Politikos procesais ir politikos darbotvarkėmis besidomintiems asmenims, vienokiems ar kitokiems skandalingiems faktams iškilus į viešumą, knieti sužinoti ir atsakyti į klausimą, kas už to slypi arba kam tai, kas vyksta, yra naudinga.

Seimo pirmininkas mano, kad skandalai – tai „technologijų“ reikalas ir didžioji dauguma jų – dirbtini. Stebint paties Artūro Paulausko politinę veiklą, atrodo, kad jam naudinga viskas, kas Lietuvoje vyksta, net ir tai, kas, atrodytų, turėtų būti „nepatogu“ ar ne taip naudinga.

Kai susipyksta Naujosios sąjungos koalicijos partneriai socdemai su darbiečiais, A. Paulauskas arba nesikiša, arba kalba kaip valstybininkas, kviesdamas žiūrėti valstybinių interesų.

Kai „netyčia“ pas A. Paulauską į kabinetą užbėga Artūras Zuokas ar Viktoras Uspaskichas, spauda pateikia įdomių „netyčinių“ vizitų turinio dalykų, tačiau didesnio domėjimosi Seimo vadovui pavyksta išvengti, nes tuose vizituose įdomesni personažai atrodo tie, kurie „netyčia“ užbėga, nei tas, kuris priima.

Net ir pastarasis skandalas dėl Seimo kanceliarijoje vykstančių piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, atrodo, turėtų būti šešėlis pačiam A. Paulauskui, jau šeštus metus vadovaujančiam Seimui. Tačiau šioje istorijoje Seimo pirmininką matome nustebusį, tarsi nesusijusį asmenį, užsimojusį visuotinei kovai ne tik Seime, bet ir visoje Lietuvoje.

REKLAMA

Atsakymas, kodėl taip sekasi A. Paulauskui išvengti įsipainiojimo į gilesnius skandalus, tikriausia būtų vienas: Seimo pirmininkas nebepuoselėja „partinio“ darbo ir Naujosios sąjungos reabilitavimo ambicijų. Tai patvirtina ir jau kelinti rinkimai iš eilės prieglobsčio pasiprašymas po socialdemokratų sparnu. Politinių ambicijų turinti ir išlikimo siekianti partija stengiasi veikti savarankiškai, tačiau socialliberalų atveju suvokta realybė pakoreguoja ir politines elgsenas – geriau pasirinkti komfortabilumą, padedantį tenkinti savus interesus nei plėšytis vardan tos Lietuvos...

Artūras Paulauskas nemina niekam ant nuospaudų, vengia nemalonių situacijų, o joms susiklosčius – stengiasi taip pasinaudoti, kad jos būtų naudingos personaliai jam, ir tik laukia progos patrimituoti apie moralios politikos stoką ir svarbą. Visa tai rodo tik viena – A. Paulauskas kraunasi sau politinį kapitalą, kurio prireiks kituose prezidento rinkimuose.

Garbės kodeksas pats savaime negarantuos garbingos politikos

Savaitgalį vykusiame socialliberalų tarybos posėdyje nutarta visuotinai kovoti su Lietuvoje klestinčiu protekcionizmu ir partijoje pasitvirtinti garbės kodeksą. Kodėl gi ne – gražus gestas, tačiau per maža prisiimti garbės kodeksą, kad vykdoma politika taptų skaidresnė ir garbingesnė. Socialliberalai ne tik paskelbė, kad kuria etikos kodeksą, tačiau kviečia savo pavyzdžiu pasekti ir kitas Lietuvos partijas. Reikia pažymėti, kad tokios vėliavos kėlimas – gražus dalykas, tačiau ši vėliava jau iškelta Lietuvos krikščionių demokratų, kurie praėjusių metų birželio mėnesį vykusioje partijos konferencijoje tokį kodeksą priėmė. Džiugu, kad Naujoji sąjunga seka LKD pavyzdžiu. Tačiau kur kas svarbesnis momentas ne kodekso egzistavimas, bet jo laikymasis.

