Praėjo tie laikai, kai policininkas buvo autoritetas, kai jį gerbė, klausė, jo bijojo. Dabar mūsų "angelų sargų" reitingai gerokai smuktelėję. Net vaikai - ir tie, paklausti, kuo norėtų būti, retai atsako: "policininku". Tai vienur, tai kitur, žiūrėk, policininkai viršijo savo įgaliojimus - tai nušovė, tai primušė ar tiesiog nemandagiai elgėsi. O apylinkės inspektorius? Prisimenu, kai buvau maža, mūsų gatvelės įgaliotinis buvo toks Maskaliovas, tai visa gatvelė jį pažinojo. Mat čia jis buvo dažnas svečias - visiems rankas paspausdavo, pasikalbėdavo, žinojo visas naujienas - ne tik kas ką muša ar kurioj šeimoj geriama, bet ir kas vedė ar ištekėjo, kam vaikas gimė, ar kuris iš gatvelės gyventojų sulaukė garbingo jubiliejaus. Vos ne kasdieną jo motociklas prabirbdavo gatvele, o motociklo lopšelyje kartais nusišypsodavo laimė ir mums, vaikams, būti pavėžintiems. Dabar, ko gero, bent jau didesniuosiuose miestuose, tų apylinkės inspektorių ne tik kad nepažįstame, bet ir pavardžių nežinome.
Panevėžyje, Kniaudiškių mikrorajone, sutikta ponia Stasė į klausimą, ar pažįsta savo apylinkės inspektorių, tik rankomis sumojavo: "Kur nepažinsi! Tokio stoto policininko niekur nerasit! Vien jį pamatę išdykėliai išsilaksto". Į pokalbį įsiterpė garbaus amžiaus vyriškis: "Negalvokit, kad mūsų inspektorius koks nors žiauruolis - labai geras vyras. O be to - stipruolis!" Dar keli sutikti to paties mikrorajono gyventojai visi kaip vienas tvirtino, kad jų inspektorius turėtų būti pavyzdžiu kitiems tvarkos sergėtojams - tiek išvaizda, tiek charakteriu.
Buvo įdomu pamatyti policininką, kurį žmonės taip giria. Susitarti susitikti nebuvo sunku (deja, tai retas dalykas - paprastai tvarkos sergėtojai nenoriai bendrauja su žurnalistais). Vilius Petrauskas, Kniaudiškių mikrorajono apylinkės inspektorius, atėjo į susitikimą prieš eidamas į treniruotę. Mat jis ne šiaip eilinis policininkas, o... 2003 metų stipriausias Lietuvos žmogus, 2004 metais Baltijos šalių čempionate užėmęs 3-iąją vietą, tais pačiais metais su Žydrūnu Savicku pasaulio galiūnų komandinėse varžybose tapęs vicečempionu, o 2005 metais - pasaulio galiūnų komandinių varžybų čempionu. O įvairių šalies turnyrų ir varžybų apdovanojimų nė nebeskaičiuoja. Pagal reitingus jis - antras stipriausias žmogus po Ž. Savicko.
Taigi su Viliumi Petrausku ir kalbamės...
...apie sportą
- Jums 32 metai. Sportuojate nuo mažumės?
- Panašiai. Iš pradžių buvo lengvoji atletika... Net Lietuvos jaunių čempionu buvau tapęs... Tuometinėj Sovietų Sąjungoj trečia vieta...
- Kodėl metėte?
- Jaunas kvailas buvau (juokiasi). Nebuvo, kas prispaustų, nors treneriai ėjo, įkalbinėjo nemesti...
- O šia sporto šaka kaip susidomėjote? Jautėtės didelis ir stiprus?
- Savo didumą užsiauginau per 6 metus. Iki tol svėriau 100 kilogramų, o dabar - 160. Ūgis - 191 centimetras. Prieš 6 metus Panevėžio galiūnų klubo prezidentas Karolis Riauba, pamatęs mane, ėmė įkalbinėti treniruotis... Taip ir pradėjau...
- Treniruotėms turite atskirą klubą?
- Ne. Panevėžyje iš viso nelabai yra kur normaliai treniruotis. Vaikštau į 3-ios vidurinės mokyklos sporto klubą, tai ten dar įmanoma pasportuoti. O mūsų vyriausiojo policijos komisariato klube tai tik kelios štangos numestos... Nėra ten kas veikti...
- Tai tame klube, kur sportuojate, ko gero, sutinkate ir "žemaitukų", ir "vyšniukų", ir kitų Panevėžio "įžymybių"?
- Pasitaiko... O kur dėsiesi? Čia vienintelis mieste normalus sporto klubas... Miestas tai mažas...
- Ir?..
