsi kuras ir jie neturi lietuviškų pinigų, nes mūsų šalyje sustoti neketina, o nori kuo greičiau patekti į Kaliningradą. Todėl jie man pasiūlė pigiai įsigyti auksinių papuošalų. Rodė ten visokias grandinėles, žiedus, tiesa, gana dailiai pagamintus. Trumpai tariant, paklojau maždaug 200 litų už porą tokių grandinėlių ir kelis žiedus. Maniau, jog pardavęs uždirbsiu, tačiau tą kartą skaudžiai apsijuokiau. Mat paaiškėjo, jog tai varis su kokiom priemaišom, o visa to turto vertė nesiekia ir 20 litų. Kelias dienas baisiai siutau, važinėjau tuo keliu, tikėdamasis, jog tie sukčiai vėl pasipainios. Tačiau tik gaudžiau vėją laukuose".
Pirk katę maiše
Beje, pasirodo, jog esama ne tik tokių verteivų. Štai kokia istoriją papasakojo Tadas A. iš Vilniaus.
"Be abejo, esu girdėjęs apie tuos tamsiaodžius atvykėlius. Tačiau keliuose vertelgauja ne tik tokie. Važiavau kartą link nuo Šalčininkų į Vilnių ir sustojau aikštelėje prie bariuko kavos išgerti. Netrukus prie mano automobilio sustojo apynaujis automobilis lenkiškais numeriais. Iš jo išlipo du solidžios išvaizdos kostiumuoti jauni vyrai ir iš pradžių pasikalbėjome apie šį bei tą. Moku lenkų kalbą, todėl kalbėjomės lenkiškai. Jie manęs šio to paklausė, aš atsakiau, taip ir užsimezgė pokalbis. Aš supratau, jog tai kažkokios chemijos pramonės įmonės atstovai, iš konferencijos Vilniuje vykstantys į Baltarusiją. Staiga vienas ir sako: "Žiūrėk, konferencijoje dovanų davė tokių indų rinkinį. Jų vertė rinkoje - apie 2000 litų, o man jie nereikalingi, be to, bijau, kad pasienyje neatimtų. Tad galiu už kokius 500 - 700 litų parduoti". Kažkaip iš karto sumečiau, jog čia kažkas ne taip. "Palaukit, vyrai, - sakau, - tai kodėl taip pigiai parduodat?" O jie man ir sako: "Pinigai nesvarbu, tiesiog nesinori gabentis, tai nors už simbolinę kainą geram žmogui..." Aš tada paprašiau parodyti tuos indus. Bagažinėje jie man parodė dėžę, tačiau pareiškė, jog ji supakuota ir plėšti nevalia. Tuomet jiems ir sakau, kad nežiūrėdamas už tuos puodus duosiu 100 litų. Tuo pokalbis ir baigėsi. Lenkai užtrenkė savo bagažinę, sėdo į mašiną ir nė sudie nepasakę nurūko. Ką jie ten bandė man įkišti, vienas Dievas žino, bet tikrai ne pusantro tūkstančio litų vertą indų rinkinį. Taigi galiu pasakyti: tamsiaodžiai pelnosi po 20 litų pardavinėdami varinius žiedus, o "civilizuoti europiečiai" šoka kur kas aukščiau - jie su tokiomis smulkmenomis neprasideda. Įdomu, kurie iš jų didesni apgavikai?.."
Tyko lengvatikių
Taigi reikėtų nebūti patikliems - jei jau sustojote padėti bėdžiams, neužkibkite ant apgavikų meškerės. Kalbinti pareigūnai tiek Jonavoje, tiek Kėdainiuose, tiek Kauno mieste ar rajone negalėjo prisiminti, kad kada nors būtų tokie veikėjai patraukti atsakomybėn. Tiesa, policija kartais sulaukia vairuotojų skambučių, kuriais pranešama apie kelyje sukčiaujančius užsieniečius. Tačiau nė vieno jų kol kas į teisingumo rankas atiduoti nepavyko, mat siūlymas įsigyti suvenyrą nėra nusikaltimas, o jeigu žmogus susigundo ir savo noru atiduoda pinigus, o paskui gailisi, tai kieno gi čia bėda? Aišku, padėti nelaimėliams reikia, tačiau vykdami į užsienį žmonės paprastai pasiima tiek pinigų, kad bent jau degalams jų turėtų pakakti.
