Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Birželio 21-oji mažiausiai vienuolikai uostamiesčio šeimų atnešė didžiulį džiaugsmą. Tądien, JAV kalėjime praleidę beveik lygiai metus, į Lietuvą sugrįžo gerokai išvargę jūreiviai. Birželio 15 dieną Floridos valstijos Tampos miesto teismas išteisino motorlaivyje "Jalta" dirbusius vienuolika Lietuvos, tris Ukrainos ir vieną Rusijos pilietį. Amerikos prisiekusiųjų teismas pripažino, jog minėti asmenys nebendrininkavo su narkomafija ir neprisidėjo prie bandymo iš Amerikos į Europą atplukdyti didžiulį (pusketvirtos tonos) brangiausio narkotiko - kokaino - krovinį.
39 metų Vilma Nikišina - viena iš laimingiausių moterų, šiomis dienomis pagaliau sulaukusi savo sutuoktinio Igorio. Viltis kada nors vėl atsidurti mylimo vyro glėbyje per didžiulės įtampos ir skaudžių išgyvenimų metus tai įsižiebdavo, tai visiškai išblėsdavo...
Neatsispyrė jūros traukai...
Prieš pusantrų metų Vilma su Igoriu bei penkioliktuosius metus tuo metu ėjusiu sūnumi Viktoru grįžo iš Ispanijos, kur buvo praleidę puspenktų metų. Gyvenimas svečioje šalyje tekėjo normalia vaga - pora legaliai dirbo mėgstamus darbus, buvo neblogai įsikūrusi, tačiau vis dėlto nusprendė, jog sūnus turi mokslus baigti Lietuvoje. Todėl ir grįžo čia vien tik šios minties vedami. 43 metų Igoris Nikišinas - patyręs jūrininkas. Jis plaukiojo net 25 metus. Tad nenuostabu, kad visąlaik jautė savotišką jūros trauką. Kiek laiko pagyvenęs Klaipėdoje ir ilgai nesvarstęs, kuo toliau užsiimti, Viktoras nusprendė vėl išplaukti į jūrą...
Pernykštę birželio 6-ąją, sudaręs sutartį su Klaipėdoje įsikūrusia įdarbinimo agentūra "Bakena", I. Nikišinas išskrido į Panamą. Po dviejų dienų jis jau buvo motorlaivyje "Jalta". Oficialiai šis laivas netrukus turėjo išplaukti remontuotis į Argentiną. Kartu su Igoriu įguloje buvo 11 Lietuvos piliečių - šeši atskrido su juo tą pačią dieną Klaipėdos.
Žinia pakirto kojas
Išlydėjusi sutuoktinį ir sužinojusi, jog jis jau laive, Vilma ėmėsi įprastinių darbų. Ji buvo pripratusi prie ilgų išsiskyrimų - šįkart tikėjosi Igorį išvysti maždaug po pusmečio, mat tokiam laikotarpiui buvo sudarytas kontraktas. Žinoma, reisas galėjo kiek užtrukti arba baigtis anksčiau... Dar nespėjus po ilgesnės pertraukos įsijausti į jūrininko žmonos vaidmenį, netikėtai Vilmai paskambino Natalija Zolotuchina, vieno iš kartu su Igoriu dirbusio nuo vaikystės pažįstamo jūreivio žmona, ir pasakė, kad "Jaltos" įgula sulaikyta. Šią žinią netrukus patvirtino ir "Bakenos" agentūra.
- Kai pasakė, už ką sulaikyti vyrai, man pakirto kojas, - pirmąsias visus metus besitęsusio košmaro akimirkas prisiminė V. Nikišina. - Ši žinia labai sukrėtė - tai iškart atsiliepė sveikatai. Medikai nustatė nervinį sukrėtimą - ir nuo tos dienos jau negalėjau būti be vaistų nė dienos. Mane labai kamavo klausimas, kodėl taip atsitiko. Juk žinojau visų šešių jūreivių, su kuriais išvyko Igoris iš Klaipėdos, pavardes, jais pasitikėjau, be to, buvo praėję tiek nedaug laiko... Į galvą lindo įvairiausios mintys, tačiau buvo be galo sunku patikėti, kad vyrai tai padarė sąmoningai. Iškart puoliau skambinti jų žmonoms, susitikome, pradėjome bendrauti, tartis, ką toliau daryti, kaip gelbėti savo vyrus...
