Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Čia televizija bei žiniasklaida "pučia burbulą", kad psichikos ligoniai visuomenei kelia vis didesnę grėsmę, - "Akistatos" žurnalistei pareiškė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus pavaduotoja, Lietuvos teismo psichiatrijos asociacijos prezidentė Jelena Marcinkevičienė. - To tikrai nėra. Netgi priešingai - nors šalyje padaromų nusikaltimų skaičius didėja, psichikos ligonių tarp įtariamųjų - labai maža dalis, be to, jų kasmet mažėja!
Kaip šių teiginių įrodymą ekspertė psichiatrė paskleidė ant stalo visą glėbį statistinės informacijos. Štai keli skaičiai: pavyzdžiui, 1983-aisiais Lietuvoje buvo užregistruota beveik 20 000 nusikaltimų, o stacionarinių teismo psichiatrinių ekspertizių (tyrėjui suabejojus, ar įtariamasis neserga psichikos liga, ar nusikaltimo darymo metu galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti) buvo skirta 3 246, o štai 2002-aisiais nusikaltimų skaičius išaugo iki 72 646, o psichiatrinių ekspertizių buvo skirta tik 2 279. Tas pat esą pasakytina ir apie nepakaltinamais pripažintų asmenų skaičių. Antai 1983 metais baudžiamojon atsakomybėn netrauktinų ligonių buvo 363, o 2002-aisiais - tik 194.
Va kad psichikos ligoniai yra paliekami be tinkamo gydymo ir priežiūros - jau esą kitas reikalas. Tai išties didelė problema. Tačiau tai, J. Marcinkevičienės teigimu, yra ne psichiatrų darbo brokas, o Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo spragos. Šiame straipsnyje ir pabandysime visa tai pasiaiškinti.
Kaltė - ir nusikaltimo aukai?
Neseniai Panevėžio apygardos teismas paskelbė nutartį, pagal kurią uteniškė Regina G. (51 m.) buvo išsiųsta į psichiatrijos ligoninę, sustiprinto stebėjimo skyrių. Priverstinis gydymas šiai moteriai buvo skirtas dėl to, kad ji šiųmetį kovą nužudė savo dvidešimtmetį sūnų.
Regina G. užsibarikadavo kambaryje, policijos neįsileido. Kai pareigūnai į butą pateko pro balkoną, šeimininkė ėmė baisiai plūstis, bandė peiliu persirėžti kaklą bei sugriebti už elektros laidų, taip tikėdamasi pasidaryti galą. Prireikė policijos pastiprinimo... Pagaliau patekusi į pareigūnų rankas psichikos ligonė kelissyk džiugiai pakartojo: "Išlaisvinau sūnų..." Sunkios būklės moteris buvo išgabenta tiesiai į psichiatrijos ligoninę.
Šią tragediją ėmusiam tirti Utenos rajono PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui kaimynai patvirtino ne vienerius metus vargę dėl psichikos ligonės, neprognozuojamo elgesio kaimynės, sakė pastarosiomis dienomis ne kartą girdėję jos ir sūnaus tarpusavio rietenas, į muštynes panašius trenksmus ir su baime laukę, kad šioje šeimoje atsitiks didelė nelaimė.
O Regina sunkia psichikos liga, pasirodo, sirgo jau ne vieną dešimtmetį. Ligai paaštrėjus, moteris tapdavo ypač agresyvi, pradėdavo kliedėti, matyti haliucinacijas. Suteikus reikiamą medicininę pagalbą, būklė pagerėdavo: Regina nurimdavo ir dažniausiai neprisimindavo, kas įvykę, ką ji dariusi... Taip - iki kito paūmėjimo...
