Irena ZUBRICKIENĖ
Remdamasi statistikos duomenimis, Lietuvos moterų informacijos centro (MIC) direktorė Jurgita Pečiūrienė teigia, kad Lietuvoje sparčiai daugėja prekybos žmonėmis atvejų, į prostituciją įtraukiama vis daugiau nepilnamečių, o pati mūsų šalis pamažu įgyja "sekso turizmo" šalies vardą. Panašiai kaip Tailandas (Azija), kurio kaimuose sunku sutikti merginą ar moterį nuo 8 iki 45 metų, eilinę dieną triūsiančią savuose namuose, nes jos visos yra paklausiausia sekso vergovės prekė.
Žmogus - ne prekė
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, žmogaus teisių padėtis, kaip teigia J. Pečiūrienė, Lietuvoje nepagerėjo. Europos Tarybos duomenimis, prekyba žmonėmis yra trečias pagal dydį organizuotų nusikaltėlių pajamų šaltinis (po prekybos ginklais ir narkotikais). Tai šiuolaikinė vergijos forma. Pastaruoju metu į kovą prieš tokią prekybą pakilusi Europos Taryba skelbia: "Žmogus - ne prekė". Turima mintyje ir nelegalus įdarbinimas, ir neteisėtas įvaikinimas, ir priverstinis vergavimas namuose, ir prekyba žmogaus organais. O bene didžiausia prekyba žmonėmis vyksta prostitucijos versle. Lytinio išnaudojimo objektas - ne tik moterys, bet ir vyrai, ir vaikai.
Anot J. Pečiūrienės, dėl seksualinio išnaudojimo prekybos žmonėmis objektais tampa 80 procentų pasaulyje parduodamų žmonių. Anksčiau tai buvo tik Azijos tautų moterys, dabar - daugiau afrikiečių ir europiečių.
Skelbiama, jog kasmet parduodama apie 2000 lietuvių. Šios "prekės" atsiduria Didžiojoje Britanijoje (du trečdaliai), Vokietijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Italijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Japonijoje, Islandijoje. Anot J. Pečiūrienės, tikrovė yra dar šiurpesnė už skelbiamą statistiką, nes ne visi žmonių pardavimo atvejai tampa žinomi ir pagarsinami. Nusikalstama "gyvosios prekės" kaina - 3 - 4 tūkstančiai eurų arba svarų. Neoficialiais paskaičiavimais, Lietuvoje prekeiviai žmonėmis kasmet uždirba apie 5 milijonus litų pelno.
- Dar prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje būdavo nuteisiamas vos vienas kitas prekeivis žmonėmis, o pastaraisiais metais - po 30 ar 40, - sakė J. Pečiūrienė. - Tai rodo, kad prekybos žmonėmis tinklas plečiasi sparčiai. Jame - ne tik dideli pinigai, bet ir sulaužyti "gyvųjų prekių" likimai. Ypač tragiškos yra seksualinio išnaudojimo aukų, prostitučių praeities ir, deja, dabarties istorijos. Daugeliu atvejų nieko gero nežada ir tokių asmenų ateitis.
Kančios - nuo vaikystės
Atlikti įvairūs tyrimai ir apklausos rodo, kad 57 procentai į prostituciją įtrauktų ar įsitraukusių moterų ir merginų vaikystėje patyrusios seksualinę prievartą. Neretai - savo šeimoje. 49 procentai tokių "sekso darbininkių" - vaikystėje patirto fizinio smurto aukos. Jos yra lengviau pažeidžiamos, jau "pripratusios", dažniausiai neturi artimų žmonių, kurie jas apsaugotų ar gintų. Labai greitas kelias į prostituciją - vaikų namų ir globos įstaigų augintiniams, visada stokojantiems tik šeimai būdingų šiltų emocijų, nuoširdaus suaugusių žmonių dėmesio.
Suvalkietės Virga ir Monika (abiem - po 15 m.; visų merginų vardai pakeisti) auga vaikų namuose, ryšį su savo šeimų nariais seniai praradusios, kadaise kentusios ne tik badą, bet ir smurtą. Kaskart ištrūkdamos iš šios globos įstaigos, paauglės ieško uždarbio Marijampolės automobilių turguje. Jos tiesiog siūlosi turgaus prekeiviams, atvykusiems iš kitų miestų, stengiasi "pakabinti" užsienietį. Būdavę, kad viena aptarnauja klientą, o kita "patikrina" jo drabužių kišenes. Kartą taip apvogtas vokietis išsiaiškino jaunųjų prostitučių gudrybes, ir paauglės buvo stipriai sumuštos. Išsigydžiusios mėlynes, jos vėl "kabina" turgaus prekeivius, tačiau į kišenes nebelenda - tenkinasi kūnu uždirbtais pinigais. Abiejų mergaičių svajonė - tą patį darbą dirbti užsienyje, į kurį tiesiausias kelias - deja, per prekiautojus žmonėmis.
Minėtų paauglių kraštietė Gabija (16 m.) - nerūpestingos motinos, savo meilę skiriančios tik sugyventiniui, atžala. Mergina glaudžiasi vyresnės sesers namuose, laisvalaikį skiria prostitucijai. Taip - jau pusantrų metų. Šio "darbo" pradžia buvo paauglės jausmų ir troškimų tuštumą užpildęs trigubai už ją vyresnis Kolia, irgi automobilių turgaus prekeivis. Atvykėlis, anot Gabijos, jai būdavo švelnus ir nešykštus - už sekso paslaugas nupirko mobilųjį telefoną, striukę, dar šio bei to. Po kelių mėnesių Kolia, Gabijos žodžiais, "nusiplovė", o ji, nebenorėdama kitaip gyventi, atsidūrė kito dažno Suvalkijos sostinės svečio, kuris irgi paauglei tiktų būti tėvu, glėbyje.
Panaši ir jaunos prostitutės Solveigos istorija. Būdama 17 metų, ji jautėsi svetima girtaujančio tėvo ir nuolat susirūpinusios, pykstančios motinos šeimoje, tad daugiau laiko praleisdavo su draugais. Kartą vienoje kompanijoje prie ežero Solveiga buvo išžaginta. Ją išniekino vedęs, du mažylius auginantis tėvas. Skųstis policijai ir siekti teismo atpildo nusikaltėliui Solveiga nesiryžo, nes, kaip ji teigia, neturėjo artimų žmonių, kurie ją palaikytų bent morališkai. Kelias savaites mergina gėdijosi išeiti iš namų, nes jai atrodė, kad visas pasaulis žino apie jos sielos kančią. Solveigai norėjosi "kur nors išnykti". Tai išgirdusi draugė patarė jai išeitį - važiuoti į užsienį. Netrukus ta pati draugė supažindino Solveigą su dviem vaikinais, kurie padėjo jai išvykti į Vokietiją. Ten nelaimėlė buvo parduota ir priversta dirbti prostitute. Kankindamasi mergina darbavosi ir puoselėjo viltis pabėgti, tačiau kai tai pasisekdavo, ji įsitikindavo, jog nebegali nieko kito dirbti - tik teikti lytines paslaugas, nes nieko kito nemoka. Šitaip - jau 7 metai. Savo kančios ir amžinų dvejonių paslaptis mergina patikėjo su prostitucijos aukomis dirbančioms socialinėms darbuotojoms, tačiau iš prostitucijos liūno kol kas nepajėgia išbristi.
Sunkus kelias atgal
Nuo 2001 metų Lietuvoje "Carito" organizacija, turinti rėmėjų, vykdo projektą, kurio tikslas - padėti prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms. Projekto būstinė yra Kaune, tačiau dirbama su visos Lietuvos gyventojomis, o šią veiklą organizuoja socialinės darbuotojos, priklausančios Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijoms. Pastarojoje dirbanti Giedrė Volf - minėtųjų Virgos, Monikos, Gabijos, Solveigos "nuodėmklausė", guodėja, patarėja.
- Per 3 metus į mus kreipėsi per 50 moterų ir merginų, kurių jauniausiai tėra 14 metų, vyriausiai - 37, - teigė Giedrė. - Tenka pripažinti, kad vien merginų noro išbristi iš prostitucijos liūno, neretai ištrūkus iš prekiautojų žmonėmis tinklo, neužtenka. Tas kelias nuolat lydimas graužaties, kančios, dvejonių, naujų paklydimų, psichologinių problemų, kaltės jausmo.
Socialinė darbuotoja sukaupusi nemažai informacijos apie merginas ir moteris, kurios į ją kreipėsi. Šios, užfiksavusios savo išgyvenimus, yra lyg pamoka naujoms nusikalstamo liūno aukoms, perspėjamoms nekartoti nelaimėlių klaidų.
Gertrūda (19 m.): "Atsitiktinai susipažinau su vyru, kuris pardavinėjo prostitutes. Man jis žadėjo aukso kalnus. Mane privartaudavo dviese ir trise, darydavo visokias nesąmones, nepaisydami mano norų, mušdavo. Užsimerkdavau ir galvodavau, kaip nekenčiu jų visų. Po to mane pardavė kaip kokį gyvulį..."
Monika (18 m.): "Jis paprašė padaryti kavos. Nuėjau į virtuvę cukraus. Po kavos mane apėmė miegas ir aš atsiguliau. Pabudau... kitoje vietoje, kitoje šalyje. Pasakė, kad turėsim stabdyti automobilius ir siūlytis už nustatytą kainą. Kenčiau šaltį, alkį, nuolatinę baimę, skausmą..."
Judita (20 m.): "Vyras versdavo mane dirbti prostitute. Visą uždarbį turėdavau atiduoti jam. Jis gėrė ir liepdavo gerti kartu. Girtas žemindavo mane, mušdavo iki sąmonės netekimo. Tai matė mūsų vaikai..."
Donata (23 m.): "Vaikystę lydėjo motinos nemeilė, skurdas, smurtas. Draugė pasiūlė dirbti prostitute. Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi grįžti į normalų gyvenimą, nors viduje niekada nesusitaikiau, kad leidžiu šitaip žeminti save. Pradėjau gerti. Gyvenimas nebeteko prasmės. Aš tik ieškojau meilės ir šilumos, o tapau preke..."
Kaip sakė Giedrė Volf, ji ir jos kolegės stengiasi padėti norinčioms išbristi iš prostitucijos liūno moterims ir remia jas, jomis domisi ne vienerius metus. Jeigu reikia, pasitinka sugrįžusias (pabėgusias, deportuotas) iš užsienio, parveža arba pas tėvus, arba iškart suranda laikiną nakvynę, o po to išnuomoja kambarį, išklauso, kalbasi, konsultuoja, pataria, padovanoja drabužių ir būtiniausių daiktų, palydi pas ginekologę, nes tokios moterys paprastai turi arba įtaria turinčios sveikatos problemų, skatina registruotis darbo biržoje, sutaria dėl psichologo konsultacijų. Socialinės darbuotojos, pasirengusios kovai su prekyba žmonėmis ir sąvadavimu, ragina jų aukomis tapusias moteris kreiptis į policiją ir duoti parodymus, pasamdo advokatą.
Kaip netapti prekiautojų aukomis?
Anot MIC direktorės J. Pečiūrienės, sveiko mąstymo merginos, užaugusios tvarkingose šeimose, dažniausiai įsitikinusios, kad prievarta ar apgaule į prostituciją įtraukiamos ar prekybos žmonėmis aukomis tampa tik neprotaujančios, asocialios kilmės, skurdo iškamuotos, artimųjų dėmesio stokojančios merginos. Esą sakoma: "Man taip tai jau tikrai nenutiks - aš pajėgi apsisaugoti". Deja, kaip teigė J. Pečiūrienė, vėliau tenka išgirsti sakant: "Maniau, kad man taip nenutiks". Todėl MIC ir kitų panašių organizacijų darbuotojai yra sukaupę patarimų, kaip netapti nusikaltėlių aukomis, kai pastaruoju metu tam yra puiki dirva - atviras kelias į užsienio šalis, toliau nuo artimiausių ir rūpestingiausių šeimos narių akių.
Visų pirma, kaip pataria J. Pečiūrienė, merginoms, ieškančioms darbo užsienyje, būtina pasidomėti, ar įmonė, kuri skelbiasi ieškanti darbuotojų, yra legali, įregistruota. Tai galima rasti panaršius internete, paskambinus atitinkamais telefonais (vienas iš šaltinių - minėto centro tinklalapis, kurį galima susirasti įvedus tikslų įstaigos pavadinimą). Anot Jurgitos, kartais per pirmąjį pokalbį užtenka pasakyti, kad pasidomės, o kitą dieną darbdaviai jau atšaukia žodinę sutartį su tokia "smalsuole". Tokiu atveju įtariama, kad tie darbdaviai - klastūnai ir melagiai.
Taip pat patariama per kelionę į užsienį niekada ir niekam nepatikėti savo pasų ar tapatybės kortelių. Rekomenduojama pasidaryti kelias šių dokumentų kopijas, kurių vieną būtinai palikti namiškiams. Pastariesiems perduoti kuo daugiau informacijos apie užsienio šalyje sutiktus darbdavius, globėjus, tarpininkus - jų automobilio numerį, telefoną, adresą ir panašiai. Tai geriausia daryti darbdaviui ar jo atstovui girdint - iškart skambinant telefonu.
Rekomenduotina į kelionę pasiimti tiek pinigų, kad, reikalui esant, būtų galima skubiai įsigyti bilietą atgal. Taip pat - nesivelti į skubotas pažintis užsienyje. Nepriimti dovanų iš nepažįstamųjų, neįsiskolinti, kad vėliau netektų už tai atidirbti kūnu.
Išvykstantiems iš Lietuvos patartina susitarti su gimtinėje likusiais artimaisiais, kad bėdos atveju būtų galima koduota frazė. Pavyzdžiui, pasakymas "Man čia viskas labai gerai", kuriuo nesuabejotų išgirdę prekeiviai ar sąvadautojai, iš tiesų galėtų reikšti "Man reikia skubios pagalbos". Emigrantams taip pat reikėtų visada turėti kontaktinius adresus, kuriais galima tikėtis pagalbos. Bent jau ambasados ir vietos policijos.
Moterys su maišeliais
- Jeigu nebūtų sekso verslo paklausos, tai nebūtų ir pasiūlos, - teigė Jurgita Pečiūrienė. - Bet tai yra, ir dėl to kyla daugybė problemų, paliečiančių ne tik tuos asmenis, kurie į prostituciją įsitraukia savo noru. Ši problema gilėja ir aštrėja. Man labai keista, kodėl dar niekas iš valdžios vyrų nesusidomi vis labiau populiarėjančiais užsieniečių bernvakariais Vilniuje, kai atvykstama tik savaitgaliui ir šėlstama be jokių stabdžių. Esą užsieniečiai šitaip palieka Lietuvoje krūvas pinigų. Bet kartu palieka ir krūvas merginų, nusižeminusių už kokteilį ar vakarienę su užsieniečiu. Tai "moterys su maišeliais", į sostinę savaitgaliui atvykstančios iš provincijos, nešinos tik būtiniausiais daiktais. Daugelio jų ateitis - depresija, nelaimės, nuopuolis, psichologinės problemos...
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.:
- Moterų informacijos centro direktorė Jurgita Pečiūrienė Lietuvą vadina sekso turizmo šalimi
- Socialinė darbuotoja Giedrė Volf padeda nelaimingoms moterims, bet negali garantuoti, kad jos negrįš į sekso vergiją
(nuotraukas atsiųsiu kiek vėliau)
