Kiekvienas turėtų prisiminti akimirksnį gyvenime, kada gavo pirmąjį atlyginimą. Ar tai atlyginimas už surinktus ir parduotus kopūstus, ar už pirmą parašytą rašinėlį, ar gal sunkiai krautus prekinius geležinkelio vagonus. Ir daugeliui ateina toks metas, kada tas gaunamas atlyginimas pralenkia gaunamą tėvų.
Teoriškai, tai natūralus dalykas – su amžiumi mažėjantis tėvų produktyvumas leidžia uždirbti mažiau, nei išaugę vaikų darbo vaisiai. Tačiau pereinamojoje ekonomikoje, kurią gyvenime pastaruosius pora dešimtmečių, šie procesai dažnai buvo paradoksalūs, kai dar „piemenimis“ vyresniųjų vadinami jaunuoliai ar jaunuolės pradėdavo gyventi visiškai kitais mastais. Nagrinėdami jų istorijas, galime atrasti, kas iš tiesų lėmė santykinę sėkmę, todėl sąlyginai vykusius procesus galima skirti į kelias grupes.
Pirmoji, tai – „savamoksliai verslininkai“. Nors iš pradžių šių jaunuolių gaunamą pelną buvo galima tiesiogiai sieti su iš Lenkijos parvežamų prekybinių krepšių svoriu, tačiau vėliau prekyba tapo tik viena iš galimybių – veiklų ratas plėtėsi į prekybą metalo laužu, Kinijos ir kitų šalių produktais, kitomis mažiau legaliomis priemonėmis (pavyzdžiui, cigarečių kontrabanda, PVM grąžinimo „žaidimais“).
Suprantama, gaunamų pajamų srautas leido įgytą pradinį kapitalą naudoti arba verslo plėtrai (todėl beveik visas dabartinis „verslo elitas“ yra 30-45 metų), arba kurti materialinį pagrindą (kurį dabar iškreiptai primena priemiesčiuose stūksančių individualių namų – gigantų – masteliai, kičinis grožio pajautimas ir prastos statybinės medžiagos).
Antra, skaičiumi žymiai mažesnė grupė – į užsienį išvykę studentai, kurių proto gabumai leido įsitvirtinti ar bent jau laikinai pajusti visai kitokią būties sampratą, kitokią buitį. Suprantama, kad tie, kurie grįžo, pamatytus aukštesnius gyvenimo standartus iš karto pradėjo diegti ir namuose.
Trečioji grupė vaikų, iš esmės aplenkusių tėvus – tai pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu aukštąsias mokyklas baigusiųjų srautas, kuris jau buvo gavęs ir naujos „vakarietiškos“ patirties požymių. Būtent šie absolventai dabar yra žinomiausi advokatai, ekonomistai, užima pagrindinius karjeros valstybės tarnybos postus. Su žingsnis-po-žingsnio karjera nepalyginamas šių jaunuolių likimas mestelėjo juos į tokias aukštumas, kurios tapo visiška priešybe tarybinei tėvų kasdienybei.
Naujausia vaikų banga – tai tėvų investicijos. Dažnas dabartinis „fuksas“ gyvena tokiose buitinėse sąlygose, kurios tėvams dažnai nelabai pasiekiamos dėl moralinių barjerų. Vaikams perkamas ar samdomas butas šalia aukštosios mokyklos specialiai remontuojamas, galbūt net – apskritai naujas, tuo tarpu savas „įprastas“ būstas tokių kapitalinių remontų ar pertvarkų tikrai nematys. Panaši situacija ir su „dienpinigiais“, apie kuriuos nei dabar, nei savo jaunystėje tėvai net svajoti negalėtų.
Be to, tų pačių studentų vasaros atostogos, leidžiamos JAV ar kitose šio laikmečio „studentų darbo stovyklose“, užtikrina tą papildomą finansavimą, kuris paradoksaliai skamba studentų bendrabučius lankančio Artūro Zuoko lūpose: „studentai skundėsi prasta bendrabučių kokybe ir per mažomis automobilių stovėjimo aikštelėmis“.
Žiūrint iš konservatyvių moralės pozicijų – nė vienos iš šių grupių atstovai „savo prakaitu“ nenusipelnė geresnio gyvenimo. Tačiau šiandieną į klausimą atsakymus žeria laisvosios rinkos taisyklės ir pasiūlos/paklausos dėsniai. Anksčiau galiojusi „žilo plauko“ teorija yra visiškai netekusi ekonominės galios. Vartotojiška Vakarų visuomene tampančiai Lietuvai telieka klausimas, ar apskritai dar sugebėsime (ir ar turėtume) „gerbti pagal amžių“?
Autoriaus BLOG‘as (http://www.blogas.lt/liutauras)
