Panevėžyje, Stoties gatvėje stovinčio namo duris kaimynai išlaužė nebegalėdami ištverti iš vidaus sklindančio tvaiko. Namo šeimininkės aplinkiniai pasigedo dar žiemą, kai vasario mėnesį pastebėjo, jog kieme niekas nebevalo sniego. Tačiau drauge su nuolat sirgusia ir retai lauke besirodančia motina čia gyvenusi Rasa Varaškevičiūtė (43 m.) garsėjo kaip mažai su kuo bendraujanti keistuolė, tad iki pat pastarųjų dienų karščių niekam neparūpo patikrinti, ar moterys dar gyvos. Pagaliau vidun patekusius žmones pasitiko baisus dvokas ir, matyt, dar žiemą įjungtas tebeveikiantis televizorius. Priešais jį pastatytoje lovoje gulėjo bebaigiąs suirti R. Varaškevičiūtės lavonas. Veikiausiai vėžiu sirgusi moteris mirė sava mirtimi, nors galutinai neatmetama ir savižudybės versija. Pastaroji tapo įmanomesnė, kai išaiškėjo, kad mirusioji mažiausiai 4 metus slėpė savo motinos, Onos Varaškevičienės mirtį.
Senolės griaučiai su ant jų tebekarančiais rūbais buvo aptikti tik po kelių dienų, kai būsto savininko paprašyti žmonės valė namelyje susikaupusį šlamštą. Šis darbas buvo ne iš maloniųjų, nes R. Varaškevičiūtė garsėjo kaip mėgėja naktimis raustis po konteinerius ir tempti į namus įvairiausias šiukšles bei sugedusius daiktus. Kaimynai įtarė, kad Rasa apsirgusi kokia nors psichine liga, nes anksčiau bibliotekoje dirbusi moteris pastaraisiais metais elgėsi keistai ir su niekuo nebendravo. Ypač namelio šeimininkę erzino klausimai apie kelerius metus nesirodančią jos mamą - paklausta ji perbėgdavo į kitą gatvės pusę ar smukdavo į namelį ir užsikabindavo duris.
Nors teismo medicinos ekspertai galutinių išvadų dar nepaskelbė, tačiau beveik neabejojama, kad 1919 metais gimusi O. Varaškevičienė lovoje po šiukšlėmis laikyta mažiausiai 4 metus. Spėjama, kad dukra taip pasielgė todėl, kad ir toliau gautų motinos pensiją. Senatvės, našlės ir tremtinės pensijas gavusiai velionei ir už gegužės mėnesį į sąskaitą buvo pervesta 739 litai bei 56 centai. Žinodama jos kreditinės kortelės kodą, dukra galėjo nuolat pasiimti pensijos pinigus iš bankomato, todėl ir nepranešė apie senolės mirtį. Anksčiau moterims priklausiusi namo dalis pastaruoju metu buvo tapusi vienos nekilnojamojo turto bendrovės, kuri nuomininkėms siūlė keltis į kitą butą, nuosavybe. R. Varaškevičiūtė kraustytis vengė, matyt, baimindamasi, kad mamos skeleto drauge su baldais neišsiveš.
