Irena ZUBRICKIENĖ
Gyvenvietėje netoli Marijampolės su šeima įsikūrusi ponia Virginija (34 m.), nuėjusi į už kelių kilometrų esančią savo sodybą, kurioje tuo metu buvo daug perinčių paukščių, atkreipė dėmesį į kažką krutant ir knerzant nenaudojamuose pataluose, sukrautuose ant sofos. Priartėjusi moteris aptiko netikėtą radinį - nuogą, nešvarų naujagimį pradėjusia pūliuoti bambute! Paaiškėjo, kad tai sodybą prižiūrinčios Vilmos G. (28 m.) kūdikis, be jokios medikų pagalbos pagimdytas prieš kelias paras.
Šis dabar jau pusantrų metų senumo įvykis paskatino pasmalsauti, koks likimas tuomet ištiko taip netradiciškai pasaulį išvydusį mažylį, pasidomėti, ar dažnai ir kokios moterys gimdo ne ligoninėje, kokius jausmus patiria pačios gimdyvės ir tokio gimdymo liudininkais tapę asmenys.
Naujagimį išgelbėjo šeimininkė
Vilma G. - asocialių tėvų atžala, dabar pati jau keturių mažamečių motina, tačiau nė vieno jų neaugina. Pirmieji du, gimę santuokoje, gyvena Marijampolės vaikų namuose. Prieš keletą metų Vilma pasirinko sąvartyno gyventojos, "sanitarės", dalią. Du savo pirmagimius palikusi moteris netruko susirasti likimo draugą. Jųdviejų draugystę apvainikavo nauja gyvybė - dabar jau trimetis Ernestas, šiuo metu augantis Alytaus kūdikių namuose.
Nepraėjus nė metams Vilma vėl tapo nėščia. Tuo metu ši "neetatinė sąvartyno darbuotoja" gyveno atokioje, bet gana tvarkingoje sodyboje, į kurią ją įleido sodybos šeimininkė Virginija. Ir jai gerai, kad sodyba lyg ir saugoma, ir Vilmai naudinga - patikimas stogas virš galvos. Ponia Virginija - dažnas svečias sodyboje: rūpi ir joje laikomi šunys, ir paukščiai, ir bendra tvarka. O kai pastebėjo vis labiau apvalėjantį Vilmos liemenį, tai lankytis čia pradėjo ir po du kartus per dieną, kad "kitokesnio sukirpimo" Vilmai neatsitiktų kokia nelaimė. Nėščioji negalėjo pasakyti, kada turėtų gimdyti. Virginija jai ne kartą aiškino, kad užėjus rimtesniems skausmams nieko nelauktų - net ir naktį kreiptųsi, atsiųstų savo gyvenimo draugą ir lauktų iškviečiamų medikų.
Kai sodyboje apsilankiusi Virginija pataluose aptiko judantį kūdikį, Vilma, šeimininkės akimis, tebebuvo "apvali", tarsi dar lauktųsi. Gal specialiai buvo ką pasikišusi po drabužiais, kad niekas neieškotų jos vaikelio? Bet apie tai dabar belieka tik spėlioti, nes Vilma nėra šneki, o jeigu ką ir pasakoja, gali net nesąmoningai pameluoti. Šeimininkės paklausta Vilma iš karto pasakė, kad radinys pataluose - tai jos sūnelis. Esą gimė prieš kelias dienas, padedant sugyventiniui. Ne iki galo sutvarkytas kambarys išdavė, kad gimdymo stalu buvo tapusios grindys - čia dar buvo likusių pridengtų kraujo pėdsakų.
- Naujagimis atrodė nusilpęs, buvo atvėsęs, toks negražus, nes nenupraustas po gimimo, bambutės vietoje pastebėjau pūliuojant, - prisimena ponia Virginija. - Virkštelė greičiausiai buvo nukirpta žirklėmis. Tuoj pat susukau vaikelį į švarią antklodę, liepiau jo nejudinti. Pykti ar moralizuoti nebebuvo nei laiko, nei reikalo - tokios kaip Vilma, gamtos vaikai, gyvena instinkto vedžiojamos. Ir joms bėda, ir su jomis - ne pyragai. Manau, valstybės lygiu seniai jau turėjo būti išspręstas tokių motinų klausimas - jos gali gimdyti tik vieną kartą! Paaiškėjus, kokia nesavarankiška, nenuovoki ar nerūpestinga ir apsileidusi motina, tolimesnė galimybė pastoti tokiai moteriai turėtų būti atimta, užkirsta, uždrausta - vadinkime, kaip tik norime.