Jei Naujosios sąjungos etikos kodeksas bent kiek turinio prasme panašės į LKD prisiimtojo nuostatas, tai akivaizdu, kad Socialliberalų partijos tarybos narė Rima Pumputienė turėtų reikalų su kodeksą prižiūrinčia institucija. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi partijos nariams ir pačiai valstybei garbės nedarantis reikalas.

REKLAMA

Į partijos etikos sargų akiratį turėtų patekti ir Švenčionių meras, Naujosios sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas Vytautas Vigelis, be jokių skrupulų naudodamasis padėtimi ir protekcionistinėmis sąlygomis reklamuojantis savo partijos skyrių (nemokamai) Švenčionių savivaldybės interneto puslapyje. Jaunieji krikdemai išplatino pareiškimą apie šį egzistuojantį protekcionizmo reiškinį, tačiau Švenčionių savivaldybėje šeimininkaujantiems socialliberalams net ausys nesukrutėjo – kaip tituliniame puslapyje puikavosi jų skyriaus reklama, taip ir tebesipuikuoja.

Kuo panašūs bei skirtingi vaikų darželis ir Seimas?

Kaip Artūrui Paulauskui nelengva tramdyti neklusnius Seimo narius, įrodo ne taip sena frazė, nuskambėjusi per posėdį: „Palaukite. Na, palaukite. Aš dar nieko nepaklausiau, o jūs jau visi pareiškėte nuomonę“. Ši frazė nekeltų šypsenos, jei būtų ištarta vaikų darželio auklėtojo, barant įsismarkavusius vaikus.

Nelengva Seimo vadovui kurti moralią politiką Seime. Net oficialioje kalboje Kovo 11-osios proga Seimo pirmininkas guodėsi, kad niekaip neatsiranda valios Seime prisiimti etikos kodeksą, kuris suvaržytų mūsų išrinktųjų elgesį. Liūdnai atrodo Seimo vadovas guosdamasis. Kodėl jo autoriteto nepakanka, kad tas kodeksas būtų priimtas? Matyt, koalicijos partneriai – ne parama, o 11 socialliberalų – nepakanka.

Vaikų darželyje vaikams sudrausminti pakanka auklėtojo griežtesnio žodžio ir galiojančių taisyklių, kurių vaikai negali kaip nors paveikti, tačiau bėda, kad Seime tautos atstovai gali nusistatyti taisykles ne tik sau, bet ir visai šaliai. Taigi nepavydėtina vaikų situacija. Ne tik vaikų, bet ir visų likusių Lietuvos piliečių, kurių gyvenimas neretai priklauso nuo valdžios sprendimų, reguliuojančių gyvenimo sąlygas ir net likimus, o sau seimūnai taisykles kuria ne tas, kurių reiktų: didina padėjėjų algas ir lėšas kanceliarinėms išlaidoms, už kurias nereikia atsiskaityti, o su savidrausmę reglamentuojančiomis taisyklėmis kažkaip nesiseka.

Morali politika – nesukuriama

Vargu ar įmanoma dirbtiniu būdu sukurti (surežisuoti) moralią politiką, tiesiog ji yra tokia, kokia yra ją kuriantys politikai – moralūs, mažiau moralūs ar visiškai amoralūs. Tų pačių jaunųjų krikščionių demokratų pastangomis prieš metus Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo buvo išrikiuoti 82 sniego seniai besmegeniai, kurie nebyliai kalbėjo apie politikoje klestintį besmegeniškumą. Nuotaikingas „spektaklis“ baigėsi su pavasario lietumi, ištirpinusiu besmegenius, tačiau pačiam amoralumo ir besmegeniškumo reiškiniui išnykti iš politikos lietaus neužtenka. Būtina kiekvieno kuriančiojo politiką akistata su sąžine ir sąmoningumu. O šito labiausiai ir stinga.

REKLAMA

Norisi tikėti ir viltis, kad auganti politikų karta nepaveldės dabartinės kartos politikų mentaliteto, grindžiamo savanaudiškumu, pragmatiškumu ir nesiskaitymu su asmenine sąžine.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų