Daiva NORKIENĖ
"...Tada mane apsupa kitų planetų žmonės. Tokie maži ir ryškūs. Milijonai žmonių. Ir visi prašo, kad jiems suteikčiau butus", - pakelių maniaku pramintas Kazys Jonaitis tokiomis kalbomis mėgino vaidinti psichiškai nesveiką.
Tačiau specialistai nustatė, kad K. Jonaitis neserga jokia psichikos liga. Ir nepaisant to, kad yra "labai žemo, beveik defektiško intelekto", savo veiksmus "galėjo suprasti ir valdyti".
Gerda mėgino priešintis
Pareigūnų informatoriui "Petrui Kurmeliui", sėdėjusiam vienoje kameroje su K. Jonaičiu, iš siaubo turėjo šiauštis plaukai. Tas, kuris taip žiauriai, beprasmiškai, vieną po kitos žudė merginas, net ir užkietėjusiems recidyvistams atrodo šlykštus. O "Petrui Kurmeliui" Kazio istoriją teko išklausyti nuo pradžios iki galo. Kaip jau minėjome, "Petras Kurmelis" maniako baudžiamojoje byloje yra įslaptintas liudytojas.
Taigi, anot liudytojo, bejėgę apsvaigintą merginą maniakui buvo visiškai nesunku nuvežti gilyn į krūmus. Iš šalimais ūžiančios autostrados niekas ir nepastebėjo, kaip baltas folksvagenas su pusamžiu vyriškiu ir priekinėje sėdynėje "snaudžiančia" mergina pasuko iš kelio ir dingo už pirmo posūkio.
- Jonaičiui bevažiuojant gilyn į mišką, staiga atsidarė automobilio durelės ir auka iškrito ant žemės, - teigia liudytojas. - Tą pačią akimirką mergina atsigavo, pramerkė akis ir ėmė priešintis.
Gerda šaukė ant maniako, kad šiam bus blogai, kad policijoje ji turinti nemažai pažįstamų, kad prieš įlipdama įsidėmėjusi jo automobilio numerius... Tačiau tokie grasinimai galėjo paveikti nebent prievartautoją, pasismaginti sugalvojusį ekspromtu. Bet ne K. Jonaitį, kuris, kaip jau rašėme, žmogžudystę suplanavo iš anksto.
"Aš ją padėjau tokioje vietoje, kad niekas ir niekada nesuras", - kameros draugui vėliau gyrėsi K. Jonaitis. Tačiau laikas padarė savo. Išbadėjęs, prie nugaros limpančiu pilvu (prisiminkite, kad maistą iš jo atiminėjo Lukiškių "draugai") maniakas prokurorams išsidavė už... porciją cepelinų. Bylą tyrę pareigūnai, jau seniai įtarę, kad be žinios dingusios Gerdos mirtis - šiam vyrui ant sąžinės, klusniai sulakstė iki artimiausios kavinukės tradicinio lietuvių patiekalo. O už jį mainais pamatė neatrastą kapavietę. Pirmoji iš maniako aukų ilsėjosi netoli iš Vilniaus į Kauną vedančio geležinkelio, krūmynuose, juodame lipniąja juosta aplipintame polietileno maiše.
Klaidino
Nepaisant žemo intelekto, K. Jonaičiui gudrumo tikrai netrūko. Pasakodamas nužudymo aplinkybes, maniakas šį bei tą tyčia supainiojo. Prisiminkite iš ankstesnės publikacijos: nusikaltimo dieną Kazys remontavo savo tarnybinį kamazą. Beje, senutėlis vilkikas tuo metu sugedęs jau buvo ne mažiau kaip penkias dienas, o jo remontas užbaigtas dar po mėnesio. Taigi nė į vieną reisą minėtu kamazu maniakas nebuvo išvažiavęs. Tačiau prokurorams tyčia sumelavo, kad Gerdą myriop pavėžėjo būtent tarnybine mašina.
Jeigu Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai būtų mažumėlę patiklesni, šiuo metu K. Jonaičio teisme matytume ir rimtesnių "spektaklių", negu trijų nebūtų bendrininkų išsigalvojimas. Vėliau maniakas prisipažino prokurorus apgavęs norėdamas teisme pareikšti: "Jokios Gerdos nežudžiau, mane jėga privertė prisipažinti nebūtą nusikaltimą!" O tai įrodydamas teismui būtų pateikęs užuominą apie tikrovės neatitinkančias nusikaltimo aplinkybes. Neva tomis dienomis jis ilgai ir nuobodžiai remontavo kamazą, į reisus nevažinėjo ir tokiu būdu, kaip tvirtina kaltintojai, nusikaltimo įvykdyti tikrai negalėjo.