Auga globėjų šeimoje
Kauno medicinos universiteto klinikų medikams tuokart pavyko atgriebti ponios Virginijos rūpesčio pačiu laiku sulaukusį kūdikį - Edviną. Specialistai nustatė, kad jis pagimdytas prieš tris paras, ir stebėjosi, kaip deramai neprižiūrėtas naujagimis nemirė. Vilma sakė, kad maitindavo jį ožkos, kurią pati pasimelždavo, pienu. Laimei, jokių sveikatos komplikacijų nekilo ir gimdyvei.
- Mes su vyru turime dvi jau gana savarankiškas dukras, tad ėmėmės globoti Vilmos vaikelį, - sakė Virginija. - Nors anksčiau niekada neplanavome tokio žingsnio, bet situacija padiktavo savo: jeigu kūdikiui buvo lemta gimti mūsų namuose, tai mes jį ir užauginsime.
Edvinas dabar gyvena apgaubtas dėmesio. Kiek lėtesnį jo mąstymą globėja linkusi "nurašyti" genams, o silpnas kojeles - ko gero, nekvalifikuotam gimdymui. Retkarčiais berniukas pasimato su savo tikrąja motina - anot Virginijos, tiek, kiek pati Vilma to nori, o nori ji gana retai... Nors neveiksnia Vilma nepripažinta, tačiau jos gyvenimo suvokimas tarsi kiša kitokią išvadą. Prieš metus teismas neterminuotai apribojo Vilmai motinystės teises į visus keturis jos vaikus. Šiandien garantuoti, kad daugiau kūdikių pasaulin Vilma "nepaleis", deja, neįmanoma.
Laukuose gimęs namo neparvyksta
Be medikų priežiūros prieš keletą metų pagimdė ir netoli Kalvarijos miesto gyvenanti Elena A. (44 m.). Tuo metu penkis vaikus turėjusi ir šeštojo besilaukusi varguolė moteris, pajutusi artėjančius gimdymo skausmus, vis dar delsė vykti į ligoninę, tad pagimdė tiesiog laukuose! Niekam nepadedant, neprižiūrint. Tiesiog atsigulė, pasistangino ir po kelių minučių jau girdėjo gyvenimą sveikinantį kūdikio klyksmą. Elena nežinojo, kur ką reikia nukirpti ir užrišti, tad naujagimį į namus parsinešė sterblėje, iš paskos velkantis nukarusiai kūdikio virkštelei su visa placenta gale.
- Paskui greitai atvyko medikai ir viską ten aptvarkė, vaiką išsivežė, - kaip smagų nuotykį, kuris jos visai nesutrikdė, šiandien prisimena stiklelio nevengianti ir vaikų neprižiūrinti Elena, - bet aš pati į ligoninę vykti griežtai atsisakiau. Ko man ten važiuoti, jeigu gerai jaučiausi? Kadangi kaip tik buvo Joninės, sūnų pavadinau Jonuku ir išleidau.
"Išleistas" Jonukas - iki šiol ne gimtų namų gyventojas: kaip gimė laukuose, taip ir neturi nuolatinės pastogės. Dabar jo namai - ligoninės ir globos įstaigos. Nors tėvai buvo pareiškę norą savo jaunėlį auginti patys, tačiau vien noro nepakako. Kūdikių namų specialistų teigimu, Jonukas turi įgimtų sveikatos sutrikimų - jam būtina ypatinga priežiūra, kurios negali užtikrinti mažylio tėvai. Žinant, jog dar keturi Elenos vaikai yra invalidai, spręsti, kad Jonuko ligos - tik netradicinio gimdymo pasekmė, turbūt negalima.
Koks gimimas, toks likimas?
