Medikai įspėja - esame ant tiksinčios ŽIV bombos. Šiuo pragaištingu virusu mūsų šalyje gali būti užsikrėtę keli tūkstančiai žmonių. Dienraštis "LT rašo, kad dalis ŽIV infekuotų moterų - ypač jaunų merginų - nėra nei narkomanės, nei prostitutės. Tiesiog kartą nesaugiai pasimylėjo su nepažįstamu partneriu. Nė viena iš jų apie savo nelaimę viešai nekalba. Mat žino, kuo tai baigiasi. Kai savo ligą viena moteris pripažino, ant jos buto durų tuoj pat atsirado užrašas: "Čia gyvena infekuota ŽIV". Kaip jaustis jos vaikams?
"Todėl moterys apie tai neprisipažįsta net jiems. Iš tų, kurios lankosi pas mus, tik viena yra pasisakiusi, bet jos vaikai suaugę", - pasakojo ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos pirmininkė Svetlana Kulšis. Jas palieka ir partneriai. Tuo tarpu moterys, sužinojusios, kad vyras infekuotas ŽIV, lieka su juo gyventi.
Ne paslaptis, kad labiausiai rizikuoja apsikrėsti gatvėje dirbančios prostitutės. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje dirbo arba dirba 19 ŽIV infekuotų prostitučių. O kiek jų nesitikrina? Prostitutė kasdien vidutiniškai turi 5 klientus, per mėnesį - 109. Klientams paprastai jos neprisipažįsta sergančios. O vyrai, ypač perkopę per 40 metų, pasiruošę joms net primokėti už seksą be prezervatyvo. "Nors tai ir mitas, bet jie įsitikinę, kad prezervatyvas sumažina erekciją. Parodyti, kad nepajėgūs - jiems didžiausia gėda", - teigia R.Jarašūnienė, konsultuojanti gatvės merginas Anoniminiame moterų sveikatos bei psichologinės pagalbos kabinete.
Šiame kabinete merginos mokomos užmauti ir numauti prezervatyvą taip, kad klientas nė nepastebėtų, kad šis buvo. Pasak R.Jarašūnienės, prezervatyvus naudoja vos 30-40 proc. prostitucija besiverčiančių moterų, o apie centrą susibūrusioje moterų grupėje - 80-90 proc. Tačiau ilgamečių klienčių čia vos per 50.
Kaina, už kurią moteris parsiduoda, prasideda nuo alaus bokalo ar 5-10 litų. Vidutinė "taksa" - apie 50 Lt. Beje, jau seniai tęsiasi "karas" tarp narkomanių ir nevartojančiųjų narkotikų. Yra vietos, kur narkomanėms stovėti negalima.
Gatvėje dirbančių moterų amžius - nuo nepilnamečių iki pensininkių. Vyriausiai - 50 metų. Kadaise ji turėjo profesiją, gerą darbą, bet šeimoje kilo problemų, moteris išsiskyrė, pradėjo gerti ir galiausiai atsidūrė dugne.
Beje, nė viena gatvėje dirbanti moteris neketina čia užsibūti visą gyvenimą. Tačiau įsisukus į ratą ištrūkti sudėtinga. Joms net sunku kasdien aštuntą ryto pasirodyti darbe. Vieną dieną jos nori ateiti vienuoliktą, o kitą - po pietų. Net per paskaitas, kurios joms vyksta anoniminiame kabinete, jos gali užmigti ar sumanyti išeiti parūkyti.
Specialistės pastebi, kad "gatvės plaštakių" kontingentas pastaruoju metu keičiasi. 1998 metais dauguma jų buvo atvykusios iš Baltarusijos, Kaliningrado srities, Ukrainos.
2000 maetais jų vietą užėmė atvykėlės iš atokių Lietuvos rajonų. Šiandien sostinės "raudonųjų žibintų kvartale" prie stoties daugiausia dirba vilnietės. Jų klientai - vidutinio amžiaus vyrai, dažniausiai vairuotojai, taksistai, turgaus prekeiviai, iš kitų Lietuvos miestų atvykę statybininkai.
"Daugėja prostitucija užsiimančių studenčių. Joms tai lengvas būdas susimokėti už mokslus. Iš pradžių šios gatvėje nestovi, klientų ieško per pažįstamus ir barus. Kiekvieną kartą jos tikisi, kad tai bus paskutinis kartas, tačiau nejučia užsikabina. Pradeda klimpti į alkoholizmą, narkotikus. Apie 70 proc. moterų, kurios šiandien dirba gatvėje, seksas - būdas užsidirbti narkotikams", - pasakoja R.Jarašūnienė.