Tačiau pareigūnai savo darbą išmanė: iš anksto iš "Panerių vairo" bendrovės parsisiuntė pažymą, kad maniako mašina buvo remontuojama, ir šiam nieko kito neliko, tik prisipažinti nusikaltimą įvykdžius pakeliui iš darbo su asmeniniu pasatu.
Mėlynojo troso paslaptis
K. Jonaičio paskutinės dvi aukos prie medžių buvo pririštos už kaklų. Pareigūnams ilgokai būtų tekę spėlioti, kodėl. Juk maniakas iki šiol tvirtina, kad pavėžėtos merginos pačios siūlydavusios išgerti alkoholio, pačios atsiduodavusios, o užmušti jas tekdavo tik todėl, kad imdavusios šantažuoti ir reikalauti pinigų už išprievartavimą. Nors ši versija ir visiškai neįtikima, tačiau klaustukų dėl troso vis dėlto išlieka. Mat serijiniai nusikaltėliai paprastai nusikaltimus vykdo vienodu braižu. Tad kaip paaiškinti, jog pirmoji auka rasta maiše, o kitos - mėlynu automobiliams vilkti skirtu lynu už kaklų pririštos prie medžių?
"Petras Kurmelis" pasitarnavo įmenant ir šią mįslę.
2000 metų liepos 13 diena. Po pirmojo nusikaltimo praėjo mėnuo ir šešios dienos. K. Jonaitis - puikiai nusiteikęs, nes senutėlis kamazas jau porą dienų suremontuotas, atsirado reisų. Tą vakarą Kazys riedėjo namo iš Suvalkijos, kur teko vežti medienos krovinį. Jau beveik temo, buvo maždaug 21 valanda.
Vienų vaikų namų auklėtinė Kristina (tada jai tebuvo 17 metų) autostopu keliavo iš Kauno į Vilnių. Maždaug ties Pravieniškėmis ir Rumšiškėmis mergina kilstelėjo ranką priešais atidardantį pilkšvą rusišką vilkiką.
- Vairuotojas buvo labai nemalonus senis, kabinoje - tepaluoti skudurai, - prisimena Kristina. - Tačiau jau temo, todėl apsidžiaugiau ir tokiu vežėju.
Netrukus tas "labai nemalonus senis" merginai pasiūlė pasimylėti.
- Aš atisakiau, ir tada jis staiga sustabdė mašiną ir liepė dingti. O kur aš viena, temstant, vidury kelio turėjau dėtis? Todėl ėmiau prašyti, kad dar bent truputėlį tas senis mane pavežtų.
Kristina prisiprašė ant savo galvos. Iki Vilniaus likus maždaug trisdešimčiai kilometrų pakelės krūmuose mergina jau grūmėsi su ją užgulusiu vairuotoju. Kankinimai užtruko porą trejetą valandų. Išrengta, išprievartauta, žiauriai sumušta nepilnametė vos ne vos paspruko. Maniakas dar bandė ją vytis per laukus, tačiau sportiškos vaikų namų auklėtinės tik kojos sušvytravo.
"Po to karto aš sau prisiekiau, jog vėliau aukas kankinsiu pririšęs prie medžių, kad nebepabėgtų", - "Petrui Kurmeliui" išsidavė serijinis žudikas. Ir iš tiesų, kitos aukos - vieviškė Eglė ir jonavietė Jurgita - rastos mėlyno troso kilpose.
"Galina, kai rimtai pagalvoju apie savo likimą, tai man vis dažniau atrodo, kad manęs laukia tas pat, kaip tavo buvusiojo (buvęs G. Jonaitienės vyras rastas pasikoręs - D. N.), - iš Lukiškių rašo K. Jonaitis. - Tai gali atsitikti bet kuriuo metu - tokia didelė apima neviltis".
Matyt, lemta, kad maniakas tardymo izoliatoriuje-kalėjime patirtų panašias kaip ir savo aukų kančias.
