Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Tikrai ne tokios bausmės, kokią paskelbė Vilniaus apygardos teismas dukterį pražudžiusiems vyriškiams, tikėjosi Vilniaus pašonėje, Grigiškėse, gyvenanti Nijolė Suražinskienė... Temidės tarnų kolegija patikėjo devyniolikmetę Aureliją Česonytę į pakaušį nušovusio to paties miestelio gyventojo, UAB "Netekties valanda" ritualinių paslaugų darbininko, anksčiau jau du kartus teisto Kęstučio Šukelio (21 m.) tvirtai laikytasi versija, jog tai buvo ne tyčinis nužudymas, o paprasčiausias nelaimingas atsitikimas. Beje, šį ganėtinai keistą "nelaimingą atsitikimą" puikiai matė ir Kęstučio Šukelio geras pažįstamas, irgi Grigiškėse gyvenantis UAB "Maxima Bazė" ekspeditoriumi dirbantis Aurelijos draugas Egidijus Adomonis (30 m.) - jauną merginą į mirtį pasiuntusio savadarbio pistoleto savininkas... Būtent šio vyriškio vairuojamame grigiškietei E. Kazevičienei priklausančiame automobilyje "Opel Calibra" ir pokštelėjo lemtingasis šūvis...
Dukra dingo Joninių išvakarėse
Nijolės Suražinskienės dukra iš pirmosios santuokos Aurelija Česonytė, nors jau pilnametė, motinai niekada nebuvo sukėlusi didesnių rūpesčių. Niekada nepasitaikė, kad neįspėjusi namiškių ji kur nors ilgiau užtruktų, priverstų juos sunerimti. Tad kai Aurelija, UAB "Maxima Bazė" kasininkė, tądien motinai mobiliuoju telefonu pranešė jau baigusi darbą ir besiruošianti į namus (iki kurių - vos dešimt kilometrų), o kiek vėliau patikslino, jog šiek tiek užtruksianti, nes susitikusi su draugais iš Vievio, motina nė kiek nesinervino. Tačiau Aurelija vis nesirodė, neparašė ir trumposios žinutės... Dar kiek lukterėjusi Nijolė Suražinskienė neiškentusi dukrai paskambino. Moteris suglumo išgirdusi operatorės žodžius, jog telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. To betrūko! Aurutė nežinioje mamos niekada nepaliekanti, tai kaip visa tai suprasti? Nuojauta, kad dukrai atsitiko kažkas negera, vis stiprėjo. Nerasdama vietos motina dar kiek pavaikščiojo iš kampo į kampą ir, negalėdama ilgiau tverti, kreipėsi į Grigiškių nuovadą. Pareigūnai moterį nuramino. Girdi, miestelyje vyksta Joninių šventė, tai jauna panelė, girdi, greičiausiai ir "užsišventusi"... Mamos tokie žodžiai nė kiek nenuramino, tačiau nieko kita neliko, kaip laukti... Deja, Aurelija negrįžo nei tą naktį, nei kitą dieną. Sielvarto kamuojama motina apskambino visiems Aurelijos draugams, taip pat ir grigiškiečiui Egidijui Adomoniui, ne kartą pas Aureliją užsukusiam į svečius, tačiau šis patvirtino tąvakar draugę pavėžėjęs iki namų ir atsisveikinęs... Dar po dienos policija paskelbė Aurelijos Česonytės paiešką...
Mergina buvo surasta lygiai po savaitės. Negyva. Apmesta lazdyno šakomis. Trakų rajono Vosiliškių kaimo miške, visai netoli kelio, negrabiai paslėptą lavoną aptiko atsitiktinis grybautojas. Apie šiurpų radinį vyriškis tuojau pat informavo policiją.
Pareigūnai nustatė, kad prieš žūtį Aurelija bendravo su gerais pažįstamais Kęstučiu Šukeliu ir Egidijumi Adomoniu. Per apklausą jie prisipažino, ką padarę...
