Man seniai kirba mintis pasidalinti savo samprotavimais su "Akistatos" skaitytojais dėl Rusijos atlyginimo Lietuvai už okupacijos dešimtmečiais padarytą žalą. Tuo labiau, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose šie trumpalaikiai vajai tai pakyla, tai vėl nuslūgsta.
Žinome, kad padarytos žalos skaičiai išties įspūdingi, milijardiniai. Gaila, kad kartą kitą garsiai paskelbus tuos astronominius skaičius, Lietuvai vėl tenka susigūžti ir laukti to atlyginimo, kuris, kaip sakoma, nebent "ant švento nieko", nes su kaimynais santykiai privalo būti geri. Valdžioje šiuo metu "savi" (varnas varnui akies nekirs), o ir mieli Lietuvos žmonės net dėl savo pačių gero nuteikti taip priešiškai, kad ne vienas geriau muiluotą virvę atsineštų prie kartuvių, negu reikliai atsisuktų į tikruosius mūsų varganos būklės kaltininkus. Kaip žmogui išaiškinti, kad Vakarų valstybės pokaryje kūrė savo gerovę it darbščiosios skruzdės, o Lietuvą čaižė Maskvos bizūnas? Net sunku patikėti, kaip savo vargus, sutapatinę su nepriklausomybe, vis dar keikia ją žmonės, nukentėję ir tik per stebuklą išlikę gyvi sovietinėje kariuomenėje Afganistane, kaip piktinasi dėl savo menkų privilegijų Černobylio katastrofos likvidavimo aukos, kaip pyksta daugelis tremtinių dėl nepakankamų kompensacinių išmokų...
Dieve aukščiausias, ar jau tiems žmonėms dėl patirtų traumų sovietiniuose daliniuose, Černobylyje, Sibiro lageriuose protas užtemo? Tačiau ji, tik ji, tai yra Lietuva, esanti atsakinga už jų likimą, ligas, vargus ir nepriteklius. O ar Lietuva juos siuntė, trėmė, žudė? Bet vis tiek kalta visų mūsų motina Lietuva, kad taip žiauriai "sužalotas jos praeities veidas", anot vieno rašytojo! Juk ir tie "tautiniai" plėšikai, lobstantys kitų sąskaita be sąžinės ir Dievo baimės, yra tikrieji daugiau kaip pusės šimtmečio prievartos produktai, neseniai nutrūkę nuo socializmo grandinės grobuonys, kurių ir tėvai jau lobo iš nusavinto gėrio. O nuskriaustieji aimanuoja, reikalauja - atlygink mums, sovietų aukoms, brangioji Tėvyne! Bet jei kas (dažniausiai konservatoriai) prabyla apie tai, kad vis dėlto Rusija turėtų tas skriaudas atlyginti - vergų choras užtraukia giesmę: nereikia, nekiršinkit kaimyno, nesvaičiokite, verčiau eikite šalin nuo "valdžios lovio". Ar išties tauta žalos atlyginimo reikalavimų neremia, nepalaiko? Sunku ką nors pasiekti, kai žiniasklaida kaip susitarusi kvailina, juokiasi, pirštu prie smilkinio suka, kaip tie "artistai" iš LNK televizijos "Dviračio šou", iš kiekvieno veiksmo ir žodžio tyčiojasi...
Vadinamieji realistai - tai tvirtina: nerealūs tie reikalavimai, vis vien neatiduos, kam veltui burną aušinti. Tačiau gal milijardų mums ir neatiduos, nepaklos po kojom, bet suskaldžius tą milžinišką skolą į smulkesnius, konkrečiai ir akivaizdžiai matomus dydžius, nuolatos, kiekviena proga primenant ir reikalaujant, daug būtų galima pasiekti.
Štai vokiečiai išmokėjo ir dar moka įvairioms šalims kompensacijas už priverstinį darbą. Kodėl mums garsiai nepridūrus, kad tokios pat kompensacijos turi būti mokamos ir už priverstinį darbą Sibiro rūdynuose? Kalbėti reikia ne pašnibždomis, o garsiai, nuolatos, kiekviena pasitaikiusia proga, tarptautiniame kontekste ir čia, Lietuvoje.
Štai Europos Sąjunga mus bara dėl nepakankamo gamtos apsaugos finansavimo. Nuvežkime Briuselio ponus į Lietuvoje buvusius SSSR kariuomenės poligonus, atvežkime į tuos nusiaubtus plotus ir Lietuvoje besilankančius raudonskruosčius rusų generolus, garsiai kalbėkime, ausis praūžkime, bet kalbėkime! Tegul bent tie žemės plotai, kuriuos jie paliko užterštus ir suniokotus, bus sutvarkyti. Štai neseniai Šakių rajone su raketomis nukrito rusų lėktuvas. Ar tai ne mirtina grėsmė aplinkiniams gyventojams? Ar tai ne pavojaus signalas visai Lietuvai, kad būtume budrūs? Kas užtikrins, jog tokios katastrofos nepasikartos ateityje? Gal visa tai vėl praleiskime pro ausis ir tylėkime, lyg vandens prisisėmę į burnas?
Pateikiau tik mažytį pavyzdėlį iš daugybės neatliktų darbų ir neišnaudotų galimybių. Todėl sunku suprasti, kodėl tylima, kai šiais informacijos laikais galima plačiai ir garsiai kalbėti.
Kas man nedavė ramybės, dalelę savo minčių išsakiau. Gal jos privers ir kitus skaitytojus apie tai rimčiau pamąstyti.
Kęstutis Astrauskas
