Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kaskart, išgirdęs apie atliktą dar vieną organų transplantacijos operaciją, šešiasdešimtmetis kaunietis Antanas Bubnelis suklūsta, mintimis panyra į ašarą išspaudžiančius prisiminimus. Antanas - vienas iš tų, kurie gyvena organų donorų dėka. Jam prieš dešimtmetį savo inkstą dovanojo vyresnysis brolis. Benediktas atidavė dalį savęs, kad išsaugotų jauniausiąjį, Antanuką. O po poros mėnesių į amžinastį iškeliavo pats... Tik po laidotuvių paaiškėjo, kad Benediktas anksčiau buvo patyręs mikroinsultą. Benediktas, pasirodo, tai žinojo, puikiai suvokė ir didžiulę operacijos riziką. Bet apie tai neužsiminė nei organo transplantacijai besiruošusiems gydytojams, nei artimiausiems žmonėms. Mat nelikus šios paslapties jis nebūtų galėjęs padėti broliui...
Sveikata buvo geležinė
Antanas Bubnelis kadaise džiaugėsi turįs geležinę sveikatą. Jo vaikystė prabėgo tremtyje, Sibire. Krasnojarske baigęs vidurinę mokyklą, septyniolikmetis Antanas grįžo į Lietuvą, įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Ir iškart ėmėsi aktyvios sportinės veiklos. Jaunuolis vieną paskui kitą į namus nešė apdovanojimus. Energingas studentas akademijoje įkūrė savigynos imtynių sekciją, vėliau - ir dziudo mokyklą.
Kai visi aukščiausi sportiniai iškovojimai buvo pasiekti, daugkartinis Lietuvos ir tuometinės SSRS dziudo turnyrų nugalėtojas ėmėsi trenerio darbo, pradėjo vadovauti Kauno rajono dziudo ir jojimo mokyklos kolektyvui.
- Turėjau fenomenalią sveikatą, gal dėl to niekada nesusimąsčiau, kad ją reikia tausoti, - dabar šiek tiek apgailestauja Antanas Bubnelis. - Kuo užsiimdavau, ką bedarydavau - atiduodavau visas jėgas, siekdavau maksimalaus rezultato. Visa mūsų, Bubnelių, giminė tokia...
Susirgo brolis, po to - ir Antanas
Antanas labai krimtosi sužinojęs, jog vienam iš penkių jo brolių, Juozui, medikai diagnozavo glomerulonefritą (tai labai sunki inkstų liga, sukelianti lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą). Kadangi tokių sveikatos problemų turėjo ir motina, medikai užsiminė, jog liga galėjo būti paveldėta.
Kitas Antano brolis, Benediktas, pasisiūlė Juozui paaukoti vieną savo inkstą. Tačiau skrupulingai įvertinę visus rizikos faktorius (ligonis buvo vyresnio amžiaus, prastos sveikatos), medikai operuoti atsisakė. Juozas netrukus pasimirė...
Ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus - tyrimų išvada, kad glomerulonefritu serga ir Antanas, kad liga - progresuoja! Antanas iki šiol tiksliai nežino, kokios priežastys nulėmė inkstų veiklos nepakankamumo išsivystymą. Gal genai, o gal tas nuolatinis savęs alinimas, netausojimas...
Antanas Bubnelis, kaip anksčiau ir jo brolis Juozas, tapo nuolatiniu Vilniaus Antakalnio universitetinės ligoninės Nefrologijos skyriaus gydytojų pacientu. Ligoniui reikėjo vis daugiau vaistų, priežiūros. Jį kiekvieną vasarą siųsdavo į Turkmėnijos dykumoje tarybiniais laikais veikusią nefrologinių ligonių sanatoriją. Gydymo principas ten - labai paprastas: žalioji arbata ir karštis. Beveik visą dieną ligonis praleidžia lauke (labai karštame ir labai sausame ore), išgeria "apie kibirą" nesaldintos žaliosios arbatos; kūnas gausiai išprakaituoja (organizmas išsivalo), o inkstai ilsisi. Grįžęs iš gydyklos Antanas bent pusmetį jausdavosi geriau.
Antanas į Turkmėniją skrido šešerius metus iš eilės. Septintąsyk gydytojai jo į užsienį neišleido. "Tavo būklė tokia, jog gali nesugrįžti, - toks buvo garsaus urologo profesoriaus Balio Dainio perspėjimas. - Reikia skubiai ieškoti inksto donoro..." Kaip žinome, pagelbėti sutiko Antano brolis Benediktas.
