Stasys VARNECKAS
Vasara. Pagaliau sulaukė svečių ir sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis: atvažiavo anūkas Mindaugas. Ir ne šiaip anūkas, o pedagogas. Ir ne šiaip pedagogas, o tikrų tikriausias direktorius. Išdidus ir griežtas. - Kaip seniai tave, Mindaugėli... Gal jau šimtas metų. - Na, gal ne šimtas, bet nedaug stinga. Vis tie darbai... Banaičiui labai rūpi, kokie "tie darbai", kuo "kvėpuoja" mokykla, bet jis žino, kad iš karto klausinėti nedera, kad pirmiausia reikia svečiui kavos pasiūlyti. Tik tada galima pradėti šneką. - Na, tai kokie "tie darbai" trukdo mane aplankyti? - pagaliau klausia. Direktorius baigia siurbti kavą, stato tuščią puoduką į lėkštutę ir atsako: - Reforma. Švietimo reforma. Reikia kasdien sėdėti ir žiūrėti aukštyn. - Kodėl... aukštyn? - Ogi todėl, dieduk, kad visos reformos eina iš viršaus. - Tu nori pasakyti - iš dangaus? Gal ir gerai, kad iš dangaus. Ten visi protai nukeliauja. Ten yra kam protauti. - Mūsų dangus Vilniuje. Gedimino prospekte. Buvęs pradinės vedėjas bando įsivaizduoti, kaip iš to dangaus leidžiasi reforma, kaip stropus pedagogas priglaudžia ją ir "paverčia kūnu". Kiek daug mokytojas reiškia mūsų gyvenime! Jis mums parašo pirmą dvejetą, parodo, kokiu keliu žygiuoti, kad nenusilaužtum kojos. Mokytoju mes tikime labiau negu kokiu šventuoju. - Nė velnio mes juo nebetikime! Laikai keičiasi, o valdžios tikėjimas taip pat, - staiga girdi Banaitis. Mindaugas, matyt, atspėjo jo mintis. Taip pažadintas iš apmąstymų apie pedagogo reikšmingumą, buvęs pradinės vedėjas truputį suglumo, o ponas direktorius aiškina: - Teikti švietimo paslaugas mes jam dar leidžiame, o štai egzaminuoti savo mokinukus, kaip tai buvo daroma anais laikais - nė iš tolo. Prie egzamino mokytojas per patrankos šūvį neprieis. Visi tie pedagogai tokie nepatikimi, kad velniai žino, ką gali pridirbti. - O kas tada pažymius rašo? Direktorius Mindaugas pagalvojo ir atsakė: - Ko gero, ateityje tai darys specialios policijos pajėgos. Tik jos, apsiginklavusios šiuolaikiška technika, gali gerai išegzaminuoti. Šį darbą palikti mokytojams? Niekada. - Neduok Dieve atjaunėti ir vėl į mokyklą pakliūti! - sudejavo Banaitis. - Nepavydžiu...