Žmonos veikė kartu
Vilma su kartėliu pripažįsta, jog iš pradžių joms niekas nenorėjo padėti. Nepaisant to, moterys neisterikavo, visomis išgalėmis bandė valdyti emocijas, nors ir labai dėl to išgyveno. Vilma taip pat neblogai laikėsi - tiktai po tokių susitikimų grįžusi namo iki valios išsiverkdavo. Tuo metu geriausia jos draugė buvo pagalvė. Jauna moteris dabar tikina niekad nemaniusi, kad šis "išlaisvinimo procesas" taip ilgai užsitęs. Iš pradžių manė: na, gerai, pasėdės vyrai (ilgiausiai - kokį mėnesį), pareigūnai viską išsiaiškins, ir jie vėl bus laisvi, galės toliau plaukti į reisą. Juk, kaip bebūtų, Igoris už Atlanto išvyko ne atostogauti, o uždirbti šeimai pinigų... Už savo vyrą Vilma buvo visiškai garantuota - jis buvo nekaltas...
Paskui ir taip neramų gyvenimą ėmė drumsti sapnai. Vieni Vilmą pradžiugindavo, kiti nuliūdindavo. Ji lyg pro rūką matydavo sutuoktinį, tačiau jo negalėdavo pasiekti. Gyventi tapo dar sunkiau. Tačiau šiuo momentu jai pagalbon atskubėjo sūnus. Viktoras elgėsi tikrai vyriškai, buvo santūrus kaip tėtis - pamatęs mamos akyse ašaras, imdavo raminti, klausdavo, kodėl ši kelianti paniką - juk viskas bus gerai...
Po ilgų bandymų kaip nors pagelbėti suimtiems jūrininkams, jų žmonos galiausiai suprato, jog nebelieka kito kelio - tiktai kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją. Jos žinojo, kad bus sudėtinga vienuolikai moterų susitikti su šios institucijos darbuotojais, todėl nusprendė bendrauti per tarpininką. Vieno iš suimtų jūrininkų (Maksimo) tėvas Jurijus Zakurdajevas gerai pažinojo Seimo narį Vaclovą Stankevičių, todėl į jį ir kreipėsi. Parlamentaras iškart sutiko padėti ir ėmėsi viską organizuoti, aiškintis šį įvykį valstybiniu mastu... Kiekvieną penktadienį V. Stankevičius jūreivių žmonoms ar kitiems artimiesiems pateikdavo visas žinias, kurias jam pavykdavo surinkti per savaitę. Moterys jų laukdavo lyg ištroškusieji vandens...
Liūdnos prognozės
Kiek anksčiau įdarbinimo agentūra "Bakena" Vilmai buvo smulkiau paaiškinusi, kas nutiko Lietuvos jūreiviams. Sužinojus, kad visi jų dokumentai (ir kontraktai, įrodymai, kad jie iš tiesų buvo jūrininkai) sunaikinti, kad dabar jie laikomi banditais, gabenusiais pusketvirtos tonos kokaino, kad už tai gresia mažiausiai 25 metai kalėjimo - darėsi labai liūdna ir baisu. Vis dėlto nesinorėjo taip greitai pasiduoti ir nuleisti rankų. Visų pirma reikėjo įrodyti, kad tie vyrai - ne banditai, o tikri jūrininkai... Na ir kuomet buvo pradėta atkurti šias tiesas, įsižiebė pirmoji viltis, kad vis dėlto pavyks ką nors pasiekti...
Viena bėda - ne bėda
V. Nikišina negalėjo nuslėpti itin sudėtingos savo finansinės situacijos. Į Ameriką ji išlydėjo vyrą vos atsistojusi po kojų operacijos. Kirpėja dirbanti moteris rodė dokumentus, kurie patvirtino, jog per mėnesį ji vidutiniškai uždirbdavo apie 300 litų. Tiesa, buvo mėnesių, kuomet alga siekė tiktai... keturis litus - tiek likdavo pinigų atskaičiavus mokesčius, išlaidas darbui. Moteris iškart kreipėsi į butų ūkio tarnybą, pranešė, į kokią bėdą pateko jos šeima, prašė atidėti mokesčių mokėjimą už trijų kambarių butą. Porą mėnesių buvo ramu, tačiau paskui staiga atskriejo grasinantis laiškas, jog jeigu per 10 dienų nebus sumokėta skola (tuomet buvo susikaupę 234 litai), atvažiuos antstoliai... Vilma prisipažino, jog su sūnumi kartais turėdavo pragyventi vos už 150 litų per mėnesį. Tiesa, ji nesėdėjo nuleidusi rankų - bandė ieškotis papildomo darbo, galvojo, kokiu būdu padidinti menkas pajamas. Po kiek laiko buvo jau beveik susitarusi dėl valytojos darbo vienoje kontoroje, tačiau pasirodė, jog darbdaviui 39 metų moteris tokioms "rimtoms pareigoms" esanti per sena... Paskui Vilma bandė tapti picų išvežiotoja, tačiau paaiškėjo, kad šiam darbui geriau tinka vyrai. Teko braukti kartėlio ašaras ir sotesnį gyvenimą pamiršti... Nuolatinė įtampa, didžiulis stresas padarė savo - moterį ištiko priepuolis. Teko gultis ligoninėn, operuotis žarnyną.