Po inksto transplantacijos gydytojai Antaną griežtai įspėjo iki minimumo apriboti fizinius krūvius, vengti stresų. Reikėjo saugotis smūgių (donorinį inkstą galima lengvai užčiuopti), peršalimų, infekcijų. Iš pradžių jis visų nurodymų laikėsi, bet vėliau... "Aš nemoku, negaliu gyventi be veiklos", - šypteli Antanas Bubnelis, prisipažinęs už tai ne kartą gavęs pylos ir nuo namiškių, ir nuo daktarų. O kaip negaus, jei net ir sunkios negalios parklupdytas toliau ėjo sporto mokyklos direktoriaus pareigas, krapštėsi prie baigiamo statyti šeimos svajonių namo, savo rankomis susirentė puikų vasarnamį gimtuosiuose Šapuruose (kaimas Lazdijų rajone), pasodino medelių alėją, išsikasė šulinį...
- Pajuntu stipresnį galvos svaigulį, didesnį nuovargį, o ir mano inkstelis - apčiuopiu - sukietėjęs, va tada jau ir pats sunerimstu - kam reikėjo taip plėšytis, - prisimena Antanas Bubnelis. - Nieko nelaukęs, kad ir naktį, skambinu į Vilnių, lekiu pas savo mielus daktarus...
Kodėl į Vilnių, kodėl ne pas kauniečius nefrologus? Atsakymą į šį klausimą Antanas Bubnelis diplomatiškai nutyli...
Ligos pamilo Antaną
Inkstų nepakankamumas - tik vienas iš daugybės Antanui Bubneliui likimo siųstų išbandymų. Po keturiasdešimtmečio ligos lyg kirvarpos ėmė graužti kadaise geležine sveikata galėjusį girtis ąžuolą...
Dėl sutrikusios kraujotakos galūnėje (skirtas gydymas galėjo pažeisti persodintą inkstą) chirurgams ortopedams prisiėjo naujai sumodeliuoti dalį kojos; dar po kurio laiko pritrenkė žinia apie besivystančią piktybinę ligą... Tad širdies infarktas, kurį Antanas išsigydė pats, taip ir nesulaukęs rimtesnės medikų pagalbos, - lyg mažam vaikui sloga...
- Palatos gydytojas tąsyk mane anksčiau laiko "nurašė", - dabar prisimena Antanas Bubnelis. - Turbūt nusprendė, kad neverta gadinti vaistų - vis tiek neišgyvensiu...
Neįveikiamų ligų nėra?
Vieną po kitos išgirdę sunkiausiam nuosprendžiui prilyginamas diagnozes, dažnas iš mūsų tikriausiai pultume į paniką, imtume keikti likimą. Antanas - ne toks. Su sunkia negalia sėkmingai besigalynėjantis šešiasdešimtmetis gali didžiuotis šeimai vis dar esąs ramstis - ne našta.
- Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo nusiteikimo, - tvirtina Antanas Bubnelis. - Jei nenuleisi rankų, nepraskysi - bus gerai... Tačiau, kita vertus, to taip reikalingo nusiteikimo gali ir nepakakti, jei pritrūks vieno labai paprasto dalykėlio - visiško pasitikėjimo gydytoju. Kalbant sportiniais terminais, kai ligonis ir gydytojas dirba vienoje komandoje, anksčiau ar vėliau, Antano įsitikinimu, ligos "sudės ginklus". Štai po gydymo kurso sužinojęs tyrimų atsakymus Antanas jau gali juokauti, kad jis vėžiukui - neskanus...
Pavojingesnis - nieko neveikimas
Ligų puolamas, bet neįveikiamas Antanas Bubnelis iki šiol vadovauja sporto mokyklos kolektyvui. Po darbo tvarkosi prie namo ar sode. Nepamiršta ir tėviškės - ten darbai jau surikiuoti iki pavasario.
- Visada reikia norėti daugiau nei gali, - optimistiškai svarsto Antanas Bubnelis. - Suksi galvą, svarstysi, kursi planus, kaip tai pasiekti, ir nebus laiko galvoti apie ligas, nelaimes ar kitokias negandas...
Jo įsitikinimu, pavojingiau žmogui - ne ligos, o nieko neveikimas.
- Aš visai nebijau numirti, - galiausiai atvirai prisipažįsta Antanas Bubnelis. - Gal dėl to mirtis prisibijo manęs?..