Anot ekspertės psichiatrės J. Marcinkevičienės, šios nelaimės būtų buvę išvengta, jei Reginai G. būtų buvusi laiku suteikta reikiama psichiatrų pagalba. Psichiatrė stebėjosi, kodėl tuo nepasirūpino jau suaugęs Reginos sūnus, kuris, savo nelaimei, ir tapo ligotos motinos įvykdyto baisaus nusikaltimo auka. Juk kas kas, tačiau kartu gyvenęs sūnus esą tikrai turėjo žinoti, kad be atitinkamo gydymo mamos būklė nepagerės, kad ji, ligai progresuojant, taps pavojinga ir sau, ir aplinkiniams. Tai kodėl delsė? Tokį patį klausimą ekspertė psichiatrė sakė užduotų ir Reginos G. kaimynams, kurie, pasirodo, puikiai girdėjo ir žinojo, net nujautė artėjančią nelaimę, tačiau nepajudino nė piršto, kad to neįvyktų.
- Aplinkinių abejingumas - štai kas blogiausia, - reziumavo ekspertė psichiatrė. - Mūsuose tai tarsi norma: kol manęs asmeniškai nepaliečia, užsimerkiu prieš kito bėdas, stengiuosi nieko nematyti ir negirdėti...
Anot J. Marcinkevičienės, kilus panašiai problemai kurioje nors kitoje Europos Sąjungos šalyje, tiek šeimos nariai, tiek kaimynai kuo skubiausiai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tokiam ligoniui būtų nedelsiant suteikta reikiama pagalba, kad jis būtų izoliuotas, nekeltų pavojaus aplinkiniams. Mūsuose, deja, dažnai delsiama iki paskutinės minutės, o jau įvykus tragedijai imama ieškoti kaltųjų, dažniausiai visą kaltę suverčiant policijos pareigūnams ar psichiatrams. O kuo šie esą dėti, jei įstatyme aiškiai parašyta, kad psichikos ligoniui gydymas gali būti skiriamas tik jam pačiam sutikus, o tais atvejais, kai kyla pavojus ligonio ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui, priverstinio gydymo klausimą gali spręsti tik psichiatrų komisija! Viena vertus, tai išties pažangu (nepaminamos psichikos ligonio teisės ir laisvės, nėra galimybės piktnaudžiauti), tačiau, antra vertus, anot ekspertės psichiatrės, esant tokiai didžiulei biurokratinei psichikos ligonio priverstinės hospitalizacijos sistemai, gali pasitaikyti ir klaidų.
Anot gydytojos J. Marcinkevičienės, reikia pripažinti ir tai, jog kartais psichiatrai atsainiai pažiūri į atvežtą ligonį. Juk, kaip žinia, gydytojų komisija gali leisti ligonį priverstinai gydyti tik iki dviejų parų - vėliau reikia kreiptis į teismą. Tad gali pasitaikyti, kai, esant ir taip dideliam darbo krūviui, kai kurie psichiatrai, užuot ėmęsi visų reikalingų procedūrų, pasistengs greičiau tokiu ligoniu atsikratyti - kaip "nekeliantį pavojaus" išleis į namus...
Dar viena problema - teismo sprendimas duoti sutikimą priverstiniam gydymui ar ne. Pasirodo, teismo ekspertų psichiatrų išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, galutinį žodį taria teismas. Deja, anot ekspertės psichiatrės, kartais teisėjai neįvertina visų aplinkybių ir priima abejotinus sprendimus.
Nusikaltimo metu - sveikas, o po jo padarymo - susirgo...
Pasitaikęs ne vienas atvejis, kai nusikaltimo darymo metu įtariamasis buvo sveikas, tačiau vis tiek ekspertai psichiatrai teismui pateikė rekomendacijas tokį pilietį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų, esą susirgo padaręs nusikaltimą.
Prieš kurį laiką Vilniaus apygardos teismas Vilniaus rajono gyventojui Petrui L. (75 m.) skyrė priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Pasirodo, pernai vasarą šis pilietis, būdamas neblaivus, konflikto su Vitalijumi V. metu pastarajam į galvą vožė kirvio bukuoju galu ir jauną vyrą mirtinai sužalojo. Tyrimo metu pareigūnams kilo įtarimas, kad sutrikusi Petro L. psichika. Teismo ekspertų psichiatrų komisija nustatė, jog Petras V. nusikaltimo padarymo metu buvo sveikas, tačiau vėliau ėmė progresuoti lėtinis psichikos sutrikimas - demencija, diagnozuota mišri Alzhaimerio liga, vadinasi, tiriamasis negali suvokti savo veiksmų ir stoti prieš teismą. Kaip minėta, bylos nagrinėjimas teisme buvo sustabdytas, o ligotas senolis nukreiptas į psichiatrijos ligoninę. Kadangi Alzhaimerio liga - nepagydoma, galima teigti, kad Petras L. už šį nusikaltimą teisiamas nebus.