- Tada buvo apnikusios pačios juodžiausios mintys - prisimena V. Nikišina. - Atsigulus į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, jau per pirmąjį pokalbį su gydytoju gavau "receptą" - kokių vaistų ir kokių priemonių privalau nusipirkti. Šioje gydymo įstaigoje teko mokėti už viską. Pavyzdžiui, vien vaistai trims dienoms kainavo apie 120 litų. Per dešimt parų už juos teko pakloti apie 600 litų... Tuo metu mano piniginėje nebuvo nė cento. Laimė, kad šiuo kritiškiausiu momentu padėjo draugai. Pasistengė Irina Pletkienė - būtent ji ėmėsi organizuoti "labdaros ir gelbėjimo akciją", sukėlė ant kojų visus mano pažįstamus, draugus, gimines, bendraklasius, nepamiršo ir vyro draugų. Parėmė ir parlamentaras V. Stankevičius. Visi davė, kas kiek galėjo. Vienas nepagailėjo dešimties, kitas - dvidešimties ar daugiau litų. Tuo metu kiekvienas centas buvo brangus...
Žymiai lengviau buvo miesto ligoninėje. Ten išlaidos beveik nebuvo reikalingos - ligoniams, taigi ir Vilmai, medikamentai buvo skiriami nemokamai. Šių metų kovo 26-ąją atlikus antrąją operaciją (pirmąsyk, prapjovę pilvą, medikai nusprendė, jog nieko negalima daryti, nes išsivystęs uždegimas), paskui dar visą mėnesį išgulėjus ligoninėje, balandį - prasivarčius lovoje namuose, tiktai gegužės pradžioje pagaliau ji galėjo išeiti į lauką. Atrodė, jog vieni sunkumai pagaliau nugalėti, tačiau jos visąlaik neapleido mintis apie vyro likimą...
Vyras parašė atsisveikinimo laišką
V. Nikišina gaudavo nemažai laiškų iš sutuoktinio, kartais sulaukdavo ir jo skambučio. Igoris negalėjo niekuo pradžiuginti - tiesiog neturėjo jokios geresnės naujienos. Vienas laiškas buvo itin tragiškas, galima sakyti, tai buvo atsisveikinimo laiškas. Vyras rašė, jog procesas sustojęs, niekas nejuda iš mirties taško, niekam nerūpi jų likimai. Patikinęs, jog greičiausiai iš kalėjimo ištrūkti nebepavyks, pasiūlė Vilmai keisti savo gyvenimą, parduoti automobilį, netgi ieškotis kito vyro... Skaityti tokį laišką buvo neapsakomai sunku... Vis dėlto Vilma nesutriko - užgniaužusi skausmą, ašarodama rašė paguodos ir tikėjimo kupinus žodžius, tikino sutuoktinį, jog situacija pasikeis, jog mes einame į Europą, jog net jei ir bus priimtas nuosprendis, jį bus galima apskųsti... Ir nė karto nė vienu žodžiu neužsiminė, jog jai labai sunku, jog tenka gyventi pusbadžiu, visomis išgalėmis kovoti su jos pečius užgriuvusiomis problemomis.
"Banditai" tapo nekaltais jūreiviais
Kovo pabaigoje - balandžio pradžioje V. Nikišina pradėjo iš sutuoktinio gauti linksmesnio turinio laiškus. Igoris rašė, jog advokatai "pasiuto darbuotis", jog reikalai pradėjo judėti į gerąją pusę...
Žinią apie tai, kad Floridos teismas išteisino vyrą bei dar dešimt jo kolegų, V. Nikišina gavo antradienio vakarą. Ją pranešė tas pats Lietuvos jūreivių likimais visąlaik besirūpinęs parlamentaras V. Stankevičius. Šaukdama ir verkdama iš džiaugsmo moteris puolė skambinti kitoms jūreivių žmonoms - tokia džiugia naujiena norėjosi kuo greičiau pasidalinti su savo likimo moterimis.
