Dainininką Virgį Stakėną šiandien Lietuvoje pažįsta visi. Ir ne tik Lietuvoje - jam gitara brazdinant "Kelelį tolimą" ar kokį kitą populiarų šlagerį, plojo ir daugelio Europos šalių, ir JAV klausytojai. Muzika Virgiui ir yra jo gyvenimas. Jaunystėje dėl muzikavimo išdavęs medicinos mokslus ir mokytojo profesiją, gitarą iškeitęs į solidžias pareigas ir atlyginimus, Virgis jau seniai gyvena vien muzika ir iš muzikos. V. Stakėnas Lietuvoje garsus ne tik kaip dešimties kompaktinių ir vinilinių plokštelių, šimtų dainų bei dainų tekstų autorius. Virgio didelis indėlis, kad mūsų šalyje buvo ir yra dainuojamoji poezija, jis vienas iš kantri (country) muzikos pradininkų Lietuvoje. Muzikuodamas ir rengdamas festivalius V. Stakėnas vienam Lietuvos miestui netgi netikėtai išrinko vardą! Apie visa tai šis Šiauliuose gyvenantis muzikantas geriau tegul pats papasakos "Akistatos" skaitytojams.
- Virgi, per dešimtmečius tavo įvaizdis tiesiog suaugęs su gitara. V. Stakėnas be gitaros - pusė Stakėno. Tavo pasakojimas tikriausiai prasidės taip: "Vaikystėje, kai paėmiau į rankas gitarą, tai nuo tos dienos..."
- Oi, gitara į mano gyvenimą atėjo ne taip paprastai. Kaip ir dauguma tėvų tuo metu, mane "atidavė" į vaikų muzikos mokyklą, "užrašė" į akordeono specialybę. Akordeonas tada buvo laikomas ne tik ne romantišku, ne prestižiniu, bet ir, švelniai tariant, kaimišku instrumentu, tinkamiausiu, pavyzdžiui, kaimo kapelai. Kaip ir dauguma muzikos mokyklos auklėtinių, aš tuomet pakeiksnodavau savo likimą: mano draugai lauke spardo kamuolį, o aš tampau akordeono dumples, kartodamas nuobodžias gamas. O viliojo gitara, jau madingas ir romantiškas instrumentas. Deja, neturėjau tinkamo įvaizdžio: storulis, su akiniais - koks gi čia gitaristas?!
Mokiausi Šiaulių Juliaus Janonio vardo vidurinėje mokykloje. Tai buvo ir tebėra sena bei garbinga mokykla (dabar gimnazija). Ją baigiau 1971 metais su 120-ąja laida. Mūsų mokykloje buvo susibūręs stiprus mokinių estradinis ansamblis. Jis porą metų buvo estradinių ansamblių konkurso laureatas. To ansamblio muzikantai buvo mokyklos dievukai. Jei jie su tavim sveikinasi - tu jau "kietas". O jei dar paduoda ranką ir leidžia užeiti į savo orkestrinę - tai čia "šakės" viskam. Aš nesižeminau ir nesiprašiau į ansamblį, nes žinojau, jog nei mano įvaizdis, nei akordeonas tai kompanijai netinka. Širdyje, kaip ir daugelis, pasvajodavau apie ansamblį. Po daugelio metų supratau, kad tos svajonės išugdė užsispyrimą sau pačiam įrodyti, jog aš už ansambliečius ne blogesnis, galėčiau groti kaip ir jie. O gal net ir geriau.
- Tuomet kaip ir kada nutarei visiems laikams padėti akordeoną ir gyvenimą susieti su gitara?
- Esu kilęs iš medikų šeimos, tad baigęs vidurinę klusniai įstojau į Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultetą, tačiau per gitarą mokslus baigiau "pagreitintai" - per pusantrų metų. Mano pirmas pirkinys iš pirmosios stipendijos buvo gitara. Skambinti ja tuomet buvo labai madinga. Pavyzdžiui, iš mūsų vienuolikos vaikinų grupėje gitara grojome septyni. Aš visa galva pasinėriau į muziką, vis toldamas nuo medicinos. Tarp paskaitų ar laisvalaikiu eidavome pas ką nors gerti kavos, parūkyti ir klausytis "Bitlų". Aš visuomet imdavau gitarą: "Žiūrėkit, išmokau naują akordą! Klausykit, sukūriau naują dainą".
Nenuostabu, kad po pusantrų metų teko atsisveikinti su studijomis. Medicina yra toks mokslas, kurį studijuodamas (o vėliau dirbdamas) turi atiduoti visą save, aukodamas net asmeninį gyvenimą. Tikras medikas (jei jis tikras) visada paskendęs savo profesijoje. Tai gerai matau iš savo tėvo bei jo kolegų - jie visi yra savo darbo fanatikai. Aš nepažįstu nė vieno gydytojo, mokančio gerai skambinti gitara. O jei sužinočiau, kad mane gydantis medikas yra puikus gitaristas, bandyčiau patekti pas ne tokį muzikalų.
