Albertas ONIŪNAS
Neseniai Klaipėdos oro uostą įsigijo Kauno UAB "Apatas". Kol kas naujieji savininkai nelinkę dalintis savo ateities planais, bet jau kalbama, kad šiuo metu apmiręs oro uostas bus gaivinamas, rengiamas čarteriniams skrydžiams. Ir jokių problemų, jei "uabas" viską darys už savo pinigus, o ne už kokius nors kreditus su valstybės garantija. Mat valdiškų milijonų pražudymo pavyzdys yra kitas pajūrio oro uostas - Nidoje. Daug triukšmo sukėlusi ir didžiulio visuomenės dėmesio sulaukusi jo rekonstrukcija kaip ir baigta. Tačiau oro uostas neveikia, nes neturi tikro šeimininko ir sunku pasakyti, ar artimiausiu metu turės. Dar sunkiau pasakyti, ar kas nors į tą oro uostą atskris, nes aviacinio kuro kainos, kaip ir mokesčiai už oro uosto paslaugas, Lietuvoje yra kone didžiausios Europoje.
Keleivius vežiojo "kukurūznikai"
Dabar Nidos oro uostą prižiūri UAB "Klaipėdos avialinijos". Ši nedidelė aviakompanija naudoja lėktuvus An-2, turi vieną "Piper", nuomoja An-28 . Yra ir trys rusiški sraigtasparniai. Pasak generalinio direktoriaus Algimanto Budzilo, oro uostas Nidoje įkurtas jau labai seniai. Sovietmečiu jame leisdavosi "kukurūznikai", atskraidindavę keleivius iš Kauno, Vilniaus. Tiesa, šie lėktuvai prieš Nidą dar nusileisdavo Klaipėdoje. Lėktuvų bilietų kainos tais laikais buvo labai mažos, todėl keleivių netrūkdavo. Tačiau apie 1975 metus nuspręsta, kad tarybiniai žmonės turėtų daugiau skraidyti didesniais ir komfortiškesniais lėktuvais An-24. Atsirado ir reaktyviniai Jak-40. Nidos oro uosto pakilimo tako ilgis buvo apie 500 metrų ir ten tokie lėktuvai leistis negalėjo. Todėl visas keleivių srautas buvo nukreiptas į Palangos oro uostą, o Nidos aerodromas tapo šio oro uosto filialu ir netrukus sėkmingai "numirė". Galbūt įtakos tokiam sprendimui turėjo ir ganėtinai seniai įvykusi "kukurūzniko" avarija, kai lėktuvas kildamas nesugebėjo laiku atsiplėšti nuo tako ir rėžėsi į medžius, buvo sužeisti žmonės.
Parkas ir aerodromas - nesuderinami
Taigi nuo 1975-ųjų Nidos oro uostas beveik nebuvo naudojamas. Kartkartėmis čia nusileisdavo tik sanitariniai An-2 - išvežti kokį ligonį. Beje, tais laikais sanitariniai lėktuvai nuolat budėdavo didžiuosiuose miestuose, jais būdavo pervežami ne tik sunkūs ligoniai, bet ir, pavyzdžiui, Kauno medikų profesūra, kad pakonsultuotų kokią Žemaitijos rajono ligoninę. Oro uoste buvo viršininkas, dispečeris. Prieš aštuonerius metus prasidėjo Nidos oro uosto atgimimo vajus. Vienas pagrindinių oro uosto generalinės rekonstrukcijos šalininkų buvo Neringos meras Stasys Mikelis. Buvo planuojama pakilimo taką pailginti iki 1 200 metrų, kad galėtų leistis nedideli privatūs reaktyviniai lėktuvai. Tikėtasi, kad Nidon suskris aibės vokiečių, kitų užsieniečių ir kurortas suklestės kaip niekada iki šiol. Bėda tik, kad tokiai oro uosto rekonstrukcijai reikėjo iškirsti apie 20-30 hektarų miško ir į kitą vietą perkelti Nidos vandenvietę. Be to, objektas yra Kuršių Nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Kaip sako šio parko direktorius Vladas Portapas, vėliau paaiškėjo, kad niekas tokio projekto reikalingumo nepagrindė ekonomiškai. Tiesiog buvo toks nesveikas lietuviškas optimizmas - jei jau bus oro uostas, bus jame ir lėktuvų. Tuo tarpu apskritai pasaulyje laikoma, kad nacionalinis parkas ir aerodromas yra du visiškai nesuderinami dalykai.
Trukdo kelios pušys?
