Dvejus metus Marijampolėje gyvenantis ir gėlių bei dovanų salone "Tarp gėlių" dirbantis afrikietis Damijanas Makuma (35 m.) - savotiška Suvalkijos sostinės įžymybė, nes šiame krašte tamsiaodžių beveik nesutinkama. Atvykėliai iš Afrikos Lietuvoje dažniau mėgaujasi sostinės ir kitų didmiesčių grožybėmis arba tūno Pabėgėlių registravimo centre, kur jų laisvė yra apribota taisyklėmis ir reikalavimais. Trečiuosius gyvenimo metus Suvalkijos sostinėje pradėjęs skaičiuoti Damijanas ir šiandien Marijampolę tebevadina "tarpine stotele", tačiau sakė marijampoliečius pamilęs kaip savo gimines.
- Ar galite pasakyti, kokios priežastys jus tebelaiko Marijampolėje, nes prieš dvejus metus tvirtinote, jog šiame mieste tikrai neužsibūsite? Gal meilė marijampolietei?
- Tikrai - meilė (kvatote užsikvatojo - I. Z.)! Myliu visas merginas ir moteris! O jeigu rimtai - taip išėjo, ir tiek. Tačiau ateis laikas, ir Marijampolę paliksiu, nes man čia būna liūdna, nuobodu. Mane vilioja Belgija, Anglija, Prancūzija... Patiktų gyventi ir Vilniuje - ten yra daug barų, klubų, yra kur pasivaikščioti, ką pamatyti, gyvena ir juodaodžių. Vilniuje dabar įsikūręs ir labai geras mano draugas Džekis, kuris neseniai pradėjo dainuoti su žinoma dainininke Viktorija. Kitas mano kraštietis, atvažinėjantis dirbti į gėlių saloną Vilkaviškyje, gyvena Kaune, bet su juo bendraujame mažiau, nes jis turi šeimą. Būdamas su juodaodžiais aš būnu visai kitoks - laimingesnis. Nors man čia gerai, tačiau visada sakiau ir sakysiu, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Labai pasiilgstu tikrųjų savo namų - Kongo Respublikos. Ten aš nebuvęs jau apie dešimt metų. Iš užsienyje gyvenančių brolių, su kuriais bendrauju telefonu, sužinau, kaip gyvena mano mama, kiti namiškiai.
- Kodėl palikote tėviškę ir savo tėvų namus?
- Tada išvažiavau iš namų todėl, kad juose buvo šiokių tokių problemų. Nutariau mamai duoti laisvės nuo rūpesčių vaikais. Taip jau buvo padarę ir keli kiti mano broliai ir seserys. Štai vyresnioji sesuo, tuomet studentė, gyveno (ir dabar tebegyvena) Maskvoje. Ji pakvietė mane paviešėti. Maskva - didžiulis miestas, todėl jame buvo ką veikti. Patiko taip, kad mano viešnagė ten truko kelerius metus. Brolis, kiti artimieji tuo metu apsigyveno Vakaruose - Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Susigundžiau ir aš. Pirmiausia planavau pasiekti Vokietiją, po to būčiau keliavęs į Paryžių. Mano nelaimei, į šią kelionę vykau su svetimu pasu, ir Vilniaus oro uoste (iki tol šios šalies net nežinojau) pasieniečiai mane sulaikė. Tikėjausi, kad išsiųs atgal į Maskvą, bet atsitiko kitaip: mane nuteisė už nelegalų sienos kirtimą vienerius metus kalėti ir įkalino Lukiškėse. Dešimt mėnesių ten buvau, nes pritaikė amnestiją.
- Kokie įspūdžiai liko iš įkalinimo vietos?
- Turbūt jau susidarėte nuomonę apie mane, kad sunkumai ir pavojai man nebaisūs - ilgos kelionės be aiškaus tikslo, nežinia, ar visur turėsiu stogą virš galvos, ar būsiu maloniai priimtas. Todėl ir Lukiškėse nebuvo baisu. Lietuvos kalinių žiaurumo nepatyriau, nes kameroje gyvenome visi užsieniečiai, atsidūrę už grotų panašiomis aplinkybėmis. Man tik gaila laiko, kurį be reikalo praleidau nelaisvėje. Kūriau planus, kad vis tiek kada nors gyvensiu Paryžiuje ar kitame panašiame didmiestyje. O paskui, kaip ir dauguma mano likimo žmonių, atsidūriau Pabradės pabėgėlių registravimo centre. Per dvejus metus, kuriuos ten praleidau, man nusibodo gulėti ant lovos ir žiūrėti į televizorių, todėl parašiau prašymą leisti laikinai gyventi Lietuvoje. Mano prašymą patenkino ir atsiuntė dirbti į Marijampolę. Taigi Lietuvoje aš - puspenktų metų.
- Tai aišku ir nežinant, nes, matau, viską suprantate lietuviškai. O kodėl mieliau bendraujate rusų kalba?
