Daiva NORKIENĖ
Pakelių maniako Kazio Jonaičio neteisino net motina: "Po viso to geriau, kad jo ir neliktų"... Tačiau šis jau įgijo "nemirtingumą" - kaip Hitleris, kaip Berija, kaip Čikatila... Ir visiems laikams įėjo į mūsų istoriją.
- Tai buvo pirmasis samdomas žudikas Lietuvoje. O paskui dar tapo ir maniaku, - "Akistatai" sakė prieš keliolika metų K. Jonaitį tardęs sostinės pareigūnas. - Jeigu jo nebūtų sučiupę, jis būtų žudęs ir žudęs, tai jam toks pat ritualas, kaip mums kas rytą išgerti puodelį kavos...
"Akistata" pradeda pasakojimą, kuriame skaitytojui atskleisime daugelį iki šiol nežinomų Kazio Jonaičio gyvenimo faktų bei aplinkybių.
"Smėliukas ir kibirėlis"
- Nereikia rašyti apie jo praeitį. Nesiknaisiokit! Nejaugi kam nors svarbu, ant kokio smėliuko ir su kokiu kibirėliu vaikystėje žaidė maniakas? Tai tokie niekai! - "Akistatos" žurnalistė išgirdo iš Vilniaus apygardos prokuratūros atstovo spaudai.
Tą patį pakartojo ir serijinio žudiko bylą tiriantys pareigūnai. Tas pareigūnų nenoras dalintis informacija apie nusikaltėlio praeitį psichologiškai labai nesunkiai paaiškinamas: jie sučiupo ir privertė prisipažinti "baisųjį", "nesugaunamąjį" pakelių maniaką (kurio egzistavimu, beje, patikėjo dar vėliau negu spauda). O jeigu žurnalistai iš tiesų ims vaizduoti mielą šviesiaplaukį garbanių su kibirėliu rankose ir taip "nublukins" net politinius šalies įvykius užgožusį monstro portretą?
Tačiau galime nuraminti: "smėliuko ir kibirėlio" šiame rašinyje nebus. Pasikalbėjus su daugeliu K. Jonaičio pažįstamų, prieš akis iškyla visai kitoks vaizdelis: peralkęs, kruvinas, į kampą įspraustas tėvo ujamas vaikas. Ir motina, slapčia nuo šeimos despoto nešanti Kaziukui kiaulių viralą - kad nemirtų badu!
Šiandien Kauno rajono žemėlapyje Algupio kaimo nebėra: aplink, kiek tik užmato akys, plyti pievos, javų laukai, miškas ir tankiais tarsi džiunglės krūmynais apaugęs Algupio upeliukas. Mus į savo gimtinę palydėjo Antanina Jonaitytė, Kazio sesuo.
Septynis vaikus turėję Jonaičiai gyveno ypatingai skurdžiai: penki hektarai, karvutė, kiaulės, arklys. Tie, kurie dar prisimena prieškarį, puikiai supras, ką reiškia tokia proporcija: penkiems hektarams - dešimt burnų. Tai reiškė beveik badą!
- Pripratę sunkiai dirbti, visi stengėmės įgyti bent kokias specialybes, visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą ir rūpintis savimi, - žurnalistę tikino Antanina. - Nėra mūsų šeimoje nei vagių, nei nusikaltėlių, nei tinginių. Na, žinoma, aš nekalbu apie Kazį...
Tas vaikas jų šeimoje iš pat pradžių buvęs išskirtinis, kitoks. Jis buvęs nemylimas ir laikomas "prasčiau šuns".
Despoto valdžioje
Antanina už Kazį jaunesnė šešeriais metais. Kaziui, gimusiam 1943-iaisiais, dabar 58 metai. Todėl pačios ankstyvosios brolio vaikystės moteris neprisimena. Bet brolio vaikystės paveikslas, nuolat iškylantis jos atmintyje, primena košmarą.
- Kaip dabar matau jį kruviną nuo galvos iki kojų, sumuštą tėvo, - atsidūsta Antanina. - Tėvas jo nemylėjo, greičiausiai netgi labai nekentė.
Senasis Jonaitis negėrė (visai kaip dabar Kazys!), beveik nerūkė, tačiau buvo tikras šeimos despotas. Septynis vaikus jam pagimdžiusi Elena Jonaitienė ne tik nesugebėjo nuo jo apginti savo atžalų. Ji pati, nuolat mušama, ujama ir "skraidinama", dažnai slėpdavosi laukuose.
