Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kokius išgyvenimus patiria tėvai, kai jų vaikui nutinka didelė nelaimė, gali įsivaizduoti nebent tie, kuriems taip jau buvo atsitikę. Gydytojas tokiais atvejais - tarsi Dievas, kuriam tėvai pasiryžę atiduoti viską, kad tik jų vaikui pagelbėtų, kad tik sūnus ar dukra visam gyvenimui neliktų invalidu... Deja, kartais pasitaiko ir taip, jog vaikų patirtos traumos tėvams atrodo pačios sunkiausios, o medikams - nevertos dėmesio...
Kojos pirštus perrėžė žoliapjovė
Praėjusio penktadienio pavakarę uteniškis Karolis (13 m.) kartu su tėvais išsiruošė pas tame pačiame rajone gyvenančią močiutę. Kaime niekada netrūksta darbų, o pavasarį jų kaip niekad daug. Berniukas užsivedė žoliapjovę ir ėmė kieme pjauti veją. Staiga vienas mechanizmo ratukas smigtelėjo į duobę. Siekdamas žoliapjovę atstatyti į pirminę padėtį, vaikas kiek per giliai kyštelėjo koją ir... suklykė iš baisaus skausmo. Prie spiegiančio ant žemės parkritusio broliuko pribėgo netoliese šlavinėjusi sesutė. Išgirdusi baisų riksmą, per akimirką prie sūnaus atsidūrė ir motina. Ne tik sužalotą vaiką - ir seserį su motina ištiko šokas: visas Karolio sportinio batelio galas gulėjo šalia, o vietoj kairės kojelės nykščio styrojo grynas kaulas... Kiek tolėliau ant žolės tysojo ir nukirstas nykštys...
Susižalojusį sūnų tėtis per keletą minučių atvežė į Utenos ligoninės Priėmimo skyrių. Čia paaiškėjo, kad žoliapjovė vaikui nurėžė ne tik nykštį, bet ir du kitus pirštelius - pastarieji laikėsi tik ant odelės! Tą vakarą skyriuje budėjęs chirurgas skubiai paskambino kolegoms į Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos centrą, nupasakojo, koks ligonis atvežtas į Priėmimo skyrių. Tačiau tokią traumą patyrusį paauglį mikrochirurgai priimti atsisakė... Be galo susijaudinęs, maišelyje sūnaus pirštelį laikantis tėtis niekaip negalėjo susitaikyti su siaubinga mintimi, jog vaikas visam gyvenimui liks invalidu, ir paprašė chirurgą patarti, kur kreiptis, kas dar - už bet kokią kainą - prisiūtų nukirstus pirštelius. Chirurgas sutarė, kad Karolį priims Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Plastinės chirurgijos skyriaus medikai. Greitosios pagalbos automobiliu į Vilnių atvežtas Karolis po nepilnos valandos jau gulėjo ant operacinio stalo... Deja, nykštys nebuvo prisiūtas (chirurgas pabijojo galimų komplikacijų) - tik tie du piršteliai, kurie dar nebuvo visiškai nupjauti (laikėsi ant odelės). Gaila, tačiau po dviejų parų vieną iš šių pirštelių teko amputuoti, nes sutriko kraujotaka. Lieka džiaugtis bent tuo, kad galbūt pavyks išsaugoti vieną iš trijų pirštelių.
Kojų pirštai žmogui nereikalingi?
Kyla klausimas - jei susižalojusį berniuką būtų sutikę tučtuojau priimti visame pasaulyje garsėjantys sostinės Mikrochirurgijos centro gydytojai, gal dar būtų pavykę sėkmingai replantuoti ir kojos nykštį, ir kitus pirštelius? Juk tokiais atvejais daug ką lemia net ne minutės - sekundės! Kodėl budintis mikrochirurgas Karolio patirtą traumą neakivaizdiniu būdu (net nepamatęs nukentėjusiojo!) įvertino kaip nevertą mikrochirurgo dėmesio?
