Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Netoli Šakių įsikūrusio Lukšių miestelio gyventojai jau senokai įprato, kad prie Seirijos senvagės slėnyje kuriamo nedidelio miesto parko dažnai stabteli pravažiuojantys keliautojai ir bent valandėlei išlipa pasigrožėti ilgamečio seniūnijos vadovo Vido Cikanos bei jo bendraminčių sukurtais tautodailės kūriniais. Buvusios užpelkėjusios senvagės teritorijoje entuziastai sukūrė jaukų poilsio kampelį su tvenkiniu maudynėms, bei karališkais mediniais sostais čia rengiamų seniūnijos švenčių dalyviams.
Tačiau pastarųjų metų savaitgaliais čia suvažiuoja vis daugiau vestuvinių kortežų. Čia būtinai užsuka ne tik seniūnijos jaunavedžiai ar Šakių rajono besituokiantieji, bet pusšimčio kilometrų numinti nepatingi net ir į kitus iš aukšto žvilgčiojantys kauniečiai. Vestuvininkus į Lukšius vilioja parke įruošta tikra "jaunavedžių sala". Čia galima ne tik pasidaryti efektingas vestuvines nuotraukas, bet ir smagiai praleisti laiką. Sumaniai sujungę natūralų akmens grožį ir kalto metalo dirbinius, tautodailininkai tarp fontanų ir tvenkinėlių pristatė nemažai originalių kūrinių vestuvių tematika.
Jaunavedžius pasitinka suakmenėjęs meilės medis, kurį apkabinus susituokusiujų meilė visą gyvenimą išliks tvirta kaip uola. Ant kito akmens įtaisytos iš metalo nukalto svarstyklės, kuriomis kiekvienas piršlys gali pasverti savo krepšį su vestuvinio stalo išpirkimui skirtomis gėrybėmis. Jei pasirodo, kad krepšys lengvesnis, nei kitoje svarstyklių lėkštelėje gulintis riedulis, "skupiam" jaunojo atstovui tenka skubiai traukti į artimiausią parduotuvę ir jį papildyti. Pabroliai turi puikią progą pamergėms pademonstruoti savo jėgą: "pastūmti" akmeninį karutį. Jo autoriai "pasirūpino", kad karučio rankenos neslystų ir į jas prismaigstė aštrių smaigų. Pamergėlės mieliau būriuojasi prie stebuklingos vėjarodės, kuri atsisuka į tą pusę, iš kur reikėtų laukti piršlių. Norėdami sužinoti, kuriame krašte susiras būsimą žmoną, vėjarodę gali išmėginti ir pabroliai, tačiau tuomet rodyklė visuomet atsisuka tik į jaunų lukšiškių namus. Pribėgę prie kito akmens jaunavedžiai gali nustatyti, kuriam iš jų teks vadovauti šeimai - žiūrint už ko sugriebs "viršūnėlių" ar "šaknelių". Pabrolių poros, savo darnumui įrodyti, kviečiamos "padirbėti" akmenį pjaunančiu dvirankiu pjūklu. Svočios gali palaužyti galvas, spėliodamos, kuris iš vienas paskui kitą einančių meilių dinozaurų porelės yra patinas, o kuri - patelė. Šeimyninio gyvenimo ypatumus jaunavedžiams primena V. Cikanos sūnaus iš metalo iškalta gulbė, slepianti užuominą, kad net nuostabiausias paukštis lengvai gali virsti šnypščiančia gyvate...
Tad nenuostabu, kad neretai tarp skulptūrų vienu metų sukiojasi net keli vestuvininkų būriai. Visomis šiomis grožybėmis atvykėliai naudojasi visiškai nemokamai. Na, nebent piršlys saldainiais pavaišina apie tvenkinį besisukiojančius vietinius vaikus. Lukšiškių atžalos, skirtingai nei jų bendraamžiai didmiesčiuose, kaulyti "išpirkų" iš vestuvininkų dar neišmoko. Vargu, ar kas pasikeis ir, kai ateityje į "Laimės kalnelį" atsiras dekoratyviniai "meilės vartai".
Dauguma naujų kūrinių į Lukšių parką atkeliauja iš netoliese esančio Zyplių dvaro, kur įsikūrusios menininkų dirbtuvės ir parodų salės. Čia kasmet savo plenerus rengia "Zyplių žiogais" pasivadinusi tautodailininkų grupė. Tekstilininkų, tapytojų, kalvių, medžio drožėjų, skulptorių kūriniai po kūrybinių stovyklų "iššokinėja" po įvairias Lukšių seniūnijos vietas ir tampa naujais šių apylinkių grožio akentais.
Ne veltui jau seniai Lukšiai pripažinti gražiausia apskrities gyvenviete, laimi prizines vietas visos šalies mastu.
"Zyplių žiogų" sumanymus remia kultūros ministerija ir turizmo projektus skatinančios Europos Sąjungos organizacijos.
Pamažu naujam gyvenimui prikeliamo dvaro kieme nemažai jau užbaigtų ir dar tebetobulinamų tautodailininkų darbų, kurie vėliau tarsi patys pasirenka sau vietą. Į "jaunavedžių salą" turėjo iškeliauti iš vientiso granito išpjauta, metalu kaustyta jaunosios kraitinė skrynia, užrakinta sunkia geležinia spyna. Tačiau netikėtai pasirodė, kad skrynia "įsikomponavo" čia pat, dvaro pievoje. Kažkaip savaime gimė iš lūpų į lūpas perduodama istorija, kad akmeninėje skrynioje sukrauti Zyplių grafo turtai, tačiau juos pasiekti labai nelengva.
O štai pagal V. Cikanos sumanymą bei brėžinius kalvių nukaltas geležinio žiogo važnyčiojamas vežimaitis prašyte prašosi į Lukšių parką ir neabejotinai taps dar vienu meilės kalnelio traukos objektu. Pati to kalnelio viršūnė vis dar tuščia.
O kol kas V. Cikana su sūnumi kiekvieną žiemą kalnelio viršūnėje stato ledo skulptūras. Seniūnas svarsto, kaip patraukliau lankytojams pateikti tik šiemet nuvirtusį dvaro parke augusį 400 metų senumo ąžuolą. Seniausias apylinkių medis nuvirto dar birželio mėnesį, kai Lukšių parapija šventė savo 200 metų jubiliejų. Senasis ąžuolas niekam nepadarydamas žalos tyliai nugriuvo tada, kai visa bendruomenė meldėsi jubiliejinėse pamaldose Lukšių bažnyčioje. Planuojama, jog ilgamžiškumo simbolis bus paliktas toje pat vietoje, tik bus apkapotos plonosios medžio šakelės bei kiek kilstelėtas stormuo.