- Sykį mama išėjo į Vilkiją pašalpos už vaikus. Kaip daugiavaikė, gaudavo iš rusų valdžios po dvylika rublių. Kelias nuo Algupio tolimas - gal dvidešimt kilometrų. Kol suvaikščiodavo pirmyn ir atgal, - prisimena A. Jonaitytė. - Pajutęs, kad namie nėra vienintelės vaikų užtarėjos, tėvas įsisiautėjo: taip sumušė Kazį, kad tas nuo galvos iki kojų apsipylė krauju. Kaziui tada galėjo būti aštuoneri ar devyneri metai. Kiek aš prisimenu Kazio vaikystę, jis buvo nekenčiamiausias iš visų vaikų. Mergaites tėvas mylėjo, berniukų - ne. O Kazio tiesiog negalėjo pakęsti. Sumuštą ir kruviną jį paliko kampe per dieną ir pernakt.
Dar Antanina prisimena, kad mažajam "pastumdėliui" tėvas gailėdavo netgi maisto.
- Valgydavome labai prastą maistą, - pasakoja. - Mama iš tokių kiaulinių miltų virdavo "kleckus". Laikėme ožką, kuri, tiesą sakant, mus ir išgelbėjo nuo bado. Tik ožkytės pieno dėka visi užaugome sveiki gyvi. Mūsų tėvas visiems duodavo "kleckų", o Kaziukui liepdavo srėbti vien skystį. Tarytum šuniui. Prisimenu, kaip jis atimdavo lėkštę iš Kazio, jeigu mama įdėdavo kiek daugiau tirštumo. Sakydavo, kad "tam ir tiek užteks"... Visi vaikai žinojome, kad tėvui išėjus ar užsnūdus, mama paslapčia maitins Kaziuką "kleckais". Ji jį mylėjo kaip ir mus visus.
"Akistatos" žurnalistė kalbėjosi ir su senąja Elena Jonaitiene, serijinio žudiko mama. 1917-aisiais gimusi močiutė savo despotą vyrą palaidojo prie aštuonerius metus.
- Aš jam buvau vergė, tarnaitė, neturėjau net vardo. Vyras mane pravardžiuodavo mergautine pavarde, tarsi "pamiršdamas", jog esu Elena. Dabar moterys gyvena laisviau, gali palikti netikusius vyrus, o mano laikais apie tai negalėjo būti nė kalbų. Ne, tikrai Jonaitis buvo šiek tiek nenormalus. O Kazelį tai vis kankindavo ir kankindavo. Dažniausiai mušdavo jį kantaru. Sukruvina, būdavo, paskui užmeta mazgotę ant veido. Jei iš kur nors grįžusi rasdavau kur nors užkištą kruviną skudurą, žinojau, jog vėl vaiką prilupo.
Autostrada ir mistika
Apie K. Jonaičio "žygius" šiandien žinome daug: kad paimdavo pavėžėti labai gražias merginas, kad jas žagindavo, kankindavo, smaugdavo, pririšdavo prie medžių, apiplėšdavo. Pačių gražiausių, linksmiausių, palaikais "pažymėti" Vilniaus - Klaipėdos greitkelio pakraščiai. Kodėl autostrada?
Iš pradžių peržvelkime serijinio žudiko gyvenimo kelią (kuris - kaip keista! - beveik sutaps su minėta autostrada arba jai lygiagrečiu senuoju Žemaičių keliu). Jeigu savo kelionę automobiliu pradėsime nuo sostinės, tai kol pasieksime Klaipėdą, pravažiuosime šias vietoves: Grigiškes, Rykantus, Vievį, Kauną, Babtus, Jonavos ir Kėdainių plentus, Raseinių rajoną... Algupyje šalia Babtų gimusį žmogžudį (ir jo artimuosius) tarytum kažkokia nematoma ranka vedžiojo "iš taško A į tašką B" palei tą patį greitkelį. Kai Elenos Jonaitienės namus nugriovė melioratoriai, ji su šeima persikėlė į Babtus. Iš čia didelė giminė beveik neišsisklaidė. Kazio sesuo Antanina - taip pat Babtų gyventoja. Čia pat, Kauno rajone, susitelkusi pusė jų giminės. Pats Kazys palei greitkelį judėjo tarytum tiesia linija stumdoma šaškė. Žalioje jaunystėje iš Babtų jis persikėlė į Raseinius, kur proftechninėje mokykloje tapo traktorininku. Gavo paskyrimą į vieną tame pat rajone šalia "žemaitplenčio" esantį kaimą. Čia jis pirmąkart susituokė, čia jam gimė (ir tebegyvena) tarsi du vandens lašai į tėvą panaši duktė.
Antroji Kazio Jonaičio žmona buvo vilnietė, ji gyvena taip pat vienoje pagrindinių miesto gatvių, į Vilnių atvedančioje iš Kauno! Trečioji maniako meilė, vėliau tapusi oficialia trečiąja žmona, taip pat gyvena prie greitkelio. Grigiškėse. Čia gaisrinėje Kazys dirbo iki kalėjimo, čia jo ištikimai keliolika metų laukė mylimoji, čia (Galinos bute) prabėgo, ko gero, paskutiniai jo gyvenime laisvės metai.