Diagnozavus kitokio pobūdžio psichikos sutrikimus, nusikaltimą padaręs psichikos ligonis priverstinai nukreipiamas į gydymo įstaigą, o kai pasveiksta, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme atnaujinamas.
Be to, teismo psichiatrai esą gali nustatyti ir ribotą pakaltinamumą. Tokiais atvejais nusikaltimą padaręs asmuo yra teisiamas, tačiau, atsižvelgus į sveikatos būklę, tokiam piliečiui paprastai skiriama mažesnė bausmė.
Kaip atskirti, jog psichika buvo sutrikusi nusikaltimo darymo metu, o kaip - kad sutriko po nusikaltimo?
Anot ekspertės psichiatrės J. Marcinkevičienės, tai rodo įtariamojo veiksmai ir elgesys konkrečiu nusikaltimo darymo momentu bei savijauta, elgsena, veiksmai po nusikaltimo padarymo. Mat bet kokio nusikaltimo darymas sukelia stresą, o jei kalbama apie sunkiausią nusikaltimą, žmogžudystę, patiriamas ypač didelio masto stresas. Dar kelios sąlygos stresui išsivystyti - suėmimas, suvokimas, jog nepavyks išvengti bausmės, sunkus gyvenimas tardymo izoliatoriuje, kaltės jausmas, gėda prieš artimuosius, draugus ir t. t. Ne kiekvieno asmens psichika yra pajėgi atlaikyti tokias stresines būkles - štai ir išsivysto trumpalaikis psichikos sutrikimas.
O ar ekspertai neklysta?
Gydytoja J. Marcinkevičienė patikino, jog klaidos yra itin retos. Antai per praėjusius metus buvo atlikta 1 584 teismo psichiatrinės ekspertizės, iš jų 49 - pakartotinės, tačiau nė vienos pastarosios ekspertizės išvada nebuvo pakeista.
Kita vertus, anot pašnekovės, ekspertizės atlikimui yra nustatytas vienas mėnuo, o tiek laiko kartais gali pritrūkti (tuomet reikia prašyti teismo leidimo ekspertizę pratęsti, tai yra vėl gaišti laiką). Kartais psichiatrus esą skubina ir savuose terminuose "neišsitenkančios" teisėsaugos institucijos, o skubant gali įsivelti ir klaidų.
Bėda esą ir tai, jog bylų tyrėjai, anot J. Marcinkevičienės, neretai psichiatrus apkrauna nereikalingu darbu. Antai 2002-aisiais metais buvo atliktos 2 279 ekspertizės, o nepakaltinamais pripažinti tik 194 ligoniai. Vadinasi, daugiau nei du tūkstančiai įtariamųjų buvo tiriami visai be reikalo. Be abejo, nusikaltimų tyrėjai - ne psichiatrijos specialistai, tačiau, ekspertės psichiatrės nuomone, kartais išties keistai atrodo, kai į ekspertizę nukreipiamas nė menkiausio įtarimo dėl psichikos būklės nekeliantis pilietis. Nekalbant jau apie nereikalingą psichiatrų ir personalo darbo krūvį, valstybei viena tokia ekspertizė apytiksliai kainuoja 3 000 litų.