- Tai tada, "pragrojęs" studijas, tikriausiai ir nutarei tapti profesionaliu muzikantu?
- Mano tėvai ilgai laukė, kol, jų akimis, "suaugsiu į protą" (suprask, padžiovęs gitarą ant vinies dirbsiu ir gyvensiu "kaip visi"). Tėvai tikėjosi, jog surimtėti padės aukštojo mokslo diplomas, vėliau vylėsi, kad išauklės vedybos. Dėl šventos ramybės baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, aštuonerius metus dirbau mokykloje, vedžiau, o muzikos mano gyvenime tik daugėjo. Gitara ėmė trukdyti mokytojauti, tad perėjau į Šiaulių mokytojų namus, Šiaulių dviračių gamykloje "Vairas" redagavau radijo laidas. O kai mane pradėjo kviesti koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, teko apsispręsti, kaip toliau gyventi. Buvo laikotarpis, kai man siūlė dirbti rimtą darbą, tačiau su sąlyga, jog užmiršiu gitarą. Bet aš jau buvau rimtai užsikrėtęs muzika, gitara man buvo jau pagraužusi sielą ir kūną. Dabar jau dešimt metų laikau save profesionalu pagal statusą, o pagal muzikavimo kokybę, manau, profesionalu tapau ir dar anksčiau.
Su mintimi, kad jų sūnus - muzikantas, tėvai galutinai susitaikė 1991 metais, kai išvažiavau koncertuoti į JAV. Tais laikais pamatyti Ameriką buvo lyg ir žydroji svajonė. Tėvai sutriko - į JAV? Ne į ekskursiją, ne pas gimines, ne pagal profesiją, o gitaros dėka? Negali būti! Ko gero, tada jie galutinai suprato, kad aš muzikuoti sugebu ir niekad, kai kurių žmonių akimis, nebesuaugsiu į "tą protą".
- O kaip į muzikavimą žiūri žmona? Beje, ji taip pat meniškos prigimties, užsiima drabužių dizainu.
- Žmona tam ir žmona, kad suprastų vyrą bei įvertintų. Žinoma, muzikanto gyvenimo būdas kiekvienai moteriai - ne pyragai: nuolatinės kelionės, savaitgaliai bei šventės toli nuo šeimos. Tačiau žmona manim patikėjo. Kai susipažinom, ji buvo studentė ir štai jau daugiau kaip 20 metų eina greta visą kelią. O tam kely buvo visko - ne tik pergalių, bet ir skaudžių pralaimėjimų, kai kažkas tau per galvą lipa, kai esi nepelnytai nustumtas ar užmirštas.
- Virgi, apie tavo kadaise Šiauliuose suburtą Dainuojamosios poezijos studiją iki šiol sklinda legendos.
- Septintasis dešimtmetis Lietuvoje buvo romantikų dešimtmetis. Žmones žavėjo poezija, tapo madinga posmus dainuoti pritariant akustine gitara. Dainuojamąja poezija susižavėjo lietuviški "gėlių vaikai", tikėję, kad jų gitaros ir dainos išgydys visuomenę. Atsirado Giedrius Kuprevičius su savo idėjomis, festivaliais ir eksperimentais, pagaliau Vytautas Kernagis. A. Araminas pastatė filmą "Mažoji išpažintis". Filmas tapo savotišku manifestu. Jaunimas iš to kino dainas dainuodavo, scenas mintinai cituodavo.
1978 metais Šiaulių kultūros rūmuose susibūrė dainuojamosios poezijos studija. Tai buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvoje tokia studija. Daug dabar žymių žmonių, žurnalistų, verslininkų, menininkų, aktorių lankė studiją. "Keistuolių teatro" aktoriai Ilona Balsytė bei Darius Auželis, garsios grupės "Vairas" bei vaikų choro "En-Den-Du" grupės vadovas, dabar emigravęs į Izraelį Vadimas Kamrazeris, ansamblio "Jonis" lyderis Pranas Trijonis ir kt.
- O kodėl visi šie romantikai vėliau nutilo ir tapo nebe tokie madingi?
- Nieko nėra amžino, viskas keičiasi. Gitaros nuvertėjo, nes atsirado sintezatoriai su "Kaziukais", kompiuteriai.
- Kokie dar "Kaziukai"?