Kur kas žiauresnis likimas ištiko prieš aštuonerius metus Marijampolėje vienišos motinos Virginijos K. (30 m.) apšiurusiame pastate pagimdytą Mangirdą.
- Koks ten gimdymas - ten žudymas buvo! - nors praėjo aštuoneri metai, bet ir šiandien detaliai prisimena tuomet ją labai sukrėtusį atvejį felčerė Nijolė Miliauskienė. - Buvo šalta vasario pabaiga - kaip dabar. Kai į nuošalią gatvelę atvykome pagal iškvietimą, mane pasitiko moteris ir nuvedė į antisanitarinės būklės pastatėlį. Pamatytas vaizdas sukrėtė: ant plikos taburetės gulėjo nuogas naujagimis, o aplinkui be jokių jausmų vaikščiojo kelios apsirengusios moterys. Kuri iš jų gimdyvė, nesupratau. Šiurpiausia, kad vaikeliui ant kaklo buvo tris kartus apsukta jo virkštelė, o kabanti placenta tarsi koks svarmuo veržė nelaimėliui kaklą. Skubiai perkirpau virkštelę, užrišau ties bambute, kūnelį susukau į vystyklus - tik tada berniukas sukvarksėjo.
Atšildytas naujagimis buvo nuvežtas į ligoninę ir išgyveno. Jo motina Virginija K. pasirodė besanti aikštinga ir "mandra". Jai, mėgusiai laisvą gyvenimą ir nuotykius, Mangirdas buvo trečiasis sūnus. Medikės nuomone, kūdikis gimė nelaukiamas, nemylimas. Greičiausiai jį ketinta sušaldyti, numarinti ir tada jau įregistruoti kaip gimusį negyvą. Mangirdo gimimo aplinkybės tuokart taip ir liko neįminta mįslė - teisėsaugininkų per daug nesudomino.
Kas neįvyko Mangirdui gimus, likimas "atsiėmė" po šešerių metų. Kurį laiką prižiūrėtas Alytaus kūdikių namuose Mangirdas, kaip ir jo broliukai, teismo sprendimu buvo sugrąžintas to panorusiai motinai. Šaltą 2001-ųjų pavasarį Mangirdas, būdamas ant motinos rankų, numirė. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad silpnos sveikatos vaikelis, dėl šlapinimosi į kelnes motinos nuolat laikytas atskirame vėsiame kambaryje, buvo išsekęs ir mirtinai sušalo. Teismas Virginiją K. pripažino esant kaltą ir paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Įdomu, kad po gero pusmečio į laisvę grįžusi daugiavaikė motina netrukus vėl (!) tapo nėščia. Dabar dviejų mėnesių jos šeštasis sūnelis irgi auga globos įstaigoje.
Didesnis stresas - esantiesiems šalia
"Akistatos" kalbintos kelios Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos medicinos įstaigų gydytojos ginekologės patvirtino, kad ne ligoninėje gimdančios moterys - šiais laikais gana retas reiškinys. Dažniausiai tai sau leidžia asocialų gyvenimo būdą pasirinkusios arba vargo prispaustos moterys, iki gimdymo nesilankiusios moterų konsultacijose, negalvojančios nei apie savo, nei apie gimsiančio vaiko rytdieną. Paprastai tokios motinos ir jausmų neturi arba nelinkusios juos rodyti. Gimdymas joms - nei kokia baimė, nei svarbus gyvenimo momentas. Esą gims vaikas - gerai, kurį laiką bus garantuotas (nors ir menkas) pajamų šaltinis, negims - irgi nieko baisaus, nes tai ne paskutinis kartas... Gimdyti į ligoninę dažniausiai neskuba tos moterys, kurios gimdo jau ne pirmą kartą. Medikių teigimu, didesnį stresą paprastai patiria šalia tokių gimdyvių esantys asmenys, tik ne jos pačios.