Gydytoja J. Marcinkevičienė paneigė bet kokius įtarimus ir dėl asmeninio psichiatrų suinteresuotumo vieną ar kitą pilietį be pagrindo pripažinti nepakaltinamu. Tai esą neįmanoma. Drauge pašnekovė pripažino, jog retkarčiais pasitaiko bandymų kolegas papirkti. Štai vieną kartą į uteniškės psichiatrės kabinetą įėjo moteris, kuri tiesiai šviesiai paprašė tuo laiku skyriuje gulėjusiam giminaičiui naudingos išvados. Psichiatrė kategoriškai atsisakė šiuo klausimu padėti ir net išėjo iš kabineto. Grįžusi ant stalo rado saldainių dėžutę. Jos net nepalietė - iškvietė policiją. Pareigūnai toje dėžutėje rado pinigų, tad buvo pradėtas tyrimas dėl bandymo įbrukti kyšį. Deja, tyrimas buvo nutrauktas, nes ant dėžutės, kaip bebūtų keista, nebuvo rasta jokių pirštų antspaudų.
Psichikos ligoniams reikia padėti
Anot ekspertės psichiatrės J. Marcinkevičienės, daugelio nepakaltinamais pripažįstamų psichikos ligonių padarytų nusikaltimų būtų išvengta, jei tokiems asmenims būtų laiku skirtas reikiamas gydymas, jei jais būtų nuolat rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba. Gydytoja sakė turėjusi progos stebėti, kaip šis darbas atliekamas Danijoje, Švedijoje bei kitose ES šalyse. Ten psichikos sutrikimų turį ligoniai esą nė dienai nepaliekami be priežiūros - sekama, ar reguliariai vartoja paskirtus vaistus, ar lankosi pas gydytoją psichiatrą, ar paiso jo ir kitų medikų teikiamų rekomendacijų. Pas mus - chaosas: išleistas iš psichiatrijos ligoninės pacientas gali nutraukti gydymą, tą pat minutę pamiršti kelius į psichikos sveikatos priežiūros centrą ar kartu su vaistais gausiai vartoti alkoholį (o toks "mišinys" gresia staigiu būklės pablogėjimu), ir niekam tai neužklius!
Dar vienas labai svarbus dalykas, anot J. Marcinkevičienės, yra tai, jog užsienio šalyse iš ligoninės stacionaro į namus nepaleidžiama - ligoniai nukreipiami į vadinamąsias "pusiaukelės į namus" įstaigas. Nedideliuose nameliuose kiekvienam psichikos ligoniui skiriama po vieną atskirą kambarį, ligonį stebi, juo nuolat rūpinasi medicinos personalas, socialinės darbuotojos. Jei čia įkurdintas psichikos ligonis pažeidžia nustatytą tvarką, nepaiso medikų nurodymų, pripažįstama, jog jo būklė negerėja, ir nukreipiamas atgal į atitinkamo režimo psichiatrijos ligoninę. Tinkamai besielgiantieji po tokios adaptacijos išleidžiami į namus, bet ir toliau nuolat prižiūrimi. Kilus problemų dėl skirto gydymo tvarkos nesilaikymo, skubiai sprendžiamas klausimas dėl ambulatorinio gydymo pakeitimo į stacionarinį.
Lietuvoje apie tokias "pusiaukelės į namus" įstaigėles kol kas galima tik svajoti. Trūksta lėšų. O gal tiksliau - Sveikatos apsaugos ministerijos dėmesio, mat psichiatrija, anot pašnekovės, SAM vadovams visada buvo podukros vietoje. Tiesa, gydytoja psichiatrė J. Marcinkevičienė pasidžiaugė, jog šia linkme, padedant užsienio šalių visuomeninėms organizacijoms, jau pradėta dirbti, ruošiami veiklos projektai.
Šalies psichiatrai, anot gydytojos J. Marcinkevičienės, iš naujojo Seimo lauks Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisų, kurios ne tik palengvintų, supaprastintų psichiatrų ir jų pacientų tarpusavio bendravimą bei pasitikėjimą, bet ir padėtų psichikos ligoniams adaptuotis visuomenėje, jaustis pilnaverčiais. "Nes kuo labiau sveikoji visuomenės dalis tokius piliečius atstums, tuo labiau tikėtina, kad jie links į nusikalstamumą", - reziumavo ekspertė psichiatrė Jelena Marcinkevičienė.
