Gana dažnai žiniasklaidoje pasirodo duomenų, kuriuose nurodoma, kiek procentų nusikaltimų išaiškinta, kiek ne. Jeigu iš bendro nusikaltimų skaičiaus išaiškinama 50 procentų, tai reiškia, kad padirbėta gerai.
Galima ir reikia tikėti paskelbtais duomenimis. Tačiau, kiek man žinoma, nėra nė vieno, kurį padariusieji nebūtų žinomi, bet dėl kelių priežasčių patenka į neišaiškintųjų skaičių.
Visi nusikaltimai vyksta tarp žmonių, kurie vienaip ar kitaip pažįsta nusikaltėlius pagal jų niekingo darbo braižą, elgesį buityje ir kitus faktorius. Tik ne visi nori savo nuomonę dėl matyto fakto ar žinomo nusikaltėlio veiksmų kam nors išdėstyti. To priežastis - labai nevykusi teisenos tvarka. Matyti, kas darė nusikaltimą, ar žinoti jį padariusiuosius reiškia, kad teks būti privalomu liudininku. O tai jau - varginantis laikotarpis.
Labai retai liudininku pabūti užtenka vieną kartą. Liudijai tardytojui, privalai juo būti ir akistatoje. Teismuose retai kada bylos užsibaigia vienu posėdžiu. Dėl vienos ar kitos priežasties jos atidedamos ir kiekvieną kartą tenka dalyvauti, pasakoti tai, ką ne vieną kartą jau esi sakęs. Ne visi turi tiek laiko, nervų. Tai labai paranku nusikaltėlių artimiesiems, laisvėje esantiems bičiuliams. Jie prieš jų bendrą liudijusiajam, jo šeimos nariams neduoda ramiai gyventi, siūlo pinigų, grasina. Todėl įbauginti liudytojai teisme kartais pakeičia savo parodymus nusikaltėlio naudai. Taip bylose atsiranda įrašas "nesant nusikaltimo sudėties" ir teisingumas lieka paniekintas.
Jeigu visa procedūra nuo pradžios iki nusikaltėlių nuteisimo būtų paprastesnė, išaiškintų nusikaltimų skaičius žymiai padidėtų ir mūsų aplinka būtų švaresnė bei saugesnė.
Jurgis Ambrazaitis, Jonava
