Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Prieš kurį laiką Palangoje iš vieno buto balkono dingo didžiulė pinigų suma. Pradėjus tirti šį nusikaltimą paaiškėjo, jog buto šeimininko santaupas nušvilpė sūnaus draugai. Nukentėjėliui ir jo artimiesiems ši žinia trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus... Nors panašių nusikaltimų, kuomet vagys nepasidrovi apvogti savo artimuosius (pavyzdžiui, vaikai - tėvus, sutuoktiniai - sutuoktinius, draugai - draugus ar jų tėvus, kaimynai - kaimynus ir t. t.), statistikos policijos pareigūnai nekaupia, tačiau tokių pavyzdžių Lietuvoje galima rasti ne vieną.
Be meilės...
Pernykštės vasaros pabaigoje vilnietis Edgaras (vardas pakeistas) dar neturėjo 18 metų. Jo tėvas verslininkas buvo gana turtingas žmogus, tačiau santykiai su sūnumi nebuvo grindžiami meile ir tarpusavio supratimu. Jiedu nuolat konfliktuodavo, bardavosi. Beje, tėvas buvo tikras despotas. Jis viską drausdavo, Edgaro niekur neleisdavo, nelepino nei ypatingu dėmesiu, nei tėviška meile, nors šiaip sūnui nieko netrūko. Edgaras savo gimdytojo tiesiog nekentė...
Išmušė laimės valanda
Kuomet tėvas ilgesniam laikui išvažiavo į užsienį, septyniolikmetis susiruošė į šeimai priklausantį kolektyvinį sodą. Ten vaikinas visiškai atsitiktinai sodo namelyje aptiko slėptuvę, kurioje rado apie 150 000 litų. Jaunuolis šokinėjo iš džiaugsmo - pagaliau išmušė jo laimės valanda! - ir nedelsdamas pradėjo leisti tėvo santaupas. Pirmiausia Edgaras puolė įgyvendinti seniai puoselėtas svajones: nusipirko net tris automobilius - tokius, apie kuriuos visą laiką svajojo. Paskui ėmėsi juos "tiuninguoti", kaip įmanydamas gražino, dailino ir važinėjosi. Kadangi tuo metu vaikinas dar buvo nepilnametis, savo pirkinius įregistravo draugų vardais. Edgaras visiškai pakeitė savo gyvenimo stilių - ėmė lankytis baruose, naktiniuose klubuose, ten vesdavosi ir dosniai vaišindavo draugus. Ne vienam iš jų vaikinas paskolino nemažas pinigų sumas. Edgaras be jokio gailesčio švaistė tėvo pinigus. Nors ir keista, tačiau grįžęs namo verslininkas nepastebėjo pasikeitusio sūnaus elgesio, tarsi nematė dažnų jo išvykų iš namų, pakitusios išvaizdos. Tiktai maždaug po trijų mėnesį jis išvydo tuščią slėptuvę. Vyriškis patyrė didžiulį smūgį. Itin skaudžiai pribloškė žinia, kad pinigus pasisavino ir iššvaistė jo sūnus... Verslininkas iškart kreipėsi į policiją bandydamas susigrąžinti bent jau išskolintus pinigus bei svetimomis pavardėmis įregistruotus automobilius. Dalį lėšų vyrui pavyko susigrąžinti, tačiau labai mažą...
Na, o kaip elgėsi Edgaras?.. Vaikinas gailėjosi ne dėl to, ką padarė, tačiau kad gerokai susigadino reputaciją. Mat mokykloje jis buvo vertinamas kaip gabus, geras, nepriekaištingo elgesio mokinys. Na, o dėl to, kad suteikė tiek skausmo tėvui, jaunuolis nė kiek nesigailėjo. Jis tikino tokiu būdu bandęs atkeršyti nemylimam tėtušiui...
