Daiva NORKIENĖ
"Akistata" gavo žinių, jog norvegų investuotojai žvalgosi Lietuvoje vietos ristūnų varžyboms su totalizatoriumi rengti. Vienas užsieniečių svarstytų variantų buvo tokį komercinį hipodromą su tribūnomis žiūrovams įrengti Kaune, prie Nemuno. Nors totalizatorius yra ne kas kita kaip azartinis lošimas, nors užsienio aistruoliai tuo būdu kartais net paskutines kelnes padžiauna, teisinių kliūčių šiam naujam verslui nėra. Tiktai vienas "bet": dauguma lietuvių tik iš televizijos filmų žino apie totalizatorių. Ar susidomės, ar eis lošti? O gal išvis mūsų tautiečiai (išaugę "turgadienio lenktynių" Lietuvoje) nepanorės plakti į vieną trijų šiaip jau lietuvio garbinamų dalykų - žirgo, loterijos ir pinigų? Tad kas gi tas totalizatorius? Žurnalistė tvirtina, kad tai gražus, uždegantis sportinis renginys su visais "biznio" prieskoniais: su šešėlinio pasaulio dalyvavimu, "dolerinėmis" ir "dopinginėmis" pergalėmis, dramomis ir net savižudybėmis.
Vita ir Maskvos berniukai
Maskvos hipodromas ilgus metus buvo vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje, kur visiškai legaliai buvo galima pralošti ir išlošti. Maskvos vadeliotojų mokykla (irgi vienintelė visoje SSSR) ruošė vadeliotojus ir trenerius, kurių dalis išsiskirstydavo po gimtuosius kraštus, tačiau dauguma vardan sporto ir pergalių likdavo Rusijos sostinėje. Mat tenykštis hipodromas niekuo nepriminė pustuščių, porą kartų per metus panaudojamų mūsiškių: tai buvusi tikra sportininkų ir didelių pinigų kalvė. Ristūnų lenktynės čia vykdavo kas savaitę, žiemą ir vasarą, tribūnos lūždavo nuo žiūrovų, tie totalizatoriuje palikdavo krūvas pinigų, taip prisidėdami prie sportininkų finansavimo. Jauna lietuvė žirgininkė Vita Jašinauskaitė (dabar triūsia Rumšiškėse esančiame Liaudies buities muziejuje), baigusi Maskvoje mokslus, "dėl sporto" taip pat pasiliko svetimos šalies didmiestyje. Tačiau, savo nelaimei, į vežimą įsėdo ne tuo laiku: Rusijai įžengus į kapitalizmą, sąžiningo lošimo didžiajame hipodrome neliko - "verslą" ėmė kuruoti kampuoti berniukai. Sąžiningam sportininkui tai, be abejo, sukelia ilgalaikių pasekmių, kurios gali virsti ir viso gyvenimo tragedija.
Prieš keliolika metų Vita buvo naivi, dėl žirgų pamišusi mažo miestelio mergaitė, slapta nuo mamos dėjusi rublį prie rublio būsimiems "mokslams Maskvoje". V. Jašinauskaitė gerai mokėsi, dar geriau tapė paveikslus, todėl jos gimdytojai mintyse kūrė ateities planus: važiuos dukra į didmiestį, baigs dailės mokslus, gal taps žinoma menininke ir garsins gimtųjų Raseinių vardą visoje šalyje. Tačiau Vita kliedėjo žirgais. Mama jos neleisdavo į jojimo būrelį, nes "tie arkliai užmuš", o ji darė savo: jojo, krito, kėlėsi, vėl lipo į balną, o tapė ne natiurmortus ir ne gėles - žirgus. Jeigu mama vis tiek neišleis į Maskvą, į vadeliotojų mokyklą (įsivaizduokit gimdytojų "entuziazmą": mažo rajono paauglė - į svetimos šalies didmiestį!), Vita planavo pasprukti slapčiom. Jai tyliai pritarė ir iš savo pensijos padėjo taupyti kelionei tiktai močiutė.
