Daugeliui iš mūsų Kalėdos - tai didelių stebuklų ir svajonių išsipildymo metas, tai pati didžiausia ir gražiausia metų šventė, kurios laukia visi - maži ir dideli ir turtingi ir vargšai. Na, o kas iš tiesų yra Kalėdos? - tokį klausimą pateikėme Kauno Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčios klebonui Virginijui Veprauskui...
- Paprastai žmonėms ši šventė reiškia Kristaus atėjimą į Žemę. Mes tikime, kad toji Kristaus meilė atėjo mažo kūdikio pavidalu. Ir ji atsirado ne didelių karalių rūmuose, ne vilose ar kotedžuose, o paprastame tvarte. Tvarte, kur yra šienas, gyvuliai, kur yra Tėvas su Motina, jei taip galima sakyti - Juozapas su Marija... Taigi, jokiu būdu viską lemia ne turtas, o žmogaus vidus, jo sprendimai, pasaulėžiūra. Mes, kunigai, matome daug pavyzdžių, kai labai turtinti žmonės neturi vidinės ramybės, meilės, atjautos ir nuolat blaškosi. O paprasti žmogeliai, kurie vos suduria galą su galu, savo širdyje išlaiko didžiulę ramybę, pasitikėjimą. Taip jau yra...
- Bet juk turtingas žmogus gali paaukoti didžiulę auką ir tarsi sugeba nusipirkti sau pagarbą, o gal net ir Dangų?..
- Oi, ne... Turtais nusipirkti pagarbos nebeįmanoma. Pažįstu labai daug savo parapijos rėmėjų, kurie tikrai yra labai turtingi žmonės ir daug aukoja, bet jie, duodami šią auką, neįsivaizdina ir nesimaivo. Jie duoda tyliai. Pavyzdžiui, ateina sekmadieniais, padeda 100 litų ir sako, jog jie - mano vaikams. Žinoma, vaikų neturiu, bet suprantu, kad tie pinigai - globojamiems, Dienos centre besilankantiems vaikams... Kiti nuperka saldainių, pieštukų ar sąsiuvinių, gal kokias šiltesnes kojines, o galiausiai, į savo automobilio baką prisipylę degalų, nuveža tuos vaikus kur nors į mišką pabėgioti. Turtingi žmonės duoda pinigų nelaukdami už tai padėkos, nenori, kad apie tai būtų garsiai skelbiama. Tačiau aukodami jokiu būdu sau Dangaus nenusiperka...
- O kaip jaustis tiems, kurie sunkiai verčiasi ir negali paaukoti net tų kelių litų, kurie, nors ir nori, bet negali būti dosnūs?
- Bažnyčia - parapijos ašis, visi telkiasi apie ją. Tačiau kiekvienas, kad ir varganas žmogus, turi kaimyną, giminaitį. Toks nebūtinai turi atnešti aukas į parapiją, bet gali spindėti savo aplinkoje. Juk kasdien vaikščiodamas į parduotuvę, polikliniką ar bažnyčią bei matydamas, jog kažkas netvarkoje, gali paklausti, kodėl kaimynas neapsikuopė, nenuvalė sniego ar pernykščių lapų, t. y. jį paauklėti. Ir vis dėlto didžiausias dalykas, ką žmogus gali padaryti, yra malda. Išpirkti savo nuodėmes arba pelnyti Dangų galima atgaila, išpažintimi... Advento laikotarpis leidžia dovanoti kažką kitam. Kas išgali - ką nors nuperka ir padovanoja, kas ne - tegul dovanoja bent šypseną...
- Žinau, jog globojate vaikus iš rizikos šeimų (esate įkūręs Dienos centrą, kur jie gali praleisti savo laisvalaikį ir net gauna karštus pietus), senelius ir turite begalę kitų pareigų. Sakykite, ar ne per didelę naštą užsikeliate ant savo pečių? Juk esate nemažos parapijos klebonas, o šios pareigos atima ypatingai daug laiko... Kodėl tai darote?
- Tarnauti - toks ir yra kunigo pašaukimas. Argi galima ramiai sėdėti, kai aplink matai problemų ir žinai, jog gali bent dalį jų išspręsti. Mes, lotynų apeigų kunigai, laikomės celibato, neturime žmonos ir vaikų. Kai po darbo vyrai rūpinasi savąja šeima, - mes esame vieni, todėl vakarais turime daugiau laiko. Pasižiūrėjus televizorių, informacines laidas, belieka knyga, apmąstymai, buvimas su Dievu ir Dievo akivaizdoje - tai teikia stiprybės. O kai atsikėlęs ryte matai, kad žmonės ateina pas tave pagalbos, ir tu gali ją teikti - labai džiugu... Mums, kunigams, tikrasis pavyzdys yra arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis labai domisi socialinėmis reikmėmis ir kviečia mus ne vien pastoracinei teologinei, didaktinei, bet ir konkrečiai veiklai.
- Labai domitės dabartinių žmonių gyvenimu. Kas šiuo metu Jus labiausiai jaudina ir skaudina?
- Socialinėje srityje (jokiu būdu nekalbėsiu apie politinę, nors ir labai norėčiau) labai liūdna dėl to, kad jaunimas išvyksta iš Tėvynės, kad valstybė nebesugeba jo sulaikyti. Negalima sakyti, kad nuteka vien protas - ten išvyksta ir daug jokios specialybės neturinčių asmenų... Žmonės užsienyje daugiau uždirba, tai jiems naudinga, bet valstybei - akivaizdi žala. Skaudu ir dėl to, kad vyresni žmonės, 10 metų buvę bedarbiais, išmoksta vogti, muštis, pašlyja jų moraliniai kriterijai. Kad toks žmogus atstatytų savo pirminę žmogišką būseną, reikalingos didžiulės sąnaudos - tiek lėšos, tiek laikas. Trečiasis skaudulys - mūsų tautinė savimonė, jos sulaužytas "stuburas". Juk kas anksčiau buvo traktuojama vienaip, dabar - visiškai kitaip. Dėl to yra labai liūdna...
- Jūs dažnai lankotės įkalinimo įstaigose, tad tikriausiai galite pripažinti, jog nuteistieji - nebūtinai visi buvę bedarbiai...
- Visiškai teisingai, bet aš galbūt su suaugusiais įkalinimo įstaigose tokio tampraus kontakto neturiu, bet labai glaudus mano ryšys su nepilnamečiais. Ir labai džiaugiuosi, kad šioje įkalinimo įstaigoje viskas daroma taip, kad paklydęs vaikas pats imtų kabintis į gyvenimą, o ne grįžtų tenai atgal...
- Tikiuosi, jog Jūs turite ką palinkėti mūsų skaitytojams...
- Skaitytojams reikėtų patikėti, jog Kalėdos - tikrai stebuklų metas. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių. Aš linkiu, kad atėjęs į Žemę kūdikėlis Jėzus savo maža silpna rankute laimintų mus, gyvenančius šitoje Žemėje. Mums visiems reikia šilumos, meilės, kantrybės, išminties. Tegul daugiau šypsenų būna mūsų veiduose. To niekada nebūna per daug...
Kalbėjosi R. Pečeliūnienė