- Lietuvių kalba man labai sunki - ypač pavardės su visokiais "š", "č", "ž" ir miestų pavadinimai. Kartais tariu tuos žodžius, bet lietuviai nusijuokia, ir aš užsičiaupiu. Ir jūs galite klausti lietuviškai, bet aš geriau atsakinėsiu rusiškai. Šios kalbos išmokau gyvendamas Maskvoje. Iš pradžių irgi buvo sunku. Marijampolėje laikiau lietuvių kalbos egzaminą, bet sunkiai sekėsi skaityti tekstą ir kalbėti pagal jį. Man labai padeda buto, kuriame nuomojuosi kambarį, šeimininkė Kazytė. Ją vadinu mama. Mama Kazytė išmokė tarti "balandėliai", "cepelinai", išmokė, kaip be klaidų parašyti "Aš tave myliu". Patys pirmieji lietuviški žodžiai, kuriuos pradėjau tarti, buvo "ačiū" ir "labas". Juos išmokau patekęs į Lukiškes.
- Ar lietuviai į jus, juodaodį, vis dar tebežiūri kaip į muziejaus eksponatą? Ar tai nežeidžia?
- Vilniuje ar kuriame nors kitame Lietuvos didmiestyje jau niekas įkyriai nežiopso ir nejuokina. Dabar jau ir Marijampolėje atsisukinėja tik vaikai ir senos močiutės. Iš pradžių buvo sunkiau - žvilgsniu nulydėdavo beveik kiekvienas. Būna, kad ir dabar į parduotuvę įėjęs žmogus mane pamato netikėtai ir net atsilošia, sutrinka, o kai kam labai rūpi mane pačiupinėti. Niekada neįsižeidžiu, nes žinau, kad Marijampolėje juodaodis - egzotika.
- Būdamas salono "Tarp gėlių" husaras, neretai pagal užsakymą pristatinėjate puokštes švenčiantiems žmonėms. Ar neblaivūs šventės dalyviai nesityčioja, jūsų neįžeidinėja?
- Niekada taip dar nebuvo! Juk husaras su puokšte kviečiamas į didesnes puotas, kur būna daugiau svečių. Visi jie kultūringi, mieli, man baisiausia - kad labai vaišingi. Visur kviečia išgerti į jubiliato sveikatą. Kviečiamas prie stalo dažniausiai atsisakau. Patyčių ir įžeidinėjimų nebūna. Gal todėl, kad puokštė pristatoma, kai dar nebūna labai girtų asmenų. Galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų teikiamas paslaugas užsisako ne tik miesto, bet ir kaimo žmonės. Marijampoliečiai rimti, turtingi ir nešykštūs, turi skonį. Kartais norėčiau ir aš jiems padaryti kokią puokštę, bet žinau, kad mūsų merginos tai padarys ir greičiau, ir gražiau. Jau žinau daugelio gėlių pavadinimus. Man labiausiai patinka rožės. Kai būna kokia nors šventė, mėgstu dovanoti po vieną rožę. Manau, kad vertinga dovana - žiedas ant piršto, nes tai geras atsiminimas.
- Gal savo tėvynėje esate baigęs kokius meno mokslus, kad domina puokščių menas ir tokios mintys apie dovanas?
- Ne, esu įgijęs automobilių mechaniko specialybę, bet Lietuvoje net vairuoti negaliu, nes kol kas negaliu čia laikyti vairavimo egzamino. Šiaip esu dirbęs turguje - prekiavęs laikrodžiais, džinsais, sportine apranga ir avalyne. Tai man labai patiko. Dabar patinka dirbti ir Lietuvoje - aplink gražios merginos, gera salono šeimininkė Brigita. Iš širdies pasakysiu, kad Marijampolėje jaučiuosi labai mylimas ir saugus - galiu vienas eiti gatve tamsią naktį, ir niekas manęs nekabina, tik pasako "labas" ir praeina.
- Pamenu, tuo metu Marijampolėje apie porą savaičių sklandė gandai, kad Damijanas miręs. Vieni sakė, kad tapote erkės auka, kiti - kad apsirgote tuberkulioze. Kaipgi buvo iš tikrųjų?
- Apie savo ligas nenoriu pasakoti, bet prisipažinsiu, kad buvau labai maloniai nustebintas, jog marijampoliečiai manęs pasigedo. Pirmosios žinutės su klausimais apie sveikatą mane pasiekė iš mano draugų, kuriems skambino bendri pažįstami marijampoliečiai ir pranešė apie sklandančius gandus. Paskui sulaukiau labai daug sveikinimų ir linkėjimų telefonu iš visiškai nepažįstamų žmonių. Visi ragino nepasiduoti ir pranešė, kad labai laukia manęs grįžtant į Marijampolę. Toks dėmesys mane net graudino. Aš labai dėkoju lietuviams, kad mane myli. Besirūpinantiesiems mano sveikata galiu pasakyti, kad dabar jaučiuosi labai gerai.