Žūtis pakeliui į "Malūną"
Anot Egidijaus Adomonio, tą praėjusių metų birželio pavakarę jis susiskambino su "gera drauge" Aurelija ir vakare sutarė susitikti Grigiškėse, "prie kryžiaus" (tai mėgstama grigiškiečių pasimatymų skyrimo vieta). Tačiau į susitikimą Egidijus kažkodėl atvažiavo ne vienas - su draugu Kęstučiu Šukeliu. Pamatę, kad Aurelija kalbasi su kitais vaikinukais (šalia stovėjo BMW markės automobilis), grigiškiečiai suabejojo, ar beverta panelei trukdyti, tačiau ši pati juos pastebėjo ir pribėgo. Girdi, atsibodę su elektrėniškiais bendrauti, greičiau vykstam iš čia. Kęstutis persėdo ant galinės sėdynės, o Aurelija įsitaisė šalia opelį vairavusio Egidijaus. Kažkuris iš vyrukų pasiūlė nulėkti iki "Malūno" kavinukės (ji - keli kilometrai nuo Grigiškių Kauno kryptimi, netoli Vilniaus - Klaipėdos autostrados) ir Aurelija sutiko.
- Bevažiuojant automobilyje, po vairuotojo sėdyne, aš pastebėjau kažkokį daiktą, - teisme prisimins Kęstutis Šukelis. - Čiupt už jo - ogi ginklas! Paėmiau jį į rankas ir ėmiau knibinėti... Staiga pistoletas pats iššovė - gaiduko tikrai nespustelėjau! Kai pamačiau, kad nusviro priekyje sėdėjusios Aurelijos galva ir suglebo jos kūnas, patyriau šoką...
Pasak Kęstučio Šukelio, jis ne iškart suvokęs, kas atsitiko. Iš to siaubo net gerai neatmenąs, kuris iš jųdviejų - Kęstutis ar Egidijus - pasiūlę negyva Aurelija atsikratyti. Kęstutis anksčiau jau du kartus teistas, taigi, kaip pats svarstė, nuvykus į policiją ir viską, kaip buvo, papasakojus, niekas nepatikėtų, savos teisybės įrodyti nepavyktų. Vadinasi, Kęstučio supratimu, lieka vienintelis kelias - pagrindiniu įkalčiu kuo skubiau atsikratyti...
Trumpai pasitarę draugužiai pasuko Vosiliškių miškelio link. Stabtelėję, kur tankiau, išlipo. Egidijus paėmė Aureliją už kojų, Kęstutis - už pečių, ir, nunešę kokius dvidešimt metrų į vešlesnius brūzgynus, paguldė ant žemės. Kūną apklojo nulaužtomis lazdyno šakomis ir neatsisukdami spruko.
Nors šie vyriškiai teisme tvirtino tuo laiku buvę be galo susijaudinę, jiems kažkodėl nesudrebėjo rankos kuo toliau į miško tankmę nusviesti iš Aurelijos striukės kišenės iškritusius buto raktus bei išnaršyti rankinę. Nieko ypatinga joje nerado - tik mobilųjį telefoną. Jį, žinoma, pasisavino. Ir iškart - į Vilniaus autobusų stotį, mat puikiai žinojo, kad ten labai lengva mobilųjį telefoną parduoti. Gautuosius 70 litų pasidalijo pusiau, nusipirko degalų, kukliai pasipildė savųjų mobiliųjų telefonų sąskaitas. Tada Egidijui kilo mintis atsikratyti ir ginklu. Jį ir keliolika šovinių buvo nuspręsta numesti po Lazdynų tiltu.
Kaip toliau teisme pasakos Egidijus Adomonis, vėliau jo draugužis Kęstutis paprašė pavėžėti iki čigonų taboro. Nors pastarasis teisme atkakliai neigė vartojąs narkotikus, tuo metu, girdi, labai norėjęs "raminamųjų". "Aš bijojau, kad manęs neįduotų, tai ir vežiojau, kur prašė", - prisiekinėjo Egidijus Adomonis.
Šis vyrukas pas pažįstamą moterį, kurios automobiliu naudojosi, sugrįžo vėlų metą. Nieko nepasakojęs krito į lovą miegoti, o ryte vėl kažkur išdulkėjo. Pasirodo, Egidijus vėl susitiko su Kęstučiu ir abu nukako į Vilnių. Ieškojo dėmių valiklio, mat reikėjo kruopščiai išplauti kruviną automobilio sėdynę...
