Laisvės alėjoje ilgai sukau ratus, kol pagaliau ryžausi praverti "Baltic Clipper" kelionių agentūros duris... Nusipirkau du kelialapius į Maljorką. Buvo labai gaila skirtis su beveik 4 000 litų, tačiau vienos už jūrų marių vyras nieku gyvu nebūtų išleidęs. Ne tik dėl to, kad nepasitiki, bet ir todėl, kad pats nori gerai pailsėti. Taigi skaudančia širdimi paklojau solidžią sumelę (už kurią būčiau galėjusi beveik dvejus metus butą išlaikyti!) ir ėmiau krauti lagaminus.
Tiesą sakant, nieko per daug ir nekroviau. Juk žinojau, kad Viduržemio jūros pakrantes ir salas saulė lepina beveik ištisus metus! Tad į kelioninį krepšį sumečiau tai, kas reikalingiausia: maudymosi kostiumėlius, šliures, keletą palaidinių ir šortų, o vakarui - nėriniuotą, tiksliau sakant, permatomą suknelę su petnešėlėmis (sau) ir šviesų apdarą vyrui... Negi eis į restoraną vilkėdamas tamsią eilutę, kai lauke - per trisdešimt karščio!
Maljorka, o tiksliau, Arenalio kurortas, kurio viešbutyje apsistojome, mudu su brangiausiuoju šiek tiek nuvylė. O tikėjomės kaip Irma Jurgelevičiūtė su Dariumi Sėleniumi per medaus mėnesį alpti nuo reginių ir įdomybių! (Gal iš tikrųjų jaunavedžiai kuriam laikui apkursta ir apanka?) Nekaip nuteikė palaidų šunų ir jų išmatų pilnos gatvės, šiukšlių nusėtas paplūdimys, ištisą parą burzgiantys motoroleriai ir nė valandėlei nesiliaujančios pergėrusių vokiečių "čiastuškės"... Nori nenori turėjome persiauklėti - po keleto naktų ūžavome ne prasčiau už vokiečius...
O vieną vakarą, kaip ir buvome suplanavę, susiruošėme į restoraną. Aš, aišku, pasipuošiau nėriniuota, tiksliau sakant, permatoma suknele su petnešėlėmis, vyras - šviesiu apdaru. Prieš tai sočiai prisikirtome "valdiškos" vakarienės - juk buvome apsistoję ne kokiuose nors, atsiprašant, "svečių namuose", o pusryčius ir vakarienę - ir dar ant švediško stalo! - patiekiančiame aukštos klasės viešbutyje! Taigi kimšti gali kiek telpa - tik turėk noro ir sveikatos!
Taigi mudu nesnaudėme - į lėkštes krėtėme viską iš eilės: šešių rūšių salotas skaninome aliejaus ir rūgštelės pagardais, šalia įsimetėme po tris į kotletus panašius mėsgalius, ant viršaus negailėdami bėrėme "fri" bulvyčių, o virėjui atnešus garuojantį puodą makaronų - avienos troškinio, nepamažinome ir šio patiekalo... Paslaugus vyrelis pasirūpino, kad nesustotų mylimos žmonelės skrandis - pripylė po nemažą lėkštę sriubos. O desertui iš galybės vaisių išsirinkome po dvi didžiules kriaušes, keturis gabalus arbūzo, tris "Golden" obuolius ir tiek pat porcijyčių vanilinių- braškinių ledų. Keisti tie ispanai - ledus sudėlioja į tokius mažus indelius: pakabini kartą - ir tuščia...
Vakarieniavome ilgai - mūsų kaimynai vokiečiai į restoraną vėliau atėjo ir anksčiau išėjo... Jie, žiopliai, net ne visko, kas buvo vakarienei patiekta, paragavo, be to, už savo pinigus užsisakė mažiausiai tris kartus brangiau nei už poros šimtų metrų esančiame supermarkete pardavinėjamo "San Migelio" alaus!
Mano brangusis vakarienę sudorojo greičiau, o va man sekėsi nekaip. Prasisegiau šortų sagą, po to ir užtrauktuką... Jau lyg ir nesinori, lyg ir gana, bet kaip paliksi puspilnę lėkštę!? Šiaip ne taip sukišau paskutinį kąsnį ir vos ne vos atsistojau. Ant staliuko dar gulėjo obuolys ir kriaušė - hm, ką daryti su jais? Apsidairiau aplinkui ir mikliai susidėjau vaisius į rankinuką - prieš miegą tikrai pravers...
Prie restorano durų, kaip visada, mindžikavo niekada šypsenos nuo veido nenuvejantis padavėjas. Tamsaus gymio vaikinukas staiga persimainė ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Kūną perliejo nemalonaus karščio banga - tas padavėjas greičiausiai pamatė, kaip į rankinuką grūdau obuolį ir kriaušę... Apsimečiau nieko nesupratusi ir žengiau tolyn. Tamsiaodis tuosyk sugriebė už rankos ir tempte nutempė prie skelbimų lentos. Čia, greta kitomis kalbomis užrašytų žodžių, puikavosi ir lietuviška rašysena išraityti "Maistą iš restorano išnešti draudžiama!" Išraudau, sutrikau, koją į koją trinti pradėjau - ką dabar daryti? Užtat tamsaus gymio restorano darbuotojas nė kiek nesumišo: paėmė nuo artimiausio staliuko nebaigtą valgyti sriubos lėkštutę ir visą jos turinį šliūkštelėjo tiesiai man į rankinę!!! Prieš tai, žaltys, paprašė parodyti, ką joje turiu!
Nuotaiką visa tai, aišku, kaip reikiant sukniso, bet jei jau buvome suplanavę vakarą praleisti restorane - kaip atsisakysi... Kita vertus, reikėjo tą sugadintą nuotaiką kaip nors pakelti! Lėtai (nes greičiau nepajėgėme) nužingsniavome į pajūrio užeigą, išsidrėbėme prie laisvo staliuko. Užsisakėme po taurę vyno ir puodelį kavos - apie karštą patiekalą nenorėjome ir pagalvoti... Netrukus prie mūsų stalelio prisėdo dar viena porelė. Angliškai pasisveikinusi, mergina savo palydovui sušnibždėjo: "Ot, velniai, pamatė... Užteks, kiek jau turime, ir džemo, ir sviesto..." Pasirodo, tame pačiame viešbutyje įsikūrę tautiečiai nuo įžūliojo padavėjo nukentėjo dar labiau - sriubos "gavo" tiesiog ant galvų!
Pažinties proga išgėrėme ne po vieną stiklą vyno! Aišku, nebuvome kvaili, užsakymo nekartojome - po stalu laikėme kelis "tetrapakus" iš supermarketo - ten juk kaštuoja tris kartus pigiau! O sugrįžę į viešbutį ištuštinome paskutines iš Lietuvos atsivežtas "degančias" atsargas...
Anelė Varnienė iš Suvalkijos