- Kai pasirodėte Marijampolėje nuolat besišypsantis ir visiems linksintis minkštai tariamu "lebas", šmaikštuoliai pranašavo, kad Suvalkijos sostinėje po metų krykštaus ne vienas juodaodis kūdikis. Praėjo dveji metai, bet taip nėra...
- Jeigu mane ir laiko linksmuoliu, tai nereiškia, kad esu lengvabūdis. Mano požiūris į šeimą ir į moteris yra labai rimtas. Nesvarbi odos spalva, nesvarbu tautybė ir net grožis, ko labai dairosi vyrai. Nesvarbu turtai. Man svarbiausia - meilė tarp dviejų žmonių ir gerumas. Turiu artimą draugę, bet šiandien dar negaliu pasakyti, kad tai būsima mano vaikų motina. Nežinau, ar jai nebūtų kliūčių sieti gyvenimą su juodaodžiu. Nusprendę tuoktis pirmiausia aplankytume abejus tėvus, pasikalbėtume, išklausytume jų nuomonę. Gyventi šeimoje norėčiau jau žinodamas, kur apsistojau visam gyvenimui. "Daryti" vaikus visur, kur tenka gyventi, - ne mano mada.
- Ir vis dėlto turbūt yra lietuvaičių, kurios "pasirašo" vienos nakties nuotykiui vien dėl egzotikos - iš smalsumo apie meilę su juodaodžiu?
- Į šitą klausimą neatsakysiu. Galvokite, kaip norite (juokiasi, bet nepyksta - I. Z.).
- Koks yra jūsų moters idealas? Ar atleistumėte neištikimybę (juk Kongo afrikiečiai, sako, gali turėti ir meilužę šalia žmonos)?
- Na, žinot!.. O jums vyras atleistų už neištikimybę (Damijanas įsikarščiavęs ir temperamentingas - I. Z.)?! Nežinau, ar atleisčiau, nes to dar nebuvo. Teoriškai galiu pasvarstyti, kad neplanuotą neištikimybę, jeigu moteris buvo girta ir savęs nevaldė, galbūt ir atleisčiau, bet kelias dienas dėl to dar pamąstyčiau. Juk kalbame apie moterį, kuri būtų mano, o ne visų.
- Ar jūsų moteris privalėtų būti labai gera šeimininkė virtuvėje?
- Šiaip aš neišrankus, ir lietuviškas maistas man visai patinka. Valgau viską - balandėlius, cepelinus, lašinius. Tik labai ilgiuosi savo nacionalinio patiekalo iš daržovių - pundu. Maskvoje jo dar valgiau, o iki Lietuvos pundu neatkeliauja.
- Kas Lietuvoje jums itin svetima? Gal religija?
- Ne, aš irgi esu katalikas, kaip ir kiti mano kraštiečiai. Nors esu tikintis, į Lietuvos bažnyčias nevaikštau - meldžiuosi namuose. Įvairios Lietuvos tradicijos, šventės man irgi priimtinos. Nepriimtina tik kaip lietuviai vardu kreipiasi į vyresnį už save žmogų. Pas mus mokoma didesnės pagarbos vyresniesiems. Štai net savo vyresnio brolio nevadinu vardu - prie vardo privalau pridėti pagarbų kreipinį "jaja". Todėl panašiai vadinu ir savo buto šeimininkę - mama Kazytė.
- Ar jums pakenčiami Lietuvos šalčiai?
- Kai tau šalta, tai šalta ir man, o kai tau karšta, tai karšta ir man. Pripratau prie Lietuvos klimato - juk ne pirmi metai čia. Šalčius buvo sunku iškęsti gyvenant Maskvoje, nes tai buvo pirmieji metai ne Afrikoje. Jeigu dabar grįžčiau į gimtinę, vėl būtų temperatūros problemų. Tiesa, žiemą Marijampolėje esu ne kartą miegojęs apsirengęs ir po dviem antklodėmis. Žiemą manęs visai negundo ir lietuvių taip pamėgtas slidžių sportas. Galiu žiūrėti ir žavėtis slidininkais, bet pats nebandau - bijau burną ir dantis susižaloti.
- Bet kai kas Lietuvoje jus tikrai domina - šviesūs plaukai. Ar ne todėl pernai vasarą vaikščiojote šviesiaplaukis?
- Man paprasčiausiai patinka paeksperimentuoti, būti madingam. Kirpykloje buvo nudažę plaukus šviesiai - gal ir šiemet pakartosiu. O štai auskaro į ausį nesiversiu niekada - vyresnis brolis man sakė, kad tai nevyriška, ir aš jo nuomonės paisau.
- Damijanai, ar jūs laimingas?
- Ne. Dar ne. Kai bus šeima, kai bus vienintelė moteris, tada būsiu laimingas.
- To jums ir linkime. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Juodaodis Damijanas pamilo marijampoliečius ir Lietuvą
- Esu linksmas, bet ne lengvabūdis, - sako Marijampolėje gyvenantis juodaodis
