Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Kelios minutės po dešimtos valandos ryto Rusijos ir Lietuvos pasienyje esančiame Panemunės miestelyje grupė nežinomų teroristų įvykdė diversiją - susprogdino dalį abi šalis jungiančio per Nemuną nutiesto geležinkelio tilto, kai juo važiavo traukinys su naftos produktais. Dalis tilto suiro, 2 cisternos nukrito žemyn, o 3 užsidegė ant tilto. Iš keturių cisternų į Nemuną liejosi naftos produktai.
Pagal tokį scenarijų vyko tarptautinės naftos produktų išsiliejimo likvidavimo pratybos NOSE-2004 ("Nemunas Oil Spill Exercise"), kuriose dalyvavo gelbėjimo tarnybų atstovai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Danijos, Suomijos bei Švedijos. "Teroristų" ieškoti niekas net nebandė, mat jie ir taip buvo gerai žinomi, o štai gelbėtojai ir žiniasklaidos atstovai į tariamos nelaimės vietą sulėkė beveik akimirksniu. Ir ko jiems nesulėkti, jei, pavyzdžiui, Tauragės ugniagesiai-gelbėtojai į "kareivinių padėtį" buvo sukviesti dar išvakarėse, kaip, atrodo, ir visų kitų tarnybų atstovai, demonstravę pačią moderniausią Lietuvoje turimą panašių nelaimių likvidavimo techniką ir savo gerą pasiruošimą. Numatytos užduoties, ko gero, neįvykdė tik policija, pagal išankstinį scenarijų turėjusi užtikrinti incidento vietos apsaugą. Nors pareigūnai net keliais žiedais apjuosė tilto prieigas specialia juosta, perlipti šį barjerą pradžioje nesiryžo tik mandagūs užsieniečiai ir nekasdienio reginio stebėti susirinkę vietos gyventojai. Nors pranešama, jog pratybose dalyvavo per 200 įvairių tarnybų specialistų, tačiau pažvelgus iš šono atrodė, kad juos filmuojančių, fotografuojančių ar interviu imančių žurnalistų buvo gerokai daugiau. Žiniasklaidininkai nesivaržydami nurodinėjo gelbėtojams, į kurį šoną pasisukti, kad efektyviau atrodytų kadras, kaip atsistoti, kad saulė netrukdytų fotografuoti. Nenorėdami pyktis su "ketvirtąja valdžia", ugniagesiai klusniai vykdė jos nurodymus, tuo pačiu metu suspėdami lieti vandenį ant tilto stovėjusios tirštų dūmų gaubiamos cisternos bei degančio pusvagonio. Iš arčiau pažiūrėjus į kai kurių gelbėtojų veidus atrodė, jog jie mieliau atsuktų savo priešgaisrines žarnas į įkyrius plunksnagraužius bei televizininkus, tačiau varžėsi šalia besisukinėjusios savo vadovybės, tarp kurios buvo ir paradine uniforma su prisegtais visais ordinais bei medaliais pasipuošęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas generolas Kazys Zulonas. Gal todėl visa "nelaimės zona" atrodė kaip didelė scena ar filmavimo aikštelė, kur filmuojamas katastrofų filmas: privažiuodavo vienas specialus automobilis, kurio ekipažas efektingai atlikdavo jam skirtą epizodą ir užleisdavo vietą kitam.
Iš po tiltu pastatyto autobuso, ant kurio neva užvirto griūvančio tilto atplaišos, vienas po kito buvo evakuoti "sunkiai sužeistieji", kurie greitosios pagalbos specialistų turėjo būti nugabenti į ligonines. Teikiant pagalbą dalyvavo ir raudonomis uniformomis papuošti jaunieji "Raudonojo Kryžiaus" draugijos nariai iš rajono mokyklų, kurie, jei tai būtų buvusi tikra avarija, veikiausiai nebūtų prileisti net arti nelaimės vietos, nors vietos laikraščio žurnalistas tikino, kad visas šis jaunimėlis puikiai nutuokia ne tik apie privalomose vairuotojų vaistinėlėse sudėtus medikamentus ir tvarsčius.
O Nemuno krante vis daugėjo gelbėtojų automobilių, o nuo jų vandens link nutiestų ilgų "rankovių" maišalynėje galėjo susigaudyti tik patys ugniagesiai. Ore skraidė pasieniečių sraigtasparnis, žvalgydamas bendrą situaciją, tačiau nei jis, nei upe plaukiojusi guminė valtis su dviem pasieniečiais, vaizdavusi "sustiprintą sienos apsaugą", jokio susidomėjimo Rusijos pusėje nesukėlė. Anas Nemuno krantas buvo visiškai tuščias. Matyt, Rusijoje, kaip ir sovietmečiu, be specialaus leidimo prie valstybės sienos negalima net prisiartinti. Tik tada, kai prie Nemune nugramzdintos cisternos pasirodė narai, Rusijos pakrante atpuškėjo net du pasieniečių kateriai, kurių ekipažai per žiūronus stebėjo, ar lietuviai nesiruošia iš upės traukti kokios nors kontrabandos. Tačiau pastebėję tarp mūsų gelbėtojų vadų vaikštinėjantį ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities ypatingų situacijų tarnybos vadovą, matyt, nusprendė, kad viskas suderinta, ir nuplaukė cigarečių kontrabandininkų gaudyti kitur.
