Senos knygos - geros knygos. Aną dieną pasiimu vieną, atsiverčiu pirmą puslapį ir skaitau:
"Apskrities N miestelyje buvo tiek daug kirpyklų ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestelio gyventojai gimsta tik apsikirpti, apsiskusti ir numirti".
Gerai rašo, - pagalvojau, - teisingai. Dirstelėjau į viršelį - ogi Ilfas ir Petrovas. "Dvylika kėdžių". Tai bent rašytojai! Kone prieš šimtą metų puikiausiai aprašė, kaip atrodys mūsų miestelis.
Labiau įsigilinęs vis dėlto nusprendžiau, kad gerbiami klasikai nebuvo išsamūs. Taip, dėl kirpyklų, laidojimo biurų jie teisūs. Tų institucijų, kaip dabar įprasta vadinti, mūsų miestelyje tikrai daug. Labai daug. Tiek daug, jog atrodo, kad mūsų piliečiai daugiau nieko ir neveikia, tiktai skutasi, kerpasi ir numiršta. Bet vaizdelis taptų pilnesnis, jei prie kirpyklų, laidojimo biurų būtų paminėti, pavyzdžiui, alaus barai. Alus - kasdieninis tikro lietuvio gėrimas, galima sakyti, nacionalinis. Ir tada šis sakinys skambėtų taip:
"Apskrities N miestelyje buvo tiek daug kirpyklų, alaus barų ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestelio gyventojai gimsta tik apsikirpti, apsiskusti, atsigerti alaus ir tuojau numirti".
Taip, dabar jau geriau. Platesnė panorama, išsamesnė. Deja, vėl kažko joje pasigedau. O ko - nežinau. Prisiminiau tik tada, kai pašto dėžutėje radau šūsnį dantų protezavimo kabinetų raginimų tuojau pat susidėti dantis. Tai štai ką praleido Ilfas ir Petrovas! Dabar "Dvylikos kėdžių" pradžia atrodytų taip:
"Apskrities N miestelyje buvo tiek daug kirpyklų, alaus barų, dantų protezavimo kabinetų ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestelio gyventojai gimsta tik apsikirpti, apsiskusti, atsigerti alaus, susidėti dantis ir tuojau numirti".
Visai neblogai, nusprendžiau, iš pasitenkinimo trindamas rankas. Jeigu Ilfas ir Petrovas dar būtų gyvi, jie man tikrai padėkotų už tokius dalykiškus papildymus. Tačiau vienas nedidelis įvykis privertė mane dar kartą grįžti prie romano teksto: parvažiavo žmona, baisiausiai suirzusi.
- Kas nutiko, brangioji?- klausiu.
- Ir vėl... Tas prakeiktas kelių policininkas ir vėl priskreto. Pažeidei, sako, taisykles, atimsiu vairuotojo pažymėjimą arba... Aš sakau, geriau arba. Šimtas litų kainavo.
Apgailestavome, žinoma, kad dar vienas šimtelis purptelėjo iš mūsų šeimos biudžeto, ir pradėjome kalbėtis, jog šiais laikais visur tas pats. Netepsi - nevažiuosi. Nežabota korupcija, kad ją galas.
Vėl sėdau prie romano ir sukūriau paskutinį variantą:
"Apskrities N miestelyje buvo tiek daug kirpyklų, alaus barų, dantų protezavimo kabinetų, korupcijos ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestelio gyventojai gimsta tik apsikirpti apsiskusti, atsigerti alaus, susidėti dantis, duoti kyšį ir tuojau pat numirti".
Viskas. Tik galvon šovė mintis, kad dabar aš jau galiu pretenduoti į romano bendraautorius. Ilfas, Petrovas ir ... Gražiai skambėtų, ar ne?
Stanislovas Varneckas