Paskui buvo visko: tėvai priprato ir susitaikė, nors ir ne dailininkė, Vita tapo viena perspektyviausių trenerių Maskvos hipodrome. Kartais, būdavo, paduoda jai prajodinėti itin padūkusį, niekam kitam nepaklūstantį jauną ristūną ir sako: "Tu - jo paskutinė viltis. Jeigu neperlauši, sušersime lapėms". Į lapių skrandžius keliaudavo visi didžiajam sportui dėl charakterio, ligų, traumų, fizinių savybių netinkantys žirgai. Lietuvaitė buvo didelė humanistė ir kaip įmanydama žirgus gelbėjo. Tą padūkėlį jauniklį rusų ristūną įveikė gražumu (tiesa, niekas, išskyrus Vitą, juo dar ilgai negalėjo važinėti - pamatęs vežimaityje svetimą, žirgas tiesiog padūkdavo). Vita greičiausiai buvo vienintelis Lietuvos žmogus, kuriam gelbėti žirgus padėjo net... Lietuvos ambasada! Tada, kai labai nuskurdusi ir priblokšta "rusų mafijos" ji paliko Maskvą ir didįjį sportą (ambasada suteikė transportą į tėvynę parsivežti vieną iš žirgų). Vitos kaip sportininkės ir trenerės karjerą Maskvoje sužlugdė kampuoti berniukai.
Totalizatorius maskvietiškai
V. Jašinauskaitei Maskvoje sekėsi: su jaunais žirgais yra laimėjusi ypač prestižiniu laikomą Didįjį prizą, antra, trečia vietos lenktynėse jai buvo įprasta. Vita dirbo, stengėsi, treniravosi negailėdama jėgų, bet... skurdo. Nors ją rėmė maskvietis vyras Andrejus, butą sugebėjo išsinuomoti tik tolimame priemiestyje, į kurį metro ir autobusu važiuodavo kelias valandas. O svarbiausia, kad tos kelionės surydavo beveik visas oficialiai uždirbamas lėšas. Tuo tarpu kiti Maskvos hipodromo vadeliotojai pirkosi naujus butus centre, darban atvykdavo geromis nuosavomis mašinomis, sočiai valgė ir gėrė. Iš kur tie kolegų "lobiai", Vita sako supratusi tik tada, kai pati tapo populiari. Vienas Vitos žirgų tuo metu buvo laikomas realiausiu kandidatu į prizininkus, sportininkė, suprantama, tuo didžiavosi ir troško laurų. Prieš vienas varžybas prie jos priėjo tamsiai apsirengęs, pamąstymus įkvepiančių formų vyrukas:
- Klausyk, šiandien tu atvažiuosi trečia!
Žirgininkė nesuprato. Sakė, kaip Dievas duos, taip ir atvažiuosianti.
- Aš tau sakau! Turi atvažiuoti trečia. Prilaikyk arklį, - griežtai pakartojo nepažįstamasis.
Ir išvardijo, kokia tvarka varžybose atvažiuos kiti. Jei būtų paklususi, sportininkė būtų neblogai uždirbusi, tačiau ji nei tą, nei kitą kartą nesutiko su "privaloma" finišavimo tvarka.
Pasirodė, kad totalizatorius, kaip ir kiti pelningi verslai, buvo kontroliuojami Maskvos mafijos. Kaip žinote, totalizatoriaus lošėjai, už pasirinktą keturkojį favoritą užstatę pinigų, šiam laimėjus gauna nemažas sumas. Galima mėginti atspėti kelių žirgų finišavimo tvarką. Sėkmės atveju išlošta suma proporcinga statymo dydžiui. Maskvos hipodrome buvo išlošiami ir pralošiami milijonai rublių, kai kas smarkiai praturtėdavo, kiti likdavo "pliki basi". Pastaraisiais metais sąžiningi sporto gerbėjai išlošti turėjo vis mažiau šansų: mafija statydavo didžiules sumas, papirkdavo vadeliotojus, kurie finišą pasiekdavo "reikiama" tvarka. Berniukai rezultatus "atspėdavo", į jų kišenes sugrįždavo ne tik užstatyti pinigai, bet ir dalis kitų patiklių lošėjų lėšų.