Kaip jau minėjome, tai kur kas daugiau nei sutapimai ar mistika. Tai liudija didžiulę psichologinę maniako priklausomybę nuo vaikystės ir praeities. Paanalizuokime: čia gyveno vien mergaites mylėjęs despotas Kazio tėvas, todėl būtent čia žūsta moteriškos lyties jo aukos.
Jeigu bylą tiriantiems pareigūnams nebūtų padėjęs atsitiktinumas (apie įtariamąjį maniaką pranešė kol kas neskelbiamas asmuo), serijinį žmogžudį galbūt buvo įmanoma išryškinti ir kitu būdu - iš jo liguisto psichologinio prisirišimo prie greitkelio. Pasaulinė tokių nusikaltėlių gaudymo praktika rodo, kad jeigu jų neišduoda kokia pasprukusi auka ar ką nors įtariantys pažįstami, tai pareigūnams tenka ilgai ir nuobodžiai analizuoti nežinomojo įpročius, "sistemą", panašiu kaip žaidžiant "laiveliais" būdu išskaičiuoti galimą gyvenamąją vietą, dirbti su archyvinėmis bylomis, telktis pagalbon psichologus. Tačiau toks tyrimo būdas užtruktų metų metus...
Kazys
Bėgo metai ir užguitasis Kazelis tapo Kaziu. Beveik liguistą jo potraukį turtui, blizgučiams, garbei ir moterims pastebėjo ne tik svetimi, bet ir giminė.
- Jam visko reikėjo! Gražiai rengtis, garbės, pinigų, - prisimena Antanina. - Išsiveržęs iš skurdo ir tapęs savarankišku, jis pradėjo... vagiliauti.
Pasak K. Jonaičio artimųjų, viskas prasidėjo nuo smulkmenų, paskui nušvilptas arklys, buvo straipsnis ir už valstybinio turto grobstymą... Nė vienas iš Kazio artimųjų nebeskursta: pasistatė namus, kas turi darbus, kas - nagingas rankas. Tačiau bene labiausiai iš visų "išsipūtė" ir sublizgėjo Kazys. Ko gero, siekiant pripažinimo ir naudos jam pasitarnaudavo ir... moterys.
"Akistatos" žurnalistė susitiko su Kazio pirmąja žmona. Ji gyveno ir tebegyvena Raseinių rajone. Baigęs proftechninę mokyklą, Kazys gavo paskyrimą dirbti traktorininku minėtame kaime. Kolūkio valdžios rūpesčiu jaunas specialistas buvo apgyvendintas pas vieną labai darbščią ir tvarkingą netekėjusią moterytę. Ši viena augino vaikelį, turėjo namus, dėl savo šeimos triūsdavo nuo tamsos iki tamsos. Reikia pasakyti, jog K. Jonaitis buvo "be proto gražus bernas", nė iš tolo neprimenantis dabar spaudoje skelbiamo atšiauraus ir sulysusio maniako "abrozdėlio". Jį kaip gražų ir "šustrą" žurnalistei apibūdino pusė užkalbintų kaimo žmonių. Tačiau priminė, kad jis buvęs vagišius ir keistuolis. Vaikinas greit pajusdavo, kas jam naudinga ir patogu: jis ėmė rėžti sparną aplink savo turtingesnę (turėjo namą) ir darbščią šeimininkę. Ši, beje, nors vyresnė, tačiau irgi buvo daili - lieknutė, šviesaus veido. Šioje santuokoje gimė pirmasis K. Jonaičio vaikas - duktė. Moteriai dabar yra šiek tiek per trisdešimt. Toji išvaizdi ir guvi mergytė buvo vienintelis tikrai mielas dalykas, kurį žmona "gavo" iš savo Jonaičio.
Kazys labai norėjo įgyti vairuotojo teises, todėl žmona jį išleido į mokslus Kėdainiuose. Baigiant mokslus, Kazys savo pačią pakvietė į Kėdainiuose vykusias išleistuves. Moteris nuvažiavo ten, o Kazys - namo. Jo buvo suplanuota, nematant žmonai, susikrauti ir išsivežti turtą. Vargšei moteriai teko patirti skaudų smūgį - nei išleistuvių, nei vyro. Jųdviejų dukra, paklausta "Akistatos" žurnalistės, suskaičiavo: tėvo ji nebematė dvidešimt aštuonerius metus! Jas paliko, kai mažajai tebuvo dveji ar treji metukai.