Pradžioje gausūs žiūrovai nutarė, kad mūsiškiai narai, matyt, dar tik mokosi nardyti, nes vienas po kito niro į iš lentų sukaltą stačiakampio formos baseinėlį, labiau primenantį "varlinuką", kuriame paprastai mokomi plaukti darželinukai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip iš galimai užterštos naftos produktais upės atsikovojamas lopinėlis švaresnio vandens panirti. Narai lopė spragas ir tvirtino lynus prie pusiau panirusios pramuštos naftos cisternos, iš kurios kiti gelbėtojai neva pumpavo likusį kurą. Nors upe plintančią naftos dėmę vaizdavo paprasčiausios pjuvenos, kurių po kelis kastuvus kartkartėm į vandenį sužerdavo pagalbinius vaidmenis atlikę ugniagesiai, tačiau iš vandens išlipę narai sąžiningai "dezaktyvuodavosi" palindę po srove, tekančia iš specialių žarnų.
Nirs ir keista, tačiau panemunės gyventojams labiausiai rūpėjo ne efektingai ant geležinkelio platformos putas purškusi putų patranka, o tai, ar milžiniškas "Lietuvos geležinkelių" atsiųstas traktorius sugebės nuvilkti "užgesintas" bei "neutralizuotas" cisternas. Ne vienas panemuniškis puoselėjo viltį jas vėliau pasistatyti savo ganyklose ir kaupti vandens atsargas gyvuliams girdyti. Tačiau traktorius pradžioje sėkmingai nuvilko pievoje "degusią" cisterną, o po kelių bandymų ištraukė ir panirusiąją upėje. Nors tikros nelaimės atveju taip betraukiant iš cisternos pliūptelėjusi nafta būtų gerokai padidinusi Nemuno užterštumą, tačiau šitai mažai kas matė, nes dauguma šios akcijos dalyvių ir stebėtojų jau rikiavosi į eilę prie nemokamų pietų. Gelbėtojai, kaip ir dera Pamario krašte, vaišino skania žuviene bei parūkytomis dešrelėmis su kareiviška koše. Apetitu nesiskundė niekas, net "nukentėjusieji" per autobuso avariją - jie skaniai šveitė pietus viename būrelyje su savo gelbėtojais. Kažkas pajuokavo, kad šiuolaikinė medicina daro stebuklus ir tik ką "sunkias traumas patyrę žmonės" jau suspėjo išgyti po širdies ir smegenų persodinimo operacijų.
Beje, išalkusieji galėjo užkąsti ir numalšinti troškulį bene nuo pat gelbėjimo operacijos pradžios, nes dar prieš atvykstant pirmiesiems gelbėjimo ekipažams, pratybų lauko pakraštyje jau įsikūrė iš kažkur atbildėję prekybininkai ir siūlė šašlykų bei dešrelių, o užsigerti dabar iš "Maximos" parduotuvių išstumtu "Švyturio" alumi. Nors bokalas alaus kainavo tik tris litus, tačiau juo prekiavusi simpatiška pardavėja jau gerokai įdienojus skundėsi, kad dar neištuštino nė vienos atsivežtos statinaitės. Matyt, ugniagesių- gelbėtojų gretose vidaus tvarka žymiai griežtesnė nei jų kolegų policininkų, pastaruoju metu garsėjančių pasivažinėjimais automobiliais išgėrus. Tačiau šiose pratybose bandydami reabilituotis policininkai ne tik negėrė, bet ir sulaikė vieną neblaivų vairuotoją, anot jo, atvažiavusį pasižiūrėti gaisro. Minimas pagėgiškis pareigūnams neblaivus įkliūva jau ne pirmą kartą, tačiau skiriamų baudų vis nemoka.
Pietaudami įvairių šalies tarnybų atstovai jau tarėsi, kokius pastebėtus trūkumus surašyti į jiems išdalintus įvertinimo lapus. Tačiau dauguma nusprendė neskubėti ir galutinai nuomones suderinti per Klaipėdoje vyksiantį oficialų gelbėjimo pratybų apibendrinimą. Atrodo, jog Lietuvos gelbėjimo tarnybos, sėkmingai pasirodžiusios pratybose, neapvils iš svetur atvykusių kolegų ir svetingumu, tad tikimasi, jog tai nebus paskutinis toks renginys. Operacija "Tiltas", kaip ir kitą dieną prie Rusnės vykusi operacija "Sala", kur mūsiškiams gelbėtojams užtverti upę bonomis ir gaudyti išvakarėse išsiliejusius naftos produktus padėjo Rusijos specialiosios tarnybos bei kolegos iš Latvijos ir Švedijos, praėjo sėkmingai. Lietuvos gelbėjimo tarnybos įgijo būtinos patirties, ypač dirbant tiltų zonose, nes mūsuose tiltai jau pradėjo griūti ir be jokių teroristų.
