“Dviračio šou” politikos apžvalgininkai peliukai Mauzeris ir Sūrskis analizuoja, kaip Viktoras suvirintojas tapo kunigaikščiu Viktoru Dolgorukiu, viena ranka siekiančiu “Sapardo”, o kita ranka už triobelės ant ofšorinės kojelės besilaikančiu.
Sūrskis: Žinai, Mauzeri, atsibodo ta politika, geriau aš tau pasaką paseksiu.
Mauzeris: Įdėmiai susidomėjęs klausau.
Sūrskis: Gyveno kartą senis Uspaskis prie jūros ir turėjo su boba tik suskilusį dujų vamzdį. Virino virino senis tą vamzdį ir pagavo auksinę žuvelę...
Mauzeris: Palauk, senis auksinę žuvelę pagavo su tinklu. Tai gal tinklą virino?
Sūrskis: Mano pasaka, kaip noriu, taip ir seku. Deklaracijoj jis, aišku, parašė, kad su tinklu pagavo. O iš tikrųjų kaip buvo, vaikams nereikia žinoti. Žodžiu, pasidarė jis Kėdainių kunigaikščiu.
Mauzeris: O jis buvo kunigaikštis Viktoras Groznas?
Sūrskis: Ne, anas buvo kunigaikštis Viktoras Dolgorukis. “Sapardo” viena ranka siekė, kita ranka už triobelės ant ofšorinės kojelės laikėsi.
Mauzeris: Bet batrakai jo ūkyje dirbdavo už minimumą.
Sūrskis: Klausyk, kalega, čia jau pasaka ir vaikams šito žinoti nereikia. Tai va, kunigaikštis Viktoras atveždavo žmonėms strelkų, vaikulių, ledus iš lėktuvų barstydavo. Žmonės jį labai mylėjo, nežiūrėdami, kad anas staravieras.
Mauzeris: Nu i kokia ta tavo pasakos pabaiga?
Sūrskis: Laiminga. Po tūkstančio šimto vienuolikos dienų sėdi Viktoras prie suskilusio lovio i nežino, ką daryt su dantų krapštukais, nes jų nereikia, lovys tuščias. Žmonių minimumas dar didesnis, kaip ir viltis - nu taip blogai gyvenom, kad galim gyventi tik geriau.
Mauzeris: A jo, ir aš ten buvau, alų midų gėriau, Jangilą saujoj turėjau...
“Dviračio šou”
Prie “Dviračio šou” kūrimo prisidėkite ir Jūs. Siųskite savo idėjas, scenarijus adresu [email protected]. Geriausių idėjų autoriai gaus vertingus prizus.