- Vieną kartą man vos neatsitiko kaip toms panelėms prie greitkelio, - drebančiu balsu žurnalistei papasakojo moteris. - Kai man buvo kokie šešeri, sunkvežimiu atvažiavo tėvas. Manęs jis beveik nebepažino, todėl paklausė, ar aš tikrai ta pati. Tada sako: "Imk, dukra, saldainių!" Nežinau, kodėl man pasirodė, kad jie gali būti užnuodyti. Neėmiau ir pasitraukiau tolyn. "Na gerai, imk dešimt rublių ir eime pasivažinėti". Susigundžiau tais pinigais, įlipau į jo sunkvežimio kabiną. Ir staiga man pasidarė labai baisu. Prisiminiau, kaip mama pasakojo, kad kartą, vaikščiodama su tėvu Nevėžio pakrantėmis, pajuto, tarsi jos laukia kažkas baisaus. Tarsi jis norėtų nužudyti. Ėmiau prašyti tėčio, kad išleistų, bet jis paspaudė "gazą". Bandžiau atidaryti duris ir iššokti, bet jos buvo užrakintos. Tada ėmiau šaukti. Subėgo kaimynai, užstojo kelią, bet jis kaip pakvaišęs lėkė ant žmonių. Tada vienas vyras užšoko ant laiptelio ir jėga ištraukė mašinos raktelius. Mane iš jo atėmė jėga. Manau, jog ketino išsivežti ir nužudyti. Kad nereikėtų mokėti alimentų. Mat pinigus jis labai mylėjo...
Periodas, kai gyveno su minėta raseiniete, K. Jonaičiui buvo naudingas. Pirma, jis praturtėjo. "Akistatos" žurnalistė iš Babtuose gyvenančių Kazio artimųjų gavo kelias jo jaunystės nuotraukas. Atkreipkite dėmesį: vienoje jis - su palaikiu švarkeliu, šiek tiek susmukusios, nedrąsios laikysenos, atrodo gana skurdžiai. Kitoje - išsipustęs tarytum koks frantas. Stilinga pagal to meto ponų madą kepuraitė, šalikėlis, naujutėlis odinis lietpaltis, geri odiniai batai, o svarbiausia - išdidi ir pasitikinti savimi stovėsena. K. Jonaitis iš gilaus kaimo išpūtė į sostinę, kur asmeniniu žavesiu sugebėjo "prikabinti" teisininkę. Po to dar ilgai "nuo Vilniaus" pirmajai Jonaitienei vėjas atnešdavo skaudžius gandus: "Kazys gavo išsilavinusią didmiesčio ponią, o tu, vargšė"...
Visai neseniai pirmoji Kazio žmona su dukterimi žiūrėjo televizijos laidą "Atleisk". Tada dar nei juodvi, nei niekas kitas nežinojo apie pakelėse siaučiantį maniaką. Kažkaip sukilo ilgesys, ir motina dukteriai ištarė: "Kažin, ką tu darytu, jei staiga su gėlių puokšte pasirodytų Egidijus Knispelis ir perduotų tavo tėvo "atleisk"?" Duktė net pašiurpo nuo netikėtos minties. Apie tai ji anksčiau niekada nebuvo svarsčiusi, tačiau tikriausiai būtų atleidusi... O po kelių savaičių ar mėnesių iš tiesų per televizorių išvydo savo gimdytojo portretą - kaip pakelių maniako.
- Negaliu apsakyti, kaip jautėsi mano mama. Net aš, jauna, dvi dienas sirgau depresija. Bijome išeiti į gavę, bijome, kad žmonės nepaklaustų, ar mes ne to paties maniako žmona ir dukra, - prieš žurnalistę tarsi ko prasikaltusi virpėjo jauna moteris. Ir joms paguosti iš tiesų neradau žodžių: padorios ir tvarkingos raseiniškės įsikalė, tarsi trisdešimt metų neregėto negirdėto Kazio gėda yra ir jų gėda! Šiandien belieka paprašyti skaitytojų: jeigu jūs pažįstate ar sutikote ką nors iš maniako giminių bei artimųjų, neskaudinkite jų nereikalingais klausimais ir komentarais. Daugelis Kazio artimųjų taip pat tam tikra prasme yra jo aukos, todėl būkite supratingi ir nuoširdūs. Taip parodysite savo išprusimą...
Kitame numeryje skaitykite: Sulaikytas už pirmąją žmogžudystę, Kazys sugebėjo pabėgti nuo ginkluotų milicininkų. Anuomet jo bylą tyręs pareigūnas atvirai sako: " Jonaitį reikėjo sušaudyti dar tada! O dabar nepavydžiu šiuo metu su juo dirbantiems prokurorams". Kalėjime monstras mėgino žudytis, jį palaikė tik grigiškietės Galinos meilė ir laiškai.