Mirtį lėmė kelios minutės
Maždaug pusmetį po Gerdos ir Kristinos išniekinimo maniakas buvo "ramus". Jeigu nekreipsime dėmesio į tuos atvejus, kai psichopatiškais išsišokimais šiurpindavo savo buvusią žmoną ir kitus namiškius. Laiškuose Galinai jis iki šiol atgailauja už tai, kad būdamas laisvėje kartais tapdavo "pasiutusiai nervingas".
"Prisimeni, Galia, kas buvo, kai tu man neleidai pirkti alaus? Prisimeni, kas pasidarė?! Vos tyčia su mašina netrenkiau į medį! O ar pameni, kaip žadėdavau pradėti nuo nervų gerti kokias nors žoleles?"
Gerai būtų, jeigu merginą nužudžiusiam ir išprievartavusiam, o kitą tik per plaukelį gyvą paleidusiam monstrui galėtų padėti raminamosios žolelės! Tačiau maniaką, kad nesugrįžtų prie savo darbelių, reiktų laikyti surištą tramdomaisiais marškiniais. Bet ir tai kažin ar padėtų. Tad po pusmečio jis jau žvalgėsi dar vienos aukos.
2000 metų gruodžio 8 diena. Vievio gyventoja Eglė apie 17 valandą 20 minučių baigė darbą Kirtimų gatvėje esančioje "Sanitekso" bazėje. Dviese su drauge sėdo į 8-ojo maršruto autobusą ir netrukus pasiekė Žemuosiuose Paneriuose esančią stotelę. Iš čia Eglė paprastai važiuodavo į Vievį autobusu arba susistabdydavo pakeleivingą mašiną (čia stabdė ir Gerda). Eglė, kaip ir jos "pirmtakė" Gerda, savo nelaimei, buvo apsirengusi visiškai juodai - kelnės, paltas, palaidinukė, rankinė buvo maniaką "sužadinančios" spalvos. Toje vietoje draugė Eglę paliko vieną. Joms buvo nepakeliui.
Reikia pasakyti, kad, priešingai nei kitos Jonaičio aukos, Eglė greitkelio prieigose nebuvo vieniša. Pakelėj balsavusių Gerdos, Jurgitos, Kristinos absoliučiai niekas nelydėjo ir negalėjo apginti, o Eglės mirtį lėmė tikrų tikriausias atsitiktinumas. Viso labo kelios atsitiktinės minutės!
Eglės brolis dirba Vilniuje vairuotoju ir vakarais važiuodamas namo į Vievį ją labai dažnai parsiveždavo. Brolis ir sesuo buvo netgi susitarę: jei tik Eglė nenuvažiavo kitu transportu, apie 18 valandą jis ją paima minėtoje žemųjų Panerių stotelėje. Tiesa, penktadieniais brolis darbą baigdavo gerokai anksčiau už Eglę, tad ji dažniau vykdavo autostopu. Tačiau tą lemtingą vakarą jis šiek tiek darbe užtruko ir apie 18 valandą jau žvalgėsi stotelėje savo sesers.
- Pro tą vietą tąvakar pravažiavau net 4 kartus! - prisimena brolis.
Pirmuosius tris kartus buvo per anksti: Eglė dar tik baigė darbą "Sanitekse". Ketvirtąjį kartą brolis pro Žemųjų Panerių stotelę pravažiavo maždaug 18 valandą. Sesers nebebuvo, tad nieko bloga nenujausdamas Egidijus nušvilpė autostrada namo. Pakeliui jis galbūt net pralenkė maniako vairuojamą automobilį. Kaip dabar paaiškėjo, į K. Jonaičio baltą pasatą nieko nenutuokianti mergina įsėdo vos prieš kelias minutes... Eglės kūną tarp Lazdėnų ir Rykantų, beržyne, pavasarį aptiko sodinukų prisikasti užklydęs vieviškis.
Su Jurga kalbėjosi apie Gerdą
2001 metų gegužės 9 diena. K. Jonaitis Žemuosiuose Paneriuose paėmė pavėžėti paskutinę savo auką, juodu švarkeliu, juodais batais ir pilkomis kelnėmis pasipuošusią Jurgitą. Ši mergina buvo labai gerai prieš metus nužudytos Gerdos draugė. Po pastarosios paslaptingo dingimo Jurga nuolat pamąstydavo, kad "balsuoti" greitkelyje yra gana pavojinga. Tačiau važiuoti pakeleivingu automobiliu buvo nepalyginti greičiau, smagiau ir pigiau nei autobusu. Tai ir privertė 21 metų studentę pamiršti artimųjų perspėjimus.
