Mantas LIDEIKIS
Gruzdžių gyventojai - linksmi žmonės, kartais gal ir iš adatos vežimą priskaldo. O kartais galbūt ir tiesą sako. Suprask juos, kad nori. Vieną tokį pasakorių aptikome prie alaus bokalo karčemoje. Pašnekovų jam, regis, trūko, tad su malonumu prisėdo greta. Alus liežuvėlį lengvai atriša, pasakojimai pilasi kaip iš gausybės rago. Vienas mūsų tos dienos pašnekovo Alyzo nuotykis sudomino. Perpasakosime jį paties Alyzo žodžiais beveik nieko nekeisdami.
Istorija ši bus gal moterims įdomi - apie meilę. Bet ir vyrams pasiklausyti derėtų. Galite sutikti su pasakorium, galite ir ne. Bet išklausykite.
Gyvena čia tokia maloni moterėlė, Adeliukė vardu. Alyzas ją meiliai Angeliuku vadina. Atvyko čia su vyru gyventi neseniai, gal prieš metus ar pusantrų. Vos per kiemą nuo Alyzo tvoros ši jauna pora įsikūrė. Ir spėjo jau, besarmatė, vargšo Alyzo širdį sudaužyti. Na gal ir ne visai sudaužyti, bet aplamdyti gerokai - tai jau be kalbų.
Žvitri daili moterėlė iš karto Alyziukui į akis krito. Sako, akimoju būtų ėmęs sparną rėžti. O kodėl ne? Vyrukas juk iš stuomens ir iš liemens. Bėda tik, galima sakyti, dviguba. Mat gražioji kaimynė vyrą tokį stambų, aukštą, iš pažiūros grėsmingą beturinti. O ir paties žmona sergsti, kad iš kelio neiškryptų. Bet, kaip sakoma, šaukia širdelė - ir ką tu jai padarysi? O Adeliukė Angeliukė tokia viliojanti, tokia graži. Ypač kaip iš šulinėlio vandenėlį neša, diendaržėlyje gėleles sodina.
Pavasaris buvo, jausmai kunkuliavo. Varvino seilę Alyzas. Staiga darbų jam ūkyje atsirado, vis kieme ir kieme reikia būti. Net televizorių pamiršo. Bet į kaimynų pusę eiti net nedrįso - barnios žmonos labai bijojo. O šiai - kad tik priežastį radus.
Kentė Alyzas, kol vieną dieną Adeliukė Angeliukas staiga pati kaimyno kieme pasirodė. Ir paprašė gražuolė pagalbos - vyriškų rankų talkos klėtelėje prisireikė. Vinuką įkalti. Vyras jos kaip tik į tolimą kelionę išsidanginęs, o čia ėmė ir prisireikė. Gi kaimynėlis turbūt nagingas, vis kieme, vis prie darbų bematanti.
Ar iš tiesų prisireikė, ar Adeliukė jau buvo Alyzą nužiūrėjusi, vienas Dievas dabar bežino. Bet taip jau nutiko, kad tą dieną kaimynas atitoko ant kaimynės begulys. Pašokti norėjo siaubo apimtas, bet ši jį tik prisitraukusi ir dar pareikalavusi. Ir taip prasidėjo tą savaitę dažni Alyzo vizitai kaimynų kieman - pagalbos visokeriopos teikti...
Dirbo Alyzas vyro darbą sąžiningai ir su tikra ugnele. Net su žmona medaus mėnesį taip darbavęsis nebuvo. Stačiai nežinojo, kur dėtis, savai vis reikėjo kažkokią istoriją sukurti, kur prasmegęs kelioms valandoms, bet ir ten baugu buvo. O jei tas Galijotas ims ir grįš?
Taip ir prabėgo savaitė. O vieną dieną Adeliukė staiga ėmė ir prisiminė sutuoktinį turinti. Galbūt dėl to, kad šis jau grįžti turėjo. Maža to, moterėlė staiga suskaičiavo, kiek Alyzas su ja malonių dienelių praleido. Ir paprašė nei daug, nei mažai - po šimtinę už kiekvieną kartą. Tai meilužį tarsi šaltu vandeniu perliejo - negalėjo patikėti, kad jam sąskaitą už "vyriškas paslaugas" bruka! Po paraliais, tokio dalyko dar nebuvo girdėjęs Alyzas - ir darbą padarė, ir dar pinigus duok? Bet tiesiai šviesiai Angeliukas pasakė: "Tenkinaisi, vadinasi, pats malonumą patyrei, mokėk dabar".
Viskas sukalkuliuota. O kad jokių teisinių ginčų nekiltų, dar ir įrašyta. Pasirodo, Adeliukė Angeliukė filmavimo kamerėlę tokią mažyte pastatydavo šalia lovelės, kur audringi meilės nuotykiai dėjosi, ir slapčiomis viską nufilmavo. Užsiminė, jog šį filmuką visai nesunku ir Alyzo žmonikei parodyti, kuri jau kuris laikas įtariai į šią pusę žiūri. Suprantama, ir vyrui savo pasisakysianti. Šis ant jos nesupyks, nes myli be proto, tačiau pavydus kaip velnias. Todėl tokiam šleivam ir kreivam bernui kaip Alyzas... Na, šis ir be ilgų aiškinimu suprato, kad geriau bus sumokėti. Pakliuvo į moteriškus spąstus, kaip musė į barščius. Dabar jau reikėjo pagalvoti, kaip savai žmonelei pasipasakoti, kur penkios šimtinės prapuolė.
Nuo tada Alyzas patikėjo, kad niekas šiame pasaulyje dykai neduodama. Net jei tau atrodo, kad dirbi devynis prakaitus braukdamas, netrukus gali pasirodyti, jog iš tiesų tai malonumą patyrei. Už kiekvieną maloniai praleistą valandėlę susimokėti reikia.
O Adeliukė Angeliukas, Alyzo žiniomis, jau kitą ant pirštuko vynioja. Vėl jos vyrelis išvykęs ir vėl moteriai, matyt, vyriškos paslaugos reikia.
Žadėjo ir mums Alyzas tą gražuolę parodyti, tik, gaila, nespėjo. Užsnūdo puspilnį bokalą apsikabinęs.