Suvalkėlių kaime gyvenanti Dara M. (27 m.) - keturis berniukus pagimdžiusi moteris (vienas jų mirė susirgęs). Ir Daros pirmagimis Mindaugas (9 m.), ir pagrandukas Aurimas (1 m.) - ne ligoninėje gimę vaikai. Abu berniukai pasaulį išvydo greitosios pagalbos automobilyje, gimdyvei per vėlai išsikvietus pagalbą. Dara nejautė baimės, nes abu kartus gimdant šalia jos buvo medikės. Laukiant greitosios prieš gimstant Aurimui, kuris "pasibeldė" likus gerai savaitei iki planuoto termino, Darą kartais net juokas suimdavo žiūrint į vyrą Arvydą M. Šį tuokart buvo apėmęs kiek slogesnis jausmas - nežinodamas, kaip savo žmonai padėti, vyras prakaituodamas puldinėjo nuo lango prie durų ir naiviai prašė Daros... dar palaukti. Dabar Arvydas ramus - reikėję kviesti nusimanančią kaimynę, ir būtų buvę gerai. Pats vyras prisipažino nežinantis, kaip padėti gimdančiajai. Svarbiausia, anot jo, gera pabaiga.
Kaip sakė Kalvarijoje dirbanti gydytoja Vilma Vaikutienė, jų greitosios pagalbos automobilyje kasmet pagimdo dvi trys gimdyvės, delsusios kreiptis laiku.
Panašiai uždelsė ir prieš porą mėnesių gimdžiusi Narto kaimo gyventoja Inga K. (25 m.). Moteris tikėjosi Naujuosius metus sutikti ne ligoninėje, o kartu su bendraamžiu vyru Žydrūnu K. ir abiejų pirmagime dukrele. Paskutinę metų dieną, pavakare, Inga pajuto, kad netrukus gimdys. Vyrui iškvietus medikus, šie atvyko negreitai - klaidžiojo ieškodami apibūdinto namuko. Anot Žydrūno, gerai, kad tuoj po gimdymo atsirado greitoji - antraip jis nežinia ką būtų daręs. Jaudinosi, baiminosi, tačiau drąsiai buvo prie žmonos ir palaikė ją morališkai. Tiesiog laukė. Gimusi dukrelė kelias minutes taip ir gulėjo prie motinos, kol atvyko medikai.
- Aišku, geriausia, kad visos gimdyvės laiku atvyktų į ligonines - juk jau ne pribuvėjų ir ne "bobučių" laikai, - sakė gydytoja V. Vaikutienė. - Bet gyvenime pasitaiko visko. Ką tuomet daryti? Steriliom žirklėm (galima pavalyti spirituotu skysčiu) arba švariu peiliu atsargiai perpjauti virkštelę, jungiančią kūdikį su motina, prie kūdikio bambutės paliekant kiek daugiau, ir kuo nors užrišti - marlės raišteliu arba stipresniu bei storesniu siūlu. Labai gerai, jeigu prieš gimdymą pasirūpinta karštu lygintuvu perbraukti paklodę ar vystyklą, į kurį susukamas naujagimis. Ne tiek svarbu vaikelį skubiai nuprausti, svarbiausia - šiluma, todėl reikia suvynioti į kelis apklotėlius. O tada jau laukti medikų. Specialistai reikalingi ir gimdyvei - turi apžiūrėti, ar moters organizme nelikę placentos likučių, ar negresia nukraujuoti ir panašiai. Kuo daugiau vaikučių moteris gimdžiusi, tuo didesnis įvairių komplikacijų pavojus, todėl atsainiai į tai žiūrėti negalima. Be to, naujagimį reikia nedelsiant įregistruoti, kad vėliau patiems tėvams nekiltų kokių nors problemų.
Jeigu namuose - tai tik vandenyje!
Taip mano Kazlų Rūdos pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti vaikų ligų gydytoja Vaiva Daugelavičienė. Medikė yra keturių mažamečių mama: dvi pirmagimės dukros gimė įprastu būdu, o du sūnus moteris pagimdė vandenyje - laikinąja gimdykla tapusioje namų vonioje. Mūsuose dar gana netradiciniu gimdymu Vaiva susidomėjo, pačios teigimu, nenorėdama prisiminti neigiamų emocijų, kilusių per pirmuosius jos gimdymus, ir palankiu metu susitikusi moterį, kuri pasakojo gimdžiusi vandenyje. Anot Vaivos, šis gimdymo būdas - tai tarsi kitokia filosofija, žmogų susirandanti pati. Visi gydytojos ir verslininko Ramūno vaikai - planuoti ir labai laukti kūdikiai, kuriems dar negimus jų tėveliai jau būdavo parinkę vardus.