Protestas prieš neteisybę
V. Nikišinai Igoris pateikė didžiulę staigmeną - namo grįžo ilgais plaukais ir ne ką trumpesne barzda. Vyriškis prisipažino jų nekirpęs ir barzdos neskutęs visus 8 mėnesius. Tai buvo savotiškas protestas prieš neteisybę. Tačiau vos peržengęs savo buto namus iškart atsidavė žmonos rankoms. Būdama profesionali kirpėja, Vilma netrukus grąžino savo sutuoktiniui ankstesnę išvaizdą, kiek pagyvino šukuoseną. Nors Igoris buvo labai pasiilgęs lietuviško maisto, tąsyk nenorėjo nieko - paprašė išvirti tiktai manų košės... Tiek jis, tiek žmona jautėsi nepaprastai laimingi...
Jau kitą dieną I. Nikišinas išėjo ieškotis darbo. Nespėjęs nei atsipūsti, nei deramai pailsėti... O kur dėsis, jei žmona jį sutiko tiktai su 50 litų kišenėje, su pusketvirto tūkstančio litų skola už butą bei kitais nepritekliais...
Maišai kokaino vietoj remonto
Patyręs jūreivis patvirtino, jog jau pirmąją dieną išplaukus į jūrą, apie 11 valandą vakaro, kapitono (Ukrainoje gyvenančio ruso) nurodymu iš priplaukusių valčių jie perkrovė paprasčiausius maišus su neaiškiu turiniu. Iš viso - 131 (šį skaičių jis sužinojo vėliau, atsidūręs kalėjime). Atlikę darbą, jūreiviai nuėjo miegoti. Auštant rytui staiga prie motorlaivio prisišvartavo kateris, danguje ratus ėmė sukti sraigtasparnis. Panašių patikrinimų būna gana dažnai, tad nei Igoris, nei kiti įgulos nariai nepanikavo - manė, jog valstybės pareigūnai patikrins laivo dokumentus, ir tuo viskas baigsis... Deja, visi 17 laive buvusių vyrų buvo uždaryti į kajutę, o po 8 valandų išgirdo, jog yra areštuojami dėl laive rasto didelio kiekio kokaino. Taip Igoris su kolegomis buvo atgabentas į Floridą ir uždarytas į kalėjimą.
Grėsė baisiausios bausmės
- Niekam nelinkėčiau patirti to, ką teko man, - pripažįsta I. Nikišinas. - Ten atsidūrus buvo labai baisu - sužinojome, kad už tokius kaltinimus dar niekam nepavyko ištrūkti iš kalėjimo. Na, o būtent Floridoje už narkotikus numatytos pačios griežčiausios bausmės visoje Amerikoje. Žodžiu, mums grėsė laisvės atėmimas mažiausiai 25 metams... Todėl ir pradėjau ruošti šeimą - neslėpsiu, rašiau, kad žmona galvotų apie gyvenimą be manęs...
Vis dėlto Igoris pasiskubino. Vėliau jis buvo priverstas rašyti kitokius laiškus, nes Vilmos reakcija buvo kitokia, nei jis manė, be to, situacija pradėjo pastebimai keistis jūreivių naudai. Tik vėliau Igoris sužinojo, jog laivo vyriausiasis kapitono padėjėjas Markis Silva iškart prisipažino organizavęs šią operaciją (taigi jis nė negalvojo plukdyti laivą remontuoti, kaip buvo pasakyta įgulai), jog narkotikų krovinys turėjo būti nugabentas į Europą (beje, toks reisas esą buvęs ne vienas) ir kaip narkobiznierių bendrininkus nurodė visus įgulos narius. Mat M. Silva puikiai žinojo, jog kalėjimo neišvengs, tačiau tikėjo, jog "nuoširdžiai" bendradarbiaudamas su policija bei duodamas parodymus apie "bendrininkus" užsitarnaus švelnesnį nuosprendį... Laimei, teismui to nepakako. Prisiekusieji net 15 įgulos narių išteisino ir paleido į laisvę. Kol kas liko suimtas tik Panamoje gyvenantis lietuvis A. Milkintas ir kitas įgulos narys rusas... Koks likimas jų laukia - neaišku. Beje, minėtas kokaino krovinys JAV kainavo apie 50-60 milijonų dolerių, o Europoje jo vertė būtų išaugusi jau iki 120-130 milijonų dolerių...
Svarbiausia, kad nugalėjo teisybė
Gal kam ir atrodys keista, tačiau Igoris Nikišinas jau spėjo apsilankyti "Bakenoje", kur "užsiprašė" reisą... Jis sakė nebijąs nieko, jau žinąs, kaip elgtis kritiniu atveju... Patirtis, net ir tokia skaudi, visada naudinga. Tačiau 43 metų jūreivis labiausiai džiaugėsi tuo, kad teisybė vis dėlto nugalėjo...