Už žmonos pinigus pagyveno kaip lordas
Kita istorija susijusi su taip pat labai artimais žmonėmis - sutuoktiniais. Tai atsitiko ne taip seniai - prieš porą mėnesių. Monika ir Edmundas (abiejų sutuoktinių vardai pakeisti) oficialiai išsituokę nebuvo, tačiau šeimyniniai ryšiai buvo nutrūkę. Moteris gyveno užsienyje, tačiau dažnai apsilankydavo Lietuvoje, kur turėjo nuosavą namą. Nenorėdama be priežiūros palikti savojo būsto, Monika leido jame apsigyventi sutuoktiniui. Vieną dieną tame name aptikęs žmonos paslėptus 60 000 JAV dolerių, Edmundas net nedvejodamas ėmė juos leisti... Tą pačią akimirką jis pakeitė ankstesnį gyvenimo būdą. Nors Edgarui buvo jau per penkiasdešimt, tačiau solidi metų našta nė kiek netrukdė šėlti baruose, lėbauti, žodžiu, gyventi linksmai ir plačiai... Jis į žmonos namus pasikviesdavo net prostitučių. Vėliau vyriškis prisipažino tuo metu gyvenęs kaip lordas... Tiesa, dalį pinigų Edmundas paslėpė - greičiausiai nujautė, jog gali ateiti diena, kai jų prireiks...
Kuomet grįžusi sutuoktinė pinigų pasigedo, vyras buvo priverstas prisipažinti, kad tai - jo darbas. Prispaustas įkalčių Edmundas savo poelgį aiškino labai paprastai - esą jo gyvenimas jau eina į pabaigą, tad jis norėjęs atsigriebti už veltui prabėgusią jaunystę, pašėlti, pajusti tikrą gyvenimo džiaugsmą... Žmona po tokios "išpažinties" patyrė šoką. Aišku, tai pagreitino skyrybas, tačiau vargu ar buvusi sutuoktinė pajėgs susigrąžinti prarastas santaupas...
Anūkas savo senelį apiplėšė draugų rankomis
Vienas garbaus amžiaus sulaukęs Vilniaus gyventojas tapo savo anūko atsiųstų draugų narkomanų auka. Tai buvo jau ne vagystė, o žiauraus smurtinis plėšimas. Paliegęs ir dėl invalidumo visiškai nevaikštantis senukas turėjo anūką, kuris gana dažnai pas jį apsilankydavo. Į narkotikus įjunkęs jaunuolis matydavo, kur jo senolis slepia menkas santaupas, žinodavo, kada šis gauna pensiją. Vieną dieną jis pasikvietė du draugus narkomanus ir palydėjo iki senelio buto, o pats liko laukti kieme. Tą dieną pas senelį jis jau buvo apsilankęs ryte, tad žinojo, kad šis gavo pensiją. Vos įžengę pro duris anūko draugai buto šeimininką puolė smaugti, mušti, spardyti, o paskui, atėmę pinigus, pasišalino... Plėšikai grobį netrukus jau dalinosi su jų laukusiu nukentėjėlio anūku... Pastarasis geru elgesiu nepasižymėjo - jau buvo įkliuvęs policijai, o šįkart narkotikų nelaisvėn patekęs jaunas žmogus net nesusimąstęs suorganizavo išpuolį prieš savo senelį.
Kai graužia pavydas...
Panašių faktų pareigūnai komentuoti nemėgsta, tačiau pripažįsta, jog dažniausiai vagišiai nepagaili savo artimųjų. Labai dažnai paprasčiausią žmogiškumą ir įprastas moralės normas pamina narkotikų įtaką pajutę jaunuoliai, degradavę, praeityje ne kartą teisti asmenys. Jiems būna nesvarbu, ką pasirinkti savo auka, svarbiausia - žinoti, kad vagystė net ir iš paties artimiausio žmogaus duos materialinės naudos... Kad vaikai mėgsta apšvarinti savo gimdytojus - jokia naujiena, tačiau pasitaiko atvejų, kai gero ir sėkmingo gyvenimo labai pavydi giminės... Taip pamažu išsirutulioja mintis pasiglemžti tai, kas priklauso dėdei, pusbroliui ar kitam artimam arba labai gerai pažįstamam žmogui...
Pinigus geriau laikyti banke
Vilniaus VPK KP Nusikaltimų tyrimo tarnybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus komisaras Nerijus Šiaulys pripažįsta, jog nuo tokių vagių apsisaugoti neįmanoma. Galima savo turtus užrakinti septyniomis spynomis, tačiau ir tai negelbės. Tačiau vis dėlto reikia bandyti išvengti panašių nemalonumų. Pareigūnai pataria pinigų (ypač didelių sumų) namuose nelaikyti - juos patikėti saugoti bankui. Na, o jeigu pinigai laikomi namie, reikėtų pasistengti, kad niekas apie tai nežinotų. Ypač vaikai. Juk kartais pastarieji visai nekaltai tampa išdavikais... Jie gali netyčia prasitarti apie namuose slepiamus pinigus ar kokias nors brangenybes, na o tos žinios labai greitai gali pasiekti vagišių ausis. Šiems to tik ir tereikia...