Iš "Petro Kurmelio" pranešimo žinome, koks pokalbis įvyko tarp maniako ir jo būsimos aukos.
"Miela panele, ar jūs nebijote važinėtis autostopu? Juk dabar tokie sudėtingi laikai", - maniakas blizgino akis į nepaprasto gražumo merginą. Ši, nieko bloga negalvodama, paaiškino, kad po jos draugės Gerdos paslaptingo dingimo yra "truputį baisu". "Mano draugė dingo lygiai prieš metus, susistabdžiusi pakeleivingą automobilį toje pačioje vietoje, kur ir aš", - maniakui pasiguodė Jurgita. Mergina net neįtarė, kad jos bičiulė prieš mirtį sėdėjo ne tik tame pačiame automobilyje, bet ir toje pačioje priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo. "Po draugės Gerdos dingimo pasidariau atsargi - nesėdu į bet kokią mašiną. Dabar renkuosi tik patikimus vairuotojus, tokius kaip jūs!" - pusamžiui diedui prisipažino Jurgita. Netrukus jai su "patikimuoju vairuotoju" norom nenorom teko praeiti tokį patį kančių kelią, kaip ir draugei lygiai prieš metus... Jurgitos kūną po kelių savaičių Vievio miške, šalia greitkelio, aptiko apylinkes naršę Kunigaikščio Gedimino vardo pulko kariai...
"Galčionok, saugok labai save! Nebendrauk su nepažįstamais ir neleisk svetimiems glostyti mūsų šuns Arbeko, kad būtų geresnis sargas! - rašydavo iš Lukiškių savo buvusiajai K. Jonaitis. - Ir labai prašau - šiltai renkis, kad neperšaltum, gal nuvažiuok į sanatoriją pasigydyti sąnarius, nusipirk vitaminų..."
Pakelių maniakui, atrodo, nepaprastai brangi jo moteris. Vienintelė moteris, kuri juo nesibjaurėjo ir iškęsdavo visus protrūkius. Šiandien ši moteris teisiama už nusikalstamu būdu įgytų daiktų naudojimą. Maniakas Galinai atnešdavo ir padovanodavo nelaimingų merginų daiktus: rankines, lūpdažius, kvepalus, feną, blakstienų tušą... G. Jonaitienė tvirtina nežinojusi, kokiu būdu tie daiktai įgyti. "Nejaugi bent viena sveikai mąstanti moteris dėl tokio niekniekio kaip lūpdažis ir kvepalai leis vyrui žudyti ir prievartauti? Juk jokių turtų Kazio aukos su savimi neturėjo!" - tvirtina Galina. Šiandien ji su K. Jonaičiu nutraukusi susirašinėjimą, o jo iš Lukiškių parašytus laiškus atidavė "Akistatai" - paviešinti. Moteris tikina susirašinėdavusi, nes norėjusi dėl savęs pačios išsiaiškinti priežastis, kurios jos mylėtą vyrą pavertė maniaku. Tačiau K. Jonaitis ją nustebino tuo, kad niekada ir dėl nieko nesigailėjo. Viename laiške jis tik apgailestauja, kad nelemtai įkliuvo: "Jeigu nebūčiau paskambinęs iš tos merginos mobiliojo telefono, dabar nebūčiau čia uždarytas!"
Maniakas nesimeldžia ir neatgailauja. Be įslaptintųjų liudytojų "Petro Kurmelio", "Liudo Vasario" ir dar vieno vyruko, su K. Jonaičiu kartais uždaroma nuo kelių iki dešimties recidyvistų. Maniakas nuolatos dreba dėl savo kailio, o ypač bijodavo būti užmuštas Kaune ar etapuojamas (K. Jonaitis buvo laikomas ne tik Lukiškėse, bet kuriam laikui ir pervežtas į Kauno areštinę). Jo laiškuose nuolat gali justi neviltį: "Aš bijau, kad mane baisiai muš. O gal ir išvis užmuš. Jeigu veš į Kauną, tai iš ten galiu ir gyvas negrįžti!"
Informacija mirties bausmės šalininkams: tai, ką šiandien išgyvena serijinis žudikas, yra ne kas kita kaip ilga... agonija, tikriausiai besitęsianti metų metus - iki gyvos galvos.