- Medicinos akademijoje apie gimdymą vandenyje nieko nebuvo kalbama, - prisimena gydytoja. - Ši mintis mane "susirado" atostogaujant prie Šventosios upės, kai nauja gyvybė manyje buvo užsimezgusi vos prieš savaitę. "Susirado" ir užvaldė. Manau, kad tą mintį "pakiša" pats vaikelis, pasirinkęs būdą, kaip ateiti į šį pasaulį.
V. Daugelavičienės teigimu, tuomet, prieš vienuolika metų, buvo tik dvi akušerės Vilniuje, propaguojančios gimdymą vandenyje. Su jomis būsimiems kūdikio tėveliams teko praleisti kone visus devynis laukimo ir pasiruošimo mėnesius. Jeigu kam atrodo, kad be specialaus pasiruošimo galima įlipti į vandenį ir laukti pasirodant naujagimio, jie klysta. Anot Vaivos, būna, kad besilaukianti pora išklauso visą pasiruošimo kursą, bet gimdyti nueina į ligoninę. Vadinasi, jiems tai nebuvo skirta - buvo tik užgaida, smalsu, egzotika.
- Daugiausia priklauso nuo vyro, nuo žmogaus, kuris per gimdymą bus šalia, - įsitikinusi gydytoja Vaiva. - Jeigu jis tvirtas, gerai pasiruošęs, "perėjęs visą mediciną", jeigu nesutriks ir lemiamu momentu nepabėgs, tuomet bus gerai. Moteris tuo metu turi būti be rūpesčių - ji atlieka tik tai, kas jai skirta. Dažniausiai šalia vandenyje gimdančių moterų būna ir jas ruošusios akušerės. Mūsų akušerė pas mus nedalyvavo, bet tuo metu, būdama namuose, nieko kito neveikė, tik mintimis buvo su mumis, tarsi dalintųsi gerąja energija. O ta akimirka, kai pagaliau gimsta kūdikis ir plaukioja vandenyje atsimerkęs, besišypsantis, - didžiausia palaima, nepakartojamas įspūdis!
Šeimos religija - meilė plačiąja prasme
Daugelavičių šeimoje puoselėjamos gilios tradicijos, todėl abiejų vandenyje gimusių berniukų placentos užkastos netoli namų, sode, po obelim. Anot gydytojos, taip palaikomas žmogaus ryšys su žeme, su vieta, kurioje formuojasi asmenybė. Tai žino visi keturi vaikai, bet "kitaip" gimusios dukrelės nesijaučia nuskriaustos, nes gimimas vandenyje šeimoje nesureikšminamas, o mergaitės tikros, jog ir jų atėjimas į pasaulį buvo didelė šventė.
Gimdymą vandenyje gydytoja Vaiva laiko natūraliu, tikresniu - juk kūdikis "išplaukia", atsiduria tarp artimiausių žmonių, savo namuose. Beje, gimdyvėms tai nėra beskausmis gimdymas, kaip tenka išgirsti svarstant. Tai patyrusios Vaivos teigimu, vis dėlto, skausmams užėjus, pailsėti šiltame vandenyje yra kur kas maloniau. Jeigu gimdytų penktąjį vaikelį, Vaiva tikra - vėl gimdytų vandenyje. Tačiau agituoti moterų nesiima, nes jeigu esą neskirta, tai ir nereikia. Medikė primena, kad gimdymas vandenyje netgi rizikingas, jeigu gimdyvė ir jos partneris nėra specialiai tam pasiruošę, jeigu gimstantis kūdikis iš anksto "nenurodo" tokio savo noro.
Gal gydytojos šeima, kurioje egzistuoja "kitokia" gyvenimo filosofija, yra itin religinga ir tuo daug kas būtų paaiškinama? Vaiva Daugelavičienė šią užuominą "išlukšteno" nedvejodama: jų šeimos religija yra meilė plačiąja prasme.