Vis dėlto audringi žaliųjų protestai ir diskusijos žiniasklaidoje davė rezultatų - buvo atlikta tik pirmoji rekonstrukcijos darbų dalis. Pakilimo takas pailgintas iki 800 metrų ir paplatintas. Tam nereikėjo kirsti miško, perkelti vandenvietės ir panašiai. Apie antrąją rekonstrukcijos dalį dabar jau nekalbama. Iki šiol atlikta darbų už 5 milijonus litų, kurie buvo pasiskolinti su valstybės garantija. Ką gi, yra kaip yra ir dabar jau reikėtų, kad tas oro uostas veiktų. Bet jis neveikia. Pasak Algimanto Budzilo, yra supirkta visa reikalinga navigacinė aparatūra, kad valstybinė komisija priimtų oro uostą ir būtų oficialiai leista juo naudotis, reikia iškirsti pushektarį miško. Mat vienoje vietoje miškas pernelyg arti prieina prie pakilimo tako. Lėktuvams leistis tas miškas lyg ir neturėtų trukdyti, tačiau riboja matomumą ir lakūnai leisdamiesi automatiškai aplenkia tą žalią kyšulį pagarbiu atstumu. Taigi atliekamas nereikalingas ir šiek tiek pavojingas manevras. Tačiau nacionalinis parkas to kyšuliuko iškirsti neleidžia. Tuo tarpu parko direktorius V. Portapas teigia, kad čia jokios problemos nėra, tą mišką galima iškirsti ir apsodinti kokiomis nors žemaūgėmis pušaitėmis. Bet niekas dėl to kol kas nesikreipė.
Oro uosto niekam nereikia
Situacija keistoka - visiems aišku, kad jei jau didžiules audras sukėlęs oro uostas rekonstruotas, pinigai sukišti, tai dabar būtina, kad jis veiktų. V. Portapas pripažįsta, jog nedideli lėktuvai jokios žalos gamtai nepadarys. Vasarą, kai prasideda sezonas, paukščiai būna jau išperėję, jiems taip pat nebūtų daroma žala. Lyg ir nėra jokių kliūčių, bet oro uostas stovi tuščias iki šiol. Vasarą vienas kitas lėktuvėlis čia nusileidžia, tačiau lakūnas prieš tai yra įspėjamas, kad leisdamasis visą riziką prisiima sau.
Bėda ta, kad oro uostas neturi šeimininko. "Klaipėdos avialinijos" dabar tik prižiūri šį objektą, tačiau po to, kai jis bus priimtas, to daryti nesiruošia. Mat oro uostas pats savaime yra nuostolingas. Iš savo pajamų jis gali padengti daugiausia 60 procentų eksploatacijos išlaidų. Likusią dalį reikia iš kažkur paimti. Be to, kai oro uostas pradės veikti, kas metai valstybei reikės mokėti nemažą turto ir žemės nuomos mokestį. O žemė Nidoje - brangi. Apie tai, kad uostan sukišti milijonai kada nors atsipirks, negali būti nė kalbos. Tad privataus kapitalo savininkų uostas nedomina, be to, laikai, kai turtingas verslininkas galėjo sau leisti malonumą turėti nuosavą televiziją, jau praėjo. Valstybė taip pat nenori šio oro uosto. Savivaldybė - gal, bet jos biudžetas tokio dalyko paprasčiausiai "nepaveš". Ir štai dabar - grynai lietuviška situacija - nežinia kokiais ekonominiais apskaičiavimais grįstas projektas įgyvendintas ir reikia sukti galvą, ką su juo toliau daryti.
Pašaipų objektas
Abejotina, kad ir veikiantis Nidos oro uostas privilios būrius skraiduolių. Lietuvoje lėktuvus turi vienetai, o užsieniečiams mes nelabai patrauklūs dėl viso komplekso priežasčių. Štai kad ir kuro kainos. Litras Aviacinio žibalo Švedijoje kainuoja truputį daugiau kaip 2 litus. Palangos oro uoste - kone dvigubai brangiau. Švedijoje už 40 JAV dolerių galima savaitę skraidyti ir leistis bet kuriame šalies oro uoste. Lietuvoje nusileidimas ir visų formalumų sutvarkymas vėlgi dvigubai brangesnis. Kai Nidos oro uostas veiks, užsieniečiai vis tiek negalės čia atskristi tiesiogiai, privalės nusileisti Palangoje ir sutvarkyti sienos kirtimo formalumus. Arba Nidos oro uostas turės gauti tarptautinio oro uosto statusą, o tai pareikalaus dar nemažų investicijų.
Paklausti apie oro uostą, paprasti neringiškiai šaiposi - geras dalykas, yra kur pasivaikščioti, dviračiu pasivažinėti...