- Ir nieko... Nesimušam... Besportuodami įstatymų juk nepažeidinėja (juokiasi)...
- Valgote išskirtinį maistą? Na, tarkim, kultūristai valgo daug vištienos, kiaušinių. Gal ir jūs turite kokį specialų meniu?
- Ne, ne. Valgau tą patį, ką ir visi normalūs žmonės, tik dar ir maisto papildus... Tik rūgštynių sriubos nemėgstu (net nusipurto)...
- O cepelinų vienu prisėdimu kiek suvalgytumėte?
- Varžytis nė su niekuo nebandžiau, o kai valgau, tai suvalgau kokius 6-7. Apetitu nesiskundžiu, ypač po treniruočių.
- Na, o kaip su stipriaisiais gėrimais? Gal negeriate visai?
- Kad visai negeriu, negalėčiau taip pasakyt, ne... Kartais alaus išgeriu... Reikia gi kartais po varžybų prakaitą nuplaut, atsipalaiduoti...
- O rungtys? Ar yra mėgstamų ir nemėgstamų rungčių? Ar visas vienodai gerai įveikiate?
- Oi, blogiausiai tai su rąstais! Jau kaip nepatinka!.. Neparanki man toji rungtis. Kas kita - akmenis tampyt. Va čia - rungtis numeris pirmas. Na, dar smagu automobilį tempti, "diplomatus" (kiekvienas jų sveria po 140 kilogramų) nešti. Pastaruosius kas greičiau tam tikrą atkarpą nuneša, tas ir laimi. O tų rungčių yra apie 20. Paprastai, kai mus reikia atrinkti į kokį nors čempionatą, organizatoriai atrenka iš tų rungčių kokias 6, ir galynėjamės...
- Kai liekate antras, turbūt graužiatės? Juk tiek nedaug iki paties geriausio...
- Didelių ambicijų neturiu... Kaip išeina, taip išeina...
- O rėmėjų turite?
- Neturiu... Paremti niekas nepasisiūlo... O mano toks charakteris, kad nemoku vaikščioti ir kaulyti... Kiek skiriu sportui? Išgaliu skirti apie 700 litų per mėnesį. Daugiau negaliu - ir taip šeimai mažai lieka. Kiti gali skirti net 10 kartų daugiau.
...apie darbą
- Jūsų aptarnaujama teritorija didelė?
- Ne didesnė nei kitų. Maždaug 4 000 - 4 500 gyventojų.
- Rajonas ramus?
- Palyginti su kitais miesto rajonais - nei labai pasižymintis nusikaltimais, nei ypatingai ramus. Pagal "reitingus" - per vidurį. Nėr mano teritorijoj nei kavinių, nei naktinių klubų...
- Tai ką veikiate, jei taip ramu?
- Dirbam (juokiasi), bendraujam su gyventojais.
- O kaip bendraujate?
- Na, ateina jie pas mane su visokiom problemom, skundais...
- Ir kuo dažniausiai skundžiasi?
- Dažniausiai žmonos vyrus skundžia - kad geria, kad triukšmauja, kad susitvarkyti negali...
- Ką darote?
- Pasikviečiam, pasikalbam...
- Padeda?!
- Kartais padeda, kartais - ne... Policininkas - ne visagalis... Jeigu žmonės vienas kito negirdi, tai ką tu ten gali... Į areštinę galima uždaryti tik teismo sprendimu jau įvykdžius nusikaltimą... O čia tik - administracinės teisės pažeidėjai... Trims valandoms, ne ilgiau, gali sulaikyti...
- Kuo dar skundžiasi?
- Kaimynas ant kaimyno pyksta, kam vienas šunį ar katiną laiko. Teršia visur, praeiti atseit negali, ir panašiai... O daugiausia - tai dėl triukšmo... Dar būna, kad kaimynas kaimyno nekenčia, tai tada prasideda - visokios smulkmenos užkliūva... Taip ir dirbam - apklausiam kaimynus, rašom protokolus. Jei įspėjimas nepadeda, surašom dokumentus, komisaras paskiria baudą. Dabar baudos šiek tiek sugriežtėjo, tai gal kuriam laikui bus ramiau... Dar gyventojai praneša apie nusikaltimus -daromus ar jau įvykdytus. Tuomet tikrinam, o jei faktai pasitvirtina, imamės priemonių. O faktai dažnai pasitvirtina - kaimynai viską mato, viską girdi...
- Bobučių, pardavinėjančių pilstuką, daug yra?
- Mano rajone nėra. Gal kur kaimuose ir yra, bet pas mane nėra... Degtinė dabar pigesnė nei pilstukas. O be to, kas gali tą pilstuką ir gerti (nusipurto)...