Lietuvoje didelę muzikos rinkos dalį užėmė ir užima vestuvių muzikantai. Groti vestuvėse - labai nelengvas darbas. Jose muzikantai paskutiniai gula, pirmieji keliasi, turi visiems įtikti ir, svarbiausia, niekada nepasigerti. Anksčiau vestuvėse paprastai grodavo trise. Ir štai atsirado japoniški sintezatoriai "CASIO", kuriuos muzikantai juokais praminė Kaziukais. Tuose sintezatoriuose buvo elektroninis ritmo generatorius, pakeičiantis vieną žmogų prie mušamųjų. Su "Kaziuku" grojama jau nebe trise, o dviese, į "Kaziuko" atmintį galima įrašyti ritmus ir net pačią muziką, elektroninis "Kaziukas" niekada nepavargsta, nenusigeria ir neprašo honoraro.
- Kaip nauja "elektrinė muzika" pakeitė tavo gyvenimą?
- Po pirmojo mano gyvenimo etapo - dainuojamosios poezijos - prasidėjo antras. Tai kantri (angliškai - "kaimas") muzika. Kaip atspara vadinamajai vestuvinei estradai - primityviai saldžiai muzikai. Ko daugelis žmonių nori per vestuves ar pokylius? Išgerti bei lengvos muzikėlės. Nesvarbu, kas ką ir kaip groja, kad tik būtų ritmas ir lengva "meliodija". Muzikantai tokiam skoniui pradėjo per dažnai pataikauti. Pagalvojau, kad kantri muzika galėtų būti atsvara vestuvinei, nes yra kur kas gilesnė ir turi visus duomenis populiarumui - irgi melodinga, linksma kaimo žmonių muzika.
- Kodėl kantri muzikos festivalį sugalvojote rengti Visagine?
- Tuomet Visaginas dar buvo Sniečkus. Atominė elektrinė buvo turtinga, galėjo paremti festivalį, o Sniečkaus vadovai, nors visi kalbėjo tik rusiškai, susidomėjo idėja, kad jų gūdi provincija atgis suvažiavus šimtams svečių.
Ilgai galvojom, kaip pavadinti festivalį. "Sniečkaus kantri" kažkaip neskamba, o angliakalbiai, betardami miesto vardą, iš viso liežuvius nusilauš. Sakau: "Duokit žemėlapius, pasakokit vietinius padavimus, sužinokit visas legendas - ką nors atrasim. Netyčia žemėlapyje aptinku, kad ežeras, ant kurio kranto stovi miestas, vadinasi Visaginas. Pagalvojau, kodėl gi festivalio nepavadinus "Visagino country"? Ir skambu, ir gražu. Patiko ne tik man. Po pusantrų metų miesto taryboje buvo nutarta Sniečkų pervadinti Visaginu. Draugai juokauja, jog man, kaip Visagino vardo tėvui, miestas turėtų duoti pensiją arba bent Visagino garbės piliečio vardą.
- Ar ilgai dar žadi koncertuoti ir rengti festivalius? Ką palinkėtum jaunimui ir savo gerbėjams?
- Šiuo metu esu prie dviejų festivalių vairo. Tradiciškai esu Visagino festivalio taryboje, kitas festivalis - atgimęs dainuojamosios poezijos, bardų muzikos festivalis "Akacijų alėja". Šiemet Kulautuvoje po Mindauginių, po Pasaulio lietuvių dainų šventės, įvyks trečiasis. Kviečiu užsukti ir "Akistatos" skaitytojus.
Pagal amžių aš - dėdė, galėčiau būti ir senelis, tik dar nesu. O pagal sielą esu neapibrėžto amžiaus vyrukas. Man muzika davė tai, kad randu bendrą kalbą ir su savo kartos žmonėmis, ir su dvidešimtmečiais. Kai atsisuku, matau, kad dažnai daužiau galva sieną, griaudamas įvairias (specialiai statomas ir natūraliai sutiktas) užtvaras. Nieko, užsigrūdinau. Nebuvo lengva, tačiau, ko gero, ir antrą kartą daryčiau tai, ką gyvenime dariau. Jaunimui palinkėčiau užsispyrimo. Jei turi tikslą - siek. Nesvarbu, muzikoje ar kame kitame. Taip pat reikia nuoširdumo bei tikėjimo tuo, ką darai. Ir vertinti tikrus draugus. Gyvenimas bei laikas padeda susivokti. Geriausias teisėjas - laikas.
- Ačiū už pokalbį ir visų gerbėjų vardu linkiu dar daug energingų muzikavimo metų.
Kalbėjosi S. Stasaitis
Organizuojant vieną pirmųjų Visagino festivalį.
A. Sirgeto nuotr. (stakan1.jpg);
Virgis Stakėnas be gitaros būtų tik pusė Stakėno.
S. Platūkio nuotr. - stakan.jpg;
J. Jankevičiaus nuotr. - stakan2.jpg;
J. Jankevičiaus nuotr. - stakan3.jpg;