Neprisipažino žmogžudystę planavę iš anksto
Nei Kęstutis Šukelis, nei Egidijus Adomonis neprisipažino iš anksto suplanavę Aureliją Česonytę nužudyti ir apiplėšti. Vyriškiai tvirtino, neva tai - nelaimingas atsitikimas, tačiau negalėjo rišliai paaiškinti, kodėl po tokios nelaimės neskubėjo bandyti suteikti pirmosios pagalbos, į tragedijos vietą kviesti medikus, o tik spustelėjo opelio greičio pedalą ir nurūko į mišką slėpti įkalčių... "Dėl mobiliojo telefono nužudyti žmogų? - teisme garsiai svarstė Kęstutis Šukelis. - Ne, tai visiška nesąmonė! Nelogiška..."
Egidijus Adomonis vapėjo irgi panašiai. Jis, girdi, nepastebėjęs, kaip draugo rankose atsidūręs jam, Egidijui, priklausantis savadarbis pistoletas, ir nematęs, kaip ginklas netikėtai iššovęs.
Beje, iš kur pas Egidijų buvo ginklas? Iš Rokiškio rajono Bajorų kaimo kilęs vyriškis teisme prisipažino pistoletą, pritaikytą šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais, pasigaminęs prieš kelerius metus ir laikęs Aukštaitijoje gyvenančios močiutės namuose. Kai po armijos išvykęs dirbti į Vilnių ir apsigyvenęs Grigiškėse, pistoletą pasiėmęs su savimi, nes baiminęsis gatvės plėšikų (darbas, girdi, baigiasi labai vėlai, tad reikia turėti "ką nors savigynai").
Egidijus Adomonis patvirtino prieš tragediją savąjį ginklą parodęs draugui Kęstučiui Šukeliui ir užsiminęs, jog savadarbis pistoletas esąs prastos kokybės - galįs iššauti net nepaspaudus gaiduko. Jei tai tiesa, belieka tik stebėtis Kęstučio Šukelio bukumu - kaip jis, žinodamas, jog ginklas gali bet kurią akimirką iššauti, išsitraukė jį iš po sėdynės ir ėmė krapštinėti!?
Nors abu kaltinamieji kaip įmanydami save teisino, Trakų rajono PK tyrėjai tai palaikė tik bandymu sušvelninti padėtį, išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės ir abiem pateikė kaltinimus tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis.
Be abejo, tokiais kaltinamųjų pasakojimais niekaip negalėjo patikėti ir nužudytos devyniolikmetės artimieji. Jų įsitikinimu, tarp Aurelijos ir tų dviejų "bandiūgų" galėjo kilti kokių nors nesutarimų, galbūt jie turėjo kokių nors asmeninių sąskaitų ir, nutaikę progą, su Aurelija žiauriai susidorojo.
Pritrūko įrodymų...
Išklausiusi abu kaltinamuosius ir susipažinusi su kita bylos medžiaga teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog abu vyriškiai nepagrįstai kaltinami tyčiniu nužudymu dėl savanaudiškų paskatų. Teismo nuomone, byloje nebuvo surinkta konkrečių duomenų, kurie leistų "neabejotinai konstatuoti, jog Egidijus Adomonis ir Kęstutis Šukelis buvo iš anksto susitarę Aureliją Česonytę nužudyti ir apiplėšti". Teismas patikėjo kaltinamųjų tvirtinimais, esą tokia mintis (pavogti mobilųjį telefoną) jiems kilusi tik merginos lavoną paslėpus miške... Taigi buvo konstatuota, jog Kęstutis Šukelis, neatsargiai elgdamasis su ginklu, netyčia iššovė ir "neatsargiai atėmė Aurelijai Česonytei gyvybę". O tai reiškia, jog už tyčinį nužudymą vyriškis išteisinamas... Toks pat sprendimas buvo priimtas ir Egidijaus Adomonio atžvilgiu.
Taigi už neatsargų gyvybės atėmimą ir vagystę (kaip minėta, buvo pasisavintas Aurelijos mobilusis telefonas) Kęstučiui Šukeliui teismas paskyrė galutinę 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią reikės atlikti pataisos namuose, o šio bendrui Egidijui Adomoniui už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą bei vagystę - vienerius metus už grotų.
Nužudytos merginos motina dar buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl moralinės žalos atlyginimo (prašė priteisti per 50 000 litų, nors drauge pripažino, jog padaryta žala neįkainojama ir keliasdešimt kartų didesne suma), tačiau teismas jį paliko nenagrinėtą.