- Tai duoklės negaunate?
- Tai kad pilstuko niekas nepardavinėja (juokiasi)...
- O kai tenka du kartus per savaitę su operatyvine grupe budėti, ar nebūna taip, kad kokiam girtuokliui ar chuliganui užvožtumėte per ausį?
- Na, ne... Mane iš kantrybės išvesti nežinau ko reikia... Aš labai ramus žmogus (atrodo, jog sako teisybę... - aut. past.). Kai reikia ką sutramdyti, sulaikau... Bet muštis - ne.
- Taip jau be pavojų ir gyvenate?
- Na, ne... Visko būna. Ir įkyrių girtuoklių, ir įžūlių chuliganų... Tai paimi, pakalbi...
- ?!
- Na, tikrai aš jų nemušu...
- O gal jūsų privengia, nes bijo, kad per daug spūstelėjęs kaulų nesulaužytumėte?
- Nežinau... Gal kartais ir taip.
- O jėgą dažnai tenka darbe panaudoti: ką nors išlaužti, ištraukti ir pan.?
- Būna... Va, teko su psichiniu ligoniu kartą susitvarkyti. Suvažiavo visos tarnybos, o jis apsipylė benzinu, buto duris baldais užbarikadavo, pasiėmė degtukus ir grasino pasidegsiąs... Gaisrininkai jau ketino per balkoną kaip nors jį sustabdyti - visgi daugiabutis namas, nežinai, kas bus toliau, kas jam į galvą šaus... Tada aš kaip stuktelėjau į duris, tai jis su visais baldais kokius tris metrus nuskriejo ir degtukus, matyt, iš netikėtumo, išmetė...
...apie šeimą ir laisvalaikį
- Ar šeima jus palaiko? Pritaria jūsų pomėgiui sportuoti?
- Mano šeima - tai žmona Tatjana ir aštuonerių metukų dukra. Dabar laukiam atskrendant gandrų... Tikiuosi, bus sūnus...
- O dukrą irgi pratinate prie sporto nuo mažų dienų?
- Ne, ji dar maža. O jei paaugusi norės - tegul. Nežadu jos versti ar agituoti... Žmogui sportas turi teikti malonumą, o ne būti kažkokia prievolė...
- O į varžybas namiškiai ar lydi jus?
- O kaipgi! Dukra - tai tiesiog fanatikė. Labai kremtasi, kai tėtis nelaimi pirmos vietos... Mokykloje taip pat visi žino, kad jos tėtis - galiūnas...
- Darbas... Sportas - jau irgi kaip darbas tapęs... Tai kada poilsiaujate?
- Taip ir poilsiauju... Kai sportuoju (juokiasi)...Va, rugpjūtį imsiu atostogas, tai ir važinėsiu po varžybas. Liepos pabaigoje Kaune vyks IV Lietuvos galiūnų čempionato turas. Po to porą dienų pailsėsiu ir važiuosiu į Ukrainą, kur vyks pasaulio galiūnų komandų čempionatas... Taip ir prabėgs atostogos...
- O kartu su žmona neatostogaujate?
- Tai kad šiais metais atostogų grafikas nesutapo. Žmona jau atostogavo. Kartais ištaikom keletą dienų kartu, tai lekiam arba prie jūros, arba prie ežero... Žvejot mėgstu - galiu visą dieną praleisti valtyje...
- Laimikiu galite pasigirti?
- Taip. 5,5 kilogramo lydeką esu ištraukęs...
- O į užsienius, kaip dabar madinga, ilsėtis nevažiuojate?
- Atostogauti? Na, ne... Lietuvoj geriausia. Užsienyje tenka būti tik kai varžybos kur nors vyksta. Pavyzdžiui, Brazilijoje. Nepatiko man ten labai. Turėjau laiko po San Paulą pasivaikščioti, tai labai nusivyliau. Purvinas miestas!
- Na, o kaip kolegos vertina jus? Vis dėlto jų gretose - stipruolis...
- Kolegos jau pripratę. Kai grįžtu iš varžybų, visada pasveikina, paspaudžia ranką. Jie, ko gero, net neįsivaizduoja, kad be apdovanojimo galėčiau grįžti... Jokių kitokių sutiktuvių nebūna.
Aš ir taip džiaugiuosi, kad mane išleidžia sportuoti. Darbas yra darbas - atidirbi 12 valandų ir eini sportuoti. Arba grįžti 12 valandą iš varžybų, o 6 ryto turi būti darbe. Nieko nepadarysi...
Kol tas sportas teiks man malonumą, tol sportuosiu. Gal dukros svajonę kada nors pavyks įgyvendinti - kad jos tėtis reitinguose būtų pirmas...
Galiūną kalbino Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