Detektyvų mėgėja tapo apiplėšimo organizatore
Beje, prie "naminių" vagių visiškai pagrįstai galima priskirti ir darbo kolektyvo narius, verslo partnerius. Juk yra užfiksuotas ne vienas nusikaltimas, kuomet firmos ar įmonės pinigais susigundo apie juos žinantys darbuotojai... Geriausias tokio nusikaltimo pavyzdys galėtų būti pernai plačiai nuskambėjęs apiplėšimas Vilniuje. Tąsyk buvo teigiama, jog į vieną firmą įsibrovusios dvi plėšikės merginos iš seifo pagrobė pusę milijono litų. Po kiek laiko paaiškėjo, jog šį apiplėšimą suorganizavo tos pačios firmos valytoja (beje, brandaus amžiaus sulaukusi moteris). Iš pradžių apklausiama kaip nukentėjėlė valytoja tikino, jog plėšikės ją, išnešusią į lauką šiukšles, užpuolė, sumušė ir pro neužrakintas duris įsibrovė vidun. Šios moters parodymai buvo tokie įtikinantys, jog iš pradžių net nekėlė abejonių. Tačiau pamažu narpliojant nusikaltimo gijas ėmė aiškėti, jog tai padarė kažkas iš savų darbuotojų, gerai žinojusių firmos situaciją bei tai, kur laikomi pinigai, kada jie išvežami... Galiausiai priremta įkalčių valytoja prisipažino nusikaltusi. Pasidomėjus, kodėl suorganizavo savo darbovietės apiplėšimą, kaltinamoji ramiai paaiškino, jog visą laiką gyveno gana skurdžiai ir dėl to jautė baisią neapykantą turčiams. Todėl ir sugalvojo planą, kaip, pagalbon pasitelkus dvi pažįstamas merginas, pasiimti pinigų iš savo darbovietės... Beje, atlikdami kratą moters namuose kriminalistai rado nemažą biblioteką. Visos knygos buvo tiktai detektyvai. Būtent juos ir skaitė apiplėšimą suorganizavusi valytoja...
Vagys perka informaciją
Komisaras N. Šiaulys tikina, jog niekada tokie nusikaltimai nepadaromi šiaip sau. Besiruošiant apiplėšimui ar vagystei kruopščiai renkama informacija, aiškinamasi, kokia vienos ar kitos įmonės ar firmos materialinė padėtis, kur laikomi pinigai, kokia yra apsauga ir t. t. Beje, kartais tokios žinios iš darbuotojų lūpų išsprūsta nejučiomis, net nesuvokiant, kad jas užfiksavo vagišiai ar jiems dirbantys informatoriai.
Tirdami nusikaltimus nuosavybei (dažniausiai - vagystes stambiu mastu) Vilniaus VPK pareigūnai išaiškino labai įdomų reiškinį. Pasirodo, dirba atskiros asmenų grupės, renkančios informaciją apie pasirinktus apvogti "objektus" ir ją parduodančios vagims... Tokiose "ataskaitose" pateikiami visi svarbiausi duomenys apie pasirinktą firmą, butą ar kitą "objektą", nurodomi jų adresai, telefonų numeriai, šeimų sudėtis, laikas, kada šeimininkų ar jų narių nebūna namuose, apsaugos sistema, firmos finansinė padėtis, sargų budėjimo grafikas, išsiaiškinama, kas ir kokiomis priemonėmis saugo darbovietę, kada ten gali būti suplaukusios didžiausios pinigų sumos ir t. t. Taigi surinkta tokia informacija, kaip jau minėta, parduodama vagims.
Komisaras N. Šiaulys patikino, jog ši sistema dar visiškai neatskleista, tačiau apie tai, kad ji egzistuoja, pareigūnai žino. Tokius "juoduosius sąrašus" jie rado pas vieną sugautą vagišių. Sąsiuvinio turinys buvo tikrai įspūdingas... Deja, kol kas įrodyti, kad toks informacijos rinkimas - taip pat nusikaltimas, labai sunku, nes nė vienas vagis niekada nepasakys, iš kur gavo informaciją ir paskui save už grotų nepatrauks jam padėjusio "informatoriaus"...