Pasirodo, nors vaikas visam gyvenimui ir lieka be kojos pirštų, minėto centro mikrochirurgai to nelaiko didele bėda. Anot profesoriaus Mečislovo Vitkaus, kas kita, jei vaikui būtų buvusi nukirsta kokia pusė pėdos. O kojų pirštai, girdi, tai ne rankų, mikrochirurgams esą neverta dėl jų vargti patiems ir varginti ligonį! Tokių nuostatų, anot profesoriaus, laikomasi visame pasaulyje, nes mikrochirurgija yra pakankamai brangi medicininė paslauga (Lietuvoje vaiko kojos pirštų prisiuvimas, kaip pavyko sužinoti, kainuoja nuo 3 000 iki 5 000 litų).
Tačiau kai, būdamas neblaivus vienas Vilniaus rajono gyventojas pats nusipjovė varpą, minėtame Mikrochirurgijos centre mikrochirurgas M. Minderis jį operavo beveik 5 valandas. Mokesčių mokėtojams tai atsiėjo keliolika tūkstančių litų! Negana to, visai neseniai tas pats vyriškis panašiai bandė pasielgti ir su savo sėklidėmis, tiesa, jų pilnai nenusirėžė, todėl žaizda buvo negili, pakako nedidelės chirurginės intervencijos. Vadinasi, iš kvailumo ar nesupratimo tyčia lytinius organus besižalojančio žmogaus operacijos mikrochirurgams yra kur kas svarbesnės nei pagalba vaikui?
- O, varpa - tai visai kitas reikalas! - žurnalistės neišprusimu nusistebėjo profesorius Mečislovas Vitkus. - Kiek funkcijų ji atlieka!
Panašią nuomonę korespondentei telefonu pareiškė ir garsusis mikrochirurgas Mindaugas Minderis:
- Kojos pirštai Lietuvoje nebuvo ir nebus replantuojami, nes šito nereikia daryti, - nustebęs, kaip žurnalistė drįsta domėtis sritimi, apie kurią nieko nenutuokia, pareiškė mikrochirurgas.
Pasak M. Minderio, beveik per 20 jo darbo praktikos šioje srityje metų "gal vienas ar du kojų pirštai buvo replantuoti", tačiau nesėkmingai.
Tai gal Lietuvos mikrochirurgams tokie medicinos pasiekimai neįveikiami - dėl to ir nesiimama daryti kojų pirštų replantavimo operacijų?
- Viskas pasiekiama! Bet reikia daryti tai, kas reikalinga! Norint galima kojos pirštą ir vietoj nosies prisiūti, - atvirai ironizavo mikrochirurgas.
Būtina kiek galima daugiau padėti nukentėjusiesiems
Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriaus chirurgas Vygintas Kaikaris, paprašytas pakomentuoti uteniškio Karolio patirtą traumą ir jam suteiktą pagalbą, sutiko su vilniečių mikrochirurgų mintimis, jog kojų pirštai žmogui nėra tokie svarbūs kaip rankų, tačiau pabrėžė, jog kojos nykštys yra labai reikalingas vaikščiojimo funkcijoms atlikti. Būtent dėl to medikai daro viską, kad šį pirštą išsaugotų. Pasak chirurgo, jei kiti sužaloti kojos pirštai laikosi bent ant mažo odos lopelio, reikėtų bandyti replantuoti ir juos. Gydytojo V. Kaikario žodžiais, vieno ar kelių kojos pirštų netekusio vaiko traumą mikrochirurgai nelaiko sunkia, o šio vaiko tėvams tai yra pati sunkiausia trauma, tad visais įmanomais būdais nukentėjėliui reikia padėti.
Jei tąvakar Utenos medikai būtų kreipęsi į Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyrių, kaip patikino chirurgas V. Kaikaris, tikrai nebūtų buvę atsisakyta priimti nukentėjusį berniuką. (tokias traumas patyrę ligoniai į bet kurią gydymo įstaigą priimami be jokių siuntimų ir mokesčių), jei tuo metu nebūtų buvę ekstra tvarka operuojamų kitų nukentėjusių žmonių - dar sunkesnių ligonių. Tačiau tokiu atveju berniukas iš Utenos būtų buvęs nukreiptas į kitą mikrochirurgines operacijas atliekančią šalies gydymo įstaigą (Lietuvoje tokios operacijos atliekamos Vilniaus Raudonojo Kryžiaus Mikrochirurgijos centre, Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Plastinės chirurgijos skyriuje ir KMUK plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje).