Nepaklusniajai Vitai, troškusiai ne svetimų pinigų, o tikrų pergalių, "berniukai" negrasino. Papirkdavo kitus. Kai su apyprasčiu ristūnu atvažiuoji pirma arba antra, o tau pralaimi daugelio lenktynių favoritai, nebežinai, džiaugtis sėkme ar niršti ant kolegų nesąžiningumo. "Tikrojo sporto čia nebėra", - nutarė Vita ir drauge su vyru prieš kelerius metus paliko Rusiją. Dabar Rumšiškių muziejuje vežimaičiais vėžina vestuvininkus, prižiūri muziejaus komercinius jodinėtojus ir gailisi. Mat Lietuva žirginio sporto prasme - dar provincialesnis kraštas. Paklausk gatvėje sutikto praeivio, ką jis žino apie ristūnų lenktynes, atsakys: "Sartai! Brazauskas rogėse!" Ir tai bus, ko gero, viskas. Prieškario Lietuvoje bene kiekvienas kaimas improvizuodavo rogėse ir vežimaičiuose pakinkytų arklių lenktynes turgadieniais, palenktyniaudavo skubėdami į miestą apsipirkti. Galbūt tarpusavyje ir lažindavosi, gal kas ką ir yra "aplošęs", tačiau tikrojo totalizatoriaus čia niekada nebuvo. Vakaruose tai - labai pelningas verslas, beje, įgalinantis sudaryti labai solidžius varžybų prizinius fondus. Taip remiami hipodromai, žirgų sportas. Užsieniečių investicijos, hipodromas su totalizatoriumi Lietuvai būtų puikus dalykas, jeigu norvegai (ar kiti) sugebėtų sukurti sąžiningą verslą.
Dopingas arkliui
Lietuvoje Arklių augintojų asociacijai, vienijančiai kelias dešimtis narių, vadovauja ilgametis Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas. "Akistatos" žurnalistei ne kartą teigęs, jog mūsuose žirgų sportas - tikrai aukšto lygio, o žirgynų augintiniai - irgi, ponas Stasys nesugebėjo atsakyti į klausimą, kodėl tuomet ristūnų varžybose dalyvauja dopinguoti arkliai...
- Girdėjau, kad kai kurie vadeliotojai žirgams sušvirkščia dopingo. Bet tai tik kalbos, o nepagautas - ne vagis. Dopingo testai žmonėms yra brangūs, o iš kur gauti lėšų prieš varžybas tikrinti arkliams? - retoriškai klausė Lietuvos žirgininkų patriarchas.
Iš savo šaltinių "Akistatos" žurnalistė sužinojo, kad pernykštėse ir šiemetinėse ristūnų lenktynėse ant Sartų ežero skriejo "koks trečdalis" dopinguotų keturkojų sportininkų. Vilniuje ir Kaune kalbinome kelis veterinarijos gydytojus, kurie pripažino nesuvokiantys, dėl ko taip padažnėjo jaunų arklių kritimas dėl širdies ligų.
- Jie tikrai dvesia nuo dopingo, stoja širdys, - apie kai kurių kolegų arklius mums sakė vardo ir pavardės prašęs neskelbti sportininkas.
Kyla klausimas: jeigu nesąžiningieji taip plėšosi dėl kelių šimtų litų prizo (deja, tik tokios sumos kol kas išmokamos Lietuvoje) ir garbės, tai kas būtų atidarius hipodromą su totalizatoriumi ir priziniam fondui išaugus dešimtis kartų?
Specialistai tvirtina: kad Lietuvoje totalizatorius taptų pelningu verslu, reikia, jog mūsų sportininkai turėtų bent porą šimtų gerų ristūnų (kol kas tėra pora trejetas dešimčių). Mat nuolat varžantis tik keliems žirgams, lošėjai netruks įsidėmėti pajėgiausius ir visi statys už tuos pačius. "Bus arklių, atvešim, su savais keturkojais varžysis ir vakariečiai", - būsimi investuotojai kol kas kupini optimizmo.
Su didžiuoju sportu, didelėmis investicijomis, lošimu, azartu, aistra ateina ir didelės ambicijos. Prieš metus Ukrainoje po pralaimėtų varžybų pasikorė vienas garsiausių tos šalies vadeliotojų. Nuėjo į tvartą, atsiklaupė priešais savo numylėtą žirgą, apsiverkė ir... pasikabino. Taip ir rado jį, nepalikusį jokio raštelio, bet su aiškia "nuoroda": išėjau dėl didžiojo sporto. Spėliokite, kas sportininkui tapo svarbiau už jo paties gyvenimą - garbė, ambicijos, pinigai? Tačiau sutikite: sausakimšo hipodromo taku skriejantys eiklūs žirgai - gražu. Ir vertingą, o ne simbolinį prizą laimintis Lietuvos sportininkas, ir vargeta, už paskutinį statytą litą išlošęs tūkstančius, - gražu. Totalizatorius, ko gero, atneštų naujų nepatirtų aistrų, aštrių potyrių, naujų vėjų...
