Valstybės iždas - kaip antklodė, kuria prisidengia didžiulė šeimyna. Kas migyje gerai įsitaisęs, tam šios antklodės užtenka, o kas nustumtas į kraštą, tas lieka nepridengtas. Tik solidžias pareigas užimantys ir pakankamai praturtėję asmenys sugeba "antklodę" gerokai timptelėti į savo pusę. Tai puikiai pavyko teisininkams. Sunkiau sekasi mokytojams. Tapo įprasta, kad reikalauja ir gauna tik tie, kurie jau turi nuosavybę arba neblogą atlyginimą. Kurie nieko neturi, tie nieko negauna, net nedrįsta reikalauti, ir nežinia, kada juos "antklodė" pridengs. Tokia jau tvarka ir nuostata: kurie pakankamai daug įsigijo, tie verti dar didesnio "turėjimo"; kad reikalautum ir gautum, privalai jau turėti nemažai prisigrobęs, prisivogęs, prisikyšininkavęs, apsidovanojęs premijomis iš valstybės iždo. O kurie mažai turi arba nieko neturi, yra tokio "neturėjimo" verti, nes nesugeba meluoti, sukčiauti, vogti, daryti karjerą ir susirasti įtakingų draugų.
Tokia padėtis Lietuvoje vargu ar greitai pasikeis, nes tai, kas civilizuotoje valstybėje apibrėžiama žodžiais "bendruomenė" ar "visuomenė", šiuolaikinėje Lietuvoje tenka vadinti kaimene. Pirmieji prie grobio pripuola ir ėda, kiek tik jiems lenda, vedliai ir visi, kurie užima aukštą padėtį hierarchijoje arba nomenklatūroje. Silpniausieji - beždžioniukai - gali tik stebėti puotą. Jiems kaimenėse ėdesio dažniausiai nebelieka. Žmogus nuo gyvulio ar žvėries skiriasi tuo, kad gali abstrakčiai mąstyti, turi idealus. Kai idealų nebelieka, tenka sugrįžti į pirmykštę - gyvuliškos kaimenės - būseną.
Aukščiausiais populiarumo reitingais Lietuvoje pasižymi buvę kompartijos pareigūnai, tad juos galime vadinti dabartinės lietuviškos kaimenės vedliais. Okupacija skaudžiai sužalojo moralę ne tik atviriems kolaborantams. Kai aktyvus priešinimasis tampa sunkiai įmanomas, tenka gyventi pagal pavergėjo padiktuotas nusikaltėliškas sąlygas. Daugelio žmonių idealai nugrimzdo ar ištirpo degtinės buteliuose. Kiti, nors ir netapę dideliais sovietų pataikūnais ar girtuokliais, bet, neturėdami privilegijų ir negalėdami savo reikmių patenkinti iš skurdžios algelės, visą laiką ką nors tempė, nešė iš kolūkio ar fabriko.
Moraliai pakrikdytas žmogus vis mažiau besijuto esąs tautos ar valstybinės bendruomenės narys. Jis ėmė virsti sovietų kaimenės nariu - toks iš esmės išliko ir iki šių dienų. Reikia suprasti, kad prieškarinės Lietuvos bendruomenės nėra! Prieškarinė Lietuva tebegyvena tik vieno kito dar nenumirusio seneliuko sąmonėje. Bendruomenę reikia kurti iš naujo - atmetant sovietų kaimenės instinktus.
"Sukaimeninti" šalies piliečiai valstybėje jaučiasi ne kaip krašto ateities kūrėjai, bet kaip žiūrovai, stebintys, ar jiems liks trupinėlis prie lovio, laukiantys, kol maloningieji valdovai, kaip senovės imperatoriai, pažers į minią saldainiukų. Į valdžią stengiamasi išrinkti tokį, kuris "duos", kuris "neatims". Bet tas, kuris turėtų "duoti", pasiima rinkėjų balsus, kaip ir santaupas, sukištas į "holdingus"...
Keista - šalyje visuotinis dėmesys nukreiptas į finansus, piniginius reikalus, bet tai nė kiek netrukdo pinigų švaistymui ir grobimui iš valstybės iždo bei piliečių kišenių. Juk grobia aukštoji kaimenės hierarchija, nomenklatūra. Kitiems kaimenės nariams privalu į tai nesikišti - netrukdyti. Visokie kontrolieriai ir panašūs pareigūnai šiuo atžvilgiu irgi elgiasi kaip stebėtojai, laukiantys savo eilės sočiai prisiėsti.
Aleksandras Jakubonis
Marijampolė
2005 11 18
